Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Irena Degutienė: reikia mažiau blaškytis ir daugiau dirbti

Seimo pirmininkė Irena Degutienė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Seimo pirmininkė Irena Degutienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vidurvasaris, kai Seimas pasibaigus pavasario sesijai ištuštėja – puikus metas apžvelgti nuveiktus, nenuveiktus ir būsimus darbus. Parlamento vadovė Irena Degutienė interviu „15min“ sakė, jog rudenį Seimas turėtų sugrįžti prie pensinio amžiaus vėlinimo ir greičiausiai įteisins jį. Tačiau dėl šio, kaip ir dėl visų kitų svarbių sprendimų, reikia daugiau diskutuoti tiek Seime, tiek su visuomene.

Pirmas klausimas – kaip Seimo senbuvei. Pasiklausius nuomonių, kurios vyrauja visuomenėje, kartais atrodo, kad situacija su Lietuvos parlamentais – kaip graikų mituose. Tarsi kadaise buvo Seimų aukso amžius, ir neva nuo to laiko jie vis prastėja ir prastėja. Kodėl taip nutinka?

Nėra vieno atsakymo. Turbūt reikėtų šnekėti apie tai, kaip žmonės patenka į Seimą. Mes čia ne iš dangaus nukrentam, mus išrenka Lietuvos piliečiai. Šios kadencijos Seimą dažnai kritikuoja dėl Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus skandalo. Jie buvo išrinkti pagal Tautos prisikėlimo partijos, kuri daugiamandatėje apygardoje buvo antra pagal surinktus balsus, sąrašą. Žmonės norėjo matyti šou verslo atstovus Seime, tai jie dabar ir mato šou Seime. Mes niekaip negalime įsisąmoninti, kad kiekvienas iš mūsų, esame atsakingi už tai, kokia bus valdžia. Seimo rinkimai yra atsakingas egzaminas visuomenei.

Lietuvoje po kiekvienų rinkimų į Seimą ateina šimtas naujų žmonių, o Vakarų demokratijos valstybėse parlamentarai labai mažai keičiasi iš kadencijos į kadenciją. Todėl, kad politika yra sunkus darbas, reikalaujantis išminties ir visokių kitokių sugebėjimų, galų gale – patirties. Nenoriu nieko kritikuoti, bet prisimenu, kokia aš pati buvau 1996 metais, kai pirmą kartą patekau į Seimą, kiek aš suvokiau apie jo darbą.

Didelių skandalų Seime buvo ir anksčiau: tai girti vaikščiojo, tai salėje, atsiprašau, gėrė savo penkiasdešimtmečio proga ir su frakcijos nariais dalinosi. Aukščiausia Taryba, mano retrospektyviu žvilgsniu, atrodo pati intelektualiausia. Vadinasi, tada žmonės iš tikrųjų atsakingai rinko parlamentarus, ir rezultatas buvo žymiai geresnis nei šiandien. 

Grįžkime prie Seimo naujokų. Nuo šio parlamento darbo pradžios prabėgo jau daugiau nei  pusantrų metų. Ar tai pakankamas laiko tarpas įsivažiuoti į parlamento darbą ritmą, ar dar yra skirtumas jaučiamas?

Iš tikrųjų naujokas nelygus naujokui. Labai praverčia bazinis išsilavinimas, pavyzdžiui, teisininko. Kaip naujoko pavyzdį galiu paminėti Stasį Šedbarą (anksčiau yra dirbęs ministru, teisėju, savivaldybės tarybos nariu – aut. past.). Tai tikrai puikiai dirbantis Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, turintis labai daug iniciatyvų, išmanantis, kas yra Seimo darbas. O dėl kai kurių kitų – iš tikrųjų, reikia objektyviai pripažinti: atėjus iš šou verslo sunku iš karto susigaudyti. Taip, kaip ir atėjus į pirmą klasę. Kai baigi keturias klases, jau esi susipažinęs su mokyklos taisyklėmis, jau žinai, kokie yra mokytojai, jau moki skaityti ir rašyti, jau žinai, kokie dalykai tau yra mielesni, kokių tu nelabai mėgsti. Lygiai taip ir Seime. Tik atėjus, kaip aš sakau, iš gatvės, pirmaisiais metais, ir jeigu dar neturėjęs jokio sąlyčio su teise ar su ekonomika, finansais, tikrai sunku. Man nereikia kitų pavyzdžių, jau minėjau savąjį – tikrai buvo sunku pradžioje. O dabar jau esu gimnaziją pabaigusi, jau greitai ir universitetas bus pabaigtas.

Kai paklausiau apie Seimo kokybę, kalbėjote, kad per rinkimus galbūt vertėtų rinkti labiau patyrusius, kitokios reputacijos žmones. Ar kažką galima padaryti „iš vidaus“, procedūriškai,  kad Seimo kokybė būtų aukštesnė?

Kai baigi keturias klases, jau esi susipažinęs su mokyklos taisyklėmis, jau žinai, kokie yra mokytojai, jau moki skaityti ir rašyti, jau žinai, kokie dalykai tau yra mielesni, kokių tu nelabai mėgsti. Lygiai taip ir Seime. Tik atėjus, kaip aš sakau, iš gatvės, pirmaisiais metais, ir jeigu dar neturėjęs jokio sąlyčio su teise ar su ekonomika, finansais, tikrai sunku. Man nereikia kitų pavyzdžių, jau minėjau savąjį – tikrai buvo sunku pradžioje. O dabar jau esu gimnaziją pabaigusi, jau greitai ir universitetas bus pabaigtas.Pirma, šioje kadencijoje mums pavyko sustyguoti viešą atsiskaitymą už parlamentines lėšas. Per visas Seimo kadencijas dar nėra taip buvę. Atsirado žymiai daugiau skaidrumo ir kiekvienas pilietis Seimo interneto svetainėje gali visada pasižiūrėti, kam parlamentarai tas lėšas naudoja. Palyginus su situacija, kuri buvo, kai įvedėme šią tvarką prieš pusantrų metų ir pavasario sesijos rezultatus, matyti, kad dabar kuriozinių dalykų, kurie buvo pačioje pradžioje, beveik nebeliko. Praktiškai jau nebėra Seimo narių, kurie būtų neteisėtai panaudoję parlamentinei veiklai skirtas lėšas.

Be to, darbo grupė iki gruodžio pabaigos turi paruošti naują Seimo Statuto, reglamentuojančio Seimo darbą, variantą. Dabartinis variantas buvo parašytas turbūt prieš 18 metų. Per tą laiką išryškėjo labai daug spragų, kaip tą mūsų darbą reikia tobulinti.

Labai pagerėjo lankomumas. Ankstesniuose Seimuose, popietinėmis valandomis, apie 17 – 18 val., Seime sėdėdavo, kaip aš sakau, tik pavyzdingiausi Seimo nariai, kurių būdavo, apie 30. Taigi apie įstatymų priėmimą, kai reikia bent 71 Seimo nario, tik pasvajoti galėjai. Dabar aš galiu labai tuo pasidžiaugti ir pagirti visus mūsų Seimo narius, jog man nebesusidaro keblumų popietinėmis valandomis įrašyti į darbotvarkę įstatymų priėmimų procedūrų, mat Seime būna 80, 85, ir net 100 Seimo narių. Tai rodiklis, kad vidinė drausmė arba sustiprinta griežta vidinė kontrolė tikrai davė teigiamų rezultatų.

Noriu pastebėti, kad visose kadencijose buvo įprasta, jog Seimas – tai yra įstatymus rašantis fabrikas, o kitą labai svarbią parlamentinę funkciją – kontrolę, visi buvo pamiršę. Parlamentinė kontrolė šiame Seime yra ženkliai sustiprinta. Kai kam tai labai nepatiko. Kadangi parlamentas kontroliuoja ir Vyriausybę, ir Vyriausybės institucijas, kai kas net pradėjo interpretuoti ir „atrado“ esą Seimo konfrontaciją su Vyriausybe, iš karto mane pastatė į priešpriešą su premjeru Andriumi Kubiliumi. Bet juk tai yra normalus darbas parlamentinėje demokratijoje.

Dar vienas dalykas, kuriuo ne visi Seimo nariai buvo patenkinti – labai sugriežtinta komandiruočių tvarka. Dabar leidimą į komandiruotę turi išduoti ne tik Seimo valdyba, bet ir frakcijos seniūnas, ir komiteto pirmininkas. Nekalbant apie discipliną, sutaupėme pinigų – per ketvirtį turbūt buvo sutaupyta arti milijono litų komandiruotėms.

Įdomu, ar nėra tokios tendencijos, kad į vasaros pabaigą padaugėja prašymų išvažiuoti kur nors į šiltesnius kraštus dalyvauti kokioje nors konferencijoje?

Buvo tokių, bet dabar visi žino, kad valdyba yra reikli ir kad taip paprastai nepraeis – dabar tokiais eksperimentais neužsiima.

Pasibaigus Seimo sesijoms skelbiama statistika apie daugiausiai ir mažiausiai įstatymų projektų užregistravusius, daugiausiai ir mažiausiai Seimo salėje kalbėjusius parlamentarus. Ar tai atspindi parlamento darbo kokybę? Kaip tai padeda vertinti jo darbą?

Kalbant apie kokybę, labai svarbu, kiek mes priėmėme įstatymų, kuriuos teikė Vyriausybė. Dar nebūdama Seimo pirmininke ne kartą esu kalbėjusi, kad tai yra kaip keistuolių teatras. Ta statistika absoliučiai nieko nerodo. Kalbant apie kokybę, labai svarbu, kiek mes priėmėme įstatymų, kuriuos teikė Vyriausybė. Ten yra sudaromos darbo grupės, ten dirba ekspertai – tam ir yra Vyriausybė. O kai Seimo nariai vienas per kitą registruoja įstatymo pataisas, iš įstatymo nežinia kas lieka, ir tas, kuriam reikės vykdyti tą įstatymą, gali galvą nusisukti. Tada ta kokybė ir yra prarandama. Aš jau nekalbu apie tai, jog daug yra norinčių kalbėti vien dėl statistikos, kad vėliau galėtų rinkėjams pasirodyti, jog labai daug dirbo. Yra čia tokių žiniukų – Seimo narių, kurie visais klausimais išmano. Bet iš tiesų kiekvienas specializuojasi vienoje ar kitoje srityje, tame komitete, kuriame dirba. Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas šiemet pirmą kartą visiškai kitokiu rakursu pateikė pavasario sesijos analizę. Ten nebėra duomenų, kiek kas replikavo, kiek kas pasisakė. Užtat yra tikrai vertingos statistikos. Kas mane labai maloniai nustebino – lyginant šios ir ankstesnės Seimo kadencijos pirmų keturių sesijų rodiklius, labiausiai išaugo Vyriausybės įregistruotų ir Seime priimtų įstatymų projektų. Taip ir turi būti normalioje parlamentinėje valstybėje.

Kalbėdama apie duomenis, kiek įstatymų projektų pateikė Seimo nariai, norėčiau atkreipti dėmesį į labai darbštų neįgalų Seimo narį, socialdemokratą Edvardą Žakarį. Jis niekada nekalba tuščiai, jo pasisakymai būna konstruktyvūs, be jokio pykčio, jokių skandalų. Visada teikiami tokie pasiūlymai, kad už juos balsuoja ir valdantieji, ir opozicija. Vadinasi, žmogus tikrai dirba kokybiškai.

Turbūt beveik tiek pat laiko, kiek Jūs vadovaujate Seimui, pozicijos ir opozicijos jėgos svyruoja apylygiai. Ir jūs pati, ir kiti valdančiosios koalicijos atstovai yra ne kartą kalbėję, kad dabar, norint pasiekti teigiamų rezultatų, reikia daugiau diplomatijos, labiau bendrauti su opozicija. Deja, ne dėl visų svarbių įstatymų pavyko susitarti. Ko pritrūko?

Sakyčiau, kad kai kuriuos įstatymus, ypač jeigu mes kalbėtume apie socialinės rūpybos įstatymų paketą, Vyriausybė per vėlai pateikė Seimui. Pritrūko laiko konstruktyviai pasikalbėti su opozicija ir išaiškinti planuojamas permainas visuomenei. Tarkime, dėl to paties pensinio amžiaus vėlinimo – po to, kai Seimas šį siūlymą atmetė, buvau vėl susikvietusi opozicinių frakcijų seniūnus. Jie jau man patys siūlė vėl įtraukti šį klausimą į darbotvarkę, nes jau būtų žmonių, kurie palaikytų. Jeigu būtų buvę pakankamai laiko, ko gero, tas įstatymas būtų priimtas. Tikrai nemanau, kad Lietuvos parlamentarai yra labiau nesusipratę negu estai, kurie lygiai tą patį įstatymo projektą jau priėmė pavasario sesijoje. Būtent šis konkretus atvejis ir parodo, kad jeigu užtenka laiko diskutuoti ir su visuomene, ir čia, Seime, tai tada jokių kliūčių priimti įstatymus nebelieka, net esant nevisai daugumai. Tačiau jeigu darbas vyksta „greituoju būdu“, iškyla problemų.

Taigi rudenį pavyks susitarti dėl pensinio amžiaus ilginimo iki 65 metų ir vyrams, ir moterims?

Aš beveik garantuoju.

Jūsų nuomone, kokie buvo svarbiausi pavasario ir kokie bus rudens sesijos Seimo darbai?

Sakyčiau, kad kai kuriuos įstatymus, ypač jeigu mes kalbėtume apie socialinės rūpybos įstatymų paketą, Vyriausybė per vėlai pateikė Seimui.Liūto dalis įstatymų pavasario sesijoje teko apskričių panaikinimui.  Tam reikėjo ne tik pateikti, bet ir priimti 87 įstatymus. Jie visi priimti. Antra, daug dėmesio skyrėme parlamentinės kontrolės stiprinimui. Taip pat jau priimta nemažai įstatymų, reikalingų kovai su korupcija. Šis darbas bus pabaigtas rudens sesijoje – reikia sutvarkyti visą teisinę bazę, kad ji įgautų kojas ir pagreitį. Be to, rudens sesija charakteringa tuo, kad joje reikės priimti pagrindinį dokumentą, pagal kurį vertinama Vyriausybė ir Seimas – biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kokia bus to biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra, gali tekti tvarkyti ir kai kuriuos įstatymus. Mokestiniai įstatymai, išlaidų mažinimo siūlymai, jeigu reikės, irgi turėtų būti teikiami kartu su biudžetu.

Rudenį atgal į Seimą turėtų grįžti ir apkaltų A.Sacharukui ir L.Karaliui procesas. Šiuo metu Seimo prašymai išaiškinti, ar šiedu parlamentarai pažeidė Konstituciją, laukia Konstitucinio teismo (KT) dėmesio.

Liepos mėnesį KT atostogauja, rugpjūtį teisėjai turėtų priimti sprendimus, ir susirinkę į rudens sesiją pirmąją savaitę turėsime pabaigti šitą procedūrą. Kaip apsispręs Seimas, sunku prognozuoti. Labai svarbu, kokios bus KT išvados: ar buvo pažeista Konstitucija, ar ne. Jeigu pažeista, tai kiekvienas Seimo narys, prisiekęs padėjęs ranką ant Konstitucijos, turės priimti tam tikrą sprendimą: jeigu pažeidei Konstituciją, tu negali būti Seimo nariu. Bet palaukime KT sprendimo.

Ar užteks aritmetinės daugumos Seime neturinčiai koalicijai valios ir pajėgų patvirtinti biudžetą?

Sunku dabar ką nors pasakyti, nes biudžeto projekto dar nesame matę. Net Vyriausybei jis dar nebuvo pateiktas. Tai turėtų įvykti rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Tada jau matysime, kokie kardinalūs sprendimai reikalingi, kokia situacija su pajamomis, ar reikia kažkokius įstatymus keisti. Tik tuomet bus aišku, kiek atrasime supratimo dėl biudžeto priėmimo čia, Seime. Tik viena noriu pastebėti. Tai būrimas iš kavos tirščių, bet jeigu atsitiktų taip, kad biudžetas būtų nepriimtas, tada 2011-uosius tektų pradėti gyvenant pagal 1/12 šių metų biudžeto. Esant krizinei situacijai, aš manau, kad valstybei nuo to tikrai nebūtų geriau.

Taigi Vyriausybė tikrai gyvuos bent jau iki rudens sesijos galo?

Pažiūrėsime. Aš manau, kad Vyriausybė šiandien daro tai, ką reikia daryti. Užsienyje mūsų Vyriausybė ir premjeras neretai nurodomas kaip pavyzdys, kaip reikia tvarkytis. Pavyzdžiui, estai daro lygiai tą patį, ką mūsų Vyriausybė, bet pasipriešinimas visuomenėje yra žymiai mažesnis. Ir Estijos premjeras yra vienas populiariausių politikų. Natūralu, kad jeigu iš Vyriausybės ateina teigiamos iniciatyvos, kaip tvarkyti viešuosius finansus ir mažinti deficitą, kaip pritraukti investicijas, kaip mažinti nedarbą – visa tai, ką tikrai daro kitos valstybės – tai mums, parlamentarams, reikėtų pritarti tokiems sprendimams ir padėti juos įgyvendinti. Mums reikėtų pasimokyti iš estų demonstruoti mažiau emocijų, daugiau santūrumo. Ir, ko gero, daugiau aiškinti visuomenei apie priimamus sprendimus. Taip pat iš estų galėtume pasimokyti kaip patiems susivokti šioje situacijoje tam, kad Lietuva kuo greičiau išeitų iš šitos krizės, ir kad jaunoji karta neturėtų skolos naštos, kuri nieko nedarant augtų ir augtų. Uždaviniai yra labai dideli, todėl aš manau, kad reikia mažiau blaškytis, o daugiau dirbti.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min