KGB taktika: auką – į psichiatrijos ligoninę

Tokį Kauno elito vaizdą piešia Lukiškių kalinys, gerai laikinosios sostinės iškrypėlių terpę pažinęs Vladas Beleckas.

Nuteistas už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą, V.Beleckas turi sąskaitų su daugeliu teisėsaugininkų ir teisėjų. Tačiau akivaizdžiai matyti, kad jis laikosi faktų, bent jau viešai žinomų. Vartydamas vieną iš daugelio storų sąsiuvinių su savo užrašais, V.Beleckas pažeria daugybę laikraščių iškarpų apie jį nuteisusio teisėjo šeimą. "Matote – jų dukra tapo "Olialia pupyte", – sako Lukiškių kalinys iki gyvos galvos.

Toliau versdamas sąsiuvinį V.Beleckas daro išvadą: "Kiekvienas prokuroras turi savo teisėją, per kurį tvarko reikalus." Kokie tie reikalai? Ogi ikiteisminių tyrimų "balti siūlai", kurie gali kristi į akis nepriklausomam teisėjui, ir jis gali nepaklusti prokurorų valiai.

122 straipsnis.

"Sovietiniais laikais buvo toks skyrius įsteigtas ir jį tvarkė Kauno policija (milicija – aut. past.). Nežinau apie visą Lietuvą, bet Kaune buvo toks Laskovas, ir jis tada tokius (prižiūrėdavo) visokius Furmanavičius, ką tik pagaudavo, jis turėjo visus sąrašus", – pradeda pasakojimą V.Beleckas.

Lukiškių kalinys teigia, kad apie dabartinę pedofilijos istoriją jis nieko nežinąs. "Bet tada, kada buvo Furmanavičius mano laikais, tai visi žinojo", – sako jis. Ką žinojo? Sklido tokių gandų, apkalbų? "Na, taip", – atsako pašnekovas.

O kas žino faktus? "Buvo toks vienas vyrukas, kuris jam pateikdavo to, ko reikia, bet už tai gaudavo savo draugam bylų patvarkyti. Paskui tą vyruką nušovė. Jis tvarkė reikalus per poną Furmanavičių. Aleksandras. Saška", – pareiškė V.Beleckas ir griežtai atsisakė nurodyti Saškos pavardę.

LNK "Paskutinės instancijos" komandai teko nemažai paplušėti, kol pagaliau nustatė, kad minėtas Saška yra (buvo) Aleksandras Paukovas, pravarde Pauk. Žmogus, artimas Daktarų grupuotei.

Būtent tada L.Stankūnaitė pasiskelbė per radiją, kad ieško solidaus rėmėjo. O kai D.Kedys paprašė savo draugo apsimesti tokiu, tai Laimutė ir atvyko į pasimatymą.

V.Beleckas dalijasi savo išmanymu apie šešėlinį Kauno gyvenimą "jo laikais", t. y. prieš 12–15 metų. "Aš ne gandus girdėjau, aš girdėjau tik tai, kad jis tvarkė per šituos reikalus, kadangi turi tokių..." – "Bėdų?" – "Bėdų. Ne, ne bėdų. Tokį polinkį. Ir tvarkė reikalus visų, kam tik reikėdavo."

"Visi labai mėgsta suplakti jų gyvenimus į vieną, o jų visų polinkiai – skirtingi." – "O šito – kokie?" – "Tai vat tie vaikučiai galbūt." – "Bet jūs konkrečiai negirdėjote?" – "Ne, tai aš šitą konkrečiai žinau, kad jie, žinoma, 100 proc. garantuoti negaliu, bet tai tik kalbos iš žmonių..." Sašką kaip reikalų tvarkytoją per konkretų teisėją, pasak V.Belecko, "pažinojo visi".

Dar V.Beleckas pažeria detalių: vaikų "reikalams tvarkyti" buvo ieškoma vaikų namuose, asocialiose šeimose.

Teisėjas ir mergaitė

Konkretaus teisėjo – Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus – pavardė viešai buvo paminėta įtariamos pedofilijos kontekste praėjusią vasarą. Buvęs Kauno apygardos labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo prokuroras Andrius Kiuršinas apie teisėją ir D.Kedžio mergaitę išgirdo bene pirmasis.

"Yra mano nutarimas, kuriuo buvo atmestas šitas prašymas", – sako A.Kiuršinas, dabar stumiantis dienas Kaišiadorių prokuratūroje. Darbo apygardos prokuratūroje jis neteko, kai Seimas aptiko pedofilijos bylos tyrimo aplaidos mastą. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas iki Seimo įsikišimo šitą prokurorą drąsino: "Viskas gerai."

Tas "gerai", pasak A.Kiuršino, buvo sprendimai nedaryti kratų įtariamo pedofilo Andriaus Ūso namuose, nesiklausyti jo pokalbių, netirti jo bendrų su "dėde Jonu" kelionių į egzotišką užsienį. Pagaliau – neatlikti A.Ūso kūno apžiūros įtariant intymių vietų ypatybes, kurias minėjo mažoji pedofilų auka.

"Tai buvo tyrimo taktika", – aiškina savo sprendimus A.Kiuršinas. Kas tokią taktiką nustatė? Esą ji buvo suderinta su Kauno apygardos vadovybe.

Seksualiai išnaudotos mergaitės močiutės pasakojimas apie tai, kas nutiko jos anūkei, tos taktikos kontekste skamba ypač klaikiai: "Močiute, žinok: visaip darydavo. Būdavo, kad mane ant žemės pasiguldo ir tą sysalą tampo, o mane visą tuo "kremu" apleidžia. Paskui liepia tuo kremu teptis, nes jis labai geras. Sako: "Iš mamos neimk – tepkis šituo." Paskui mane kaip žuvytę neša į vonią maudyti. Tada sysalas mažiukas pasidaro."

Tai – vienas nuosaikiausių epizodų apie beveik penkerių metų mergaitės potyrius, nes pasakojimai apie tai, kaip dėdės kišo savo sysalus vaikui į burnytę, apskritai sunkiai suvokiami sveiko proto žmogui.

O štai V.Belecko vaiko pasakojimas nestebina. Esą visais laikais Kaune taip buvo tvarkomi "reikalai". Kam – antikvarinių papuošalų, o kam – gražios panelytės. "Aptarnavote visų ydas?" – klausiu V.Belecko. "Ne aš, – patikslina pašnekovas, – tai ir Saška. Kam ko reikia. Jei nepadeda pinigai, padeda veiksmai. Mano laikais tai nelabai šaudė nei prokurorų, nei teisėjų, jei neprieina per kokį policininką."

A.Ūsas: arba mamai, arba į psichiatrinę

A.Ūso, įtariamo pedofilo, gynybos taktika lyg vienu žingsniu visada lenkia prokurorų "bylos tyrimo taktiką". Laimutės Stankūnaitės orbitoje jis radosi, kai ši išsiskyrė su D.Kedžiu ir uždarė mergaitę į savaitinį darželį.

Būtent tada L.Stankūnaitė pasiskelbė per radiją, kad ieško solidaus rėmėjo. O kai D.Kedys paprašė savo draugo apsimesti tokiu, tai Laimutė ir atvyko į pasimatymą.

"Drąsius ėmė ieškoti, kur mergaitė. Apvažiavo darželius Laimos sesers (nužudytos tą pačią dieną, kaip ir teisėjas J.Furmanavičius) namų apylinkėse ir rado. Auklėtoja pasakė, kad mergytės niekas nepasiima. Drąsius pasakojo, kad dukra stovėjo nuo jo per kelis metrus ir bijojo prieiti. Jau trys savaitės ji buvo nemačiusi jokio artimojo veido", – pasakoja prievartautos mergaitės globėja.

Tada D.Kedys pasiėmė dukrą namo. L.Stankūnaitė į tai nereagavo 3–4 mėnesius, kol greta jos atsirado A.Ūsas, staiga užkūręs teisminius ginčus dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo. D.Kedys tuos teismus laimėjo. L.Stankūnaitė pasirašė taikos sutartį ir gavo teisę matytis su dukra kas antrą savaitgalį.

Iš tiesų ji dukrą pasiimdavo, kada tik užsimanydavo. Tai liudija jos ranka rašyti raštai. Po vieno tokio daugiau nei savaitę trukusio pabuvimo pas mamą mergaitė ėmė pasakoti. D.Kedžio pareiškimas kelti bylą A.Ūsui atsirado prokuratūroje, netrukus po to buvo sukurtas planas uždaryti pedofilų auką į psichiatrijos ligoninę.

Mergaitę – į psichiatrinę, Ūsą – į laisvę

Uždaryti mergaitę "tyrimams" į psichiatrijos ligoninės stacionarą iš D.Kedžio reikalavo visi – vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, prokurorai. Bet labiausiai dėl to spirgėjo A.Ūsas.

Prokurorai mėgino įtikinti mergaitės močiutę ir tėvą, jog šie savo iniciatyva gautų siuntimą iš vietos šeimos gydytojo pas vietos psichiatrą, kad tas jau, kaip ir priklauso pagal įstatymą, pasiųstų vaiką gultis į psichiatrijos stacionarą Vilniuje – Vaiko raidos centre. Kito įstatymais pagrįsto būdo vaikui ten atsidurti nėra.

A.Kiuršinas paaiškino, kodėl prokurorai dėl ekspertizės tame centre nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją, bet tai gudravimas: esą įstatymai neleidžia jiems laisvai veikti, bet kam suteikti teisę ekspertuoti. Teisę daryti išvadas apie liudininko psichikos būklę teturi vienintelė įstaiga Lietuvoje – Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba. Ta pati, kurios kompleksinės ekspertizės, nepalankios A.Ūsui, patį buvimą viešai pamėgins nuneigti pats generalinis prokuroras Algimantas Valantinas. Kodėl neigė? Ar melavo – juk du kartus buvo išreikalavęs bylą patikrinti?

Į šį klausimą, kodėl neigė (melavo), pats A.Valantinas niekada neatsakė. Žinoma tik tiek, kad prokurorų pastangos pasiųsti mergytę gydyti į psichiatrijos stacionarą suaktyvėjo po to, kai jos tėvas parašė skundą dėl teisėjo J.Furmanavičiaus.

Iš tiesų tuo metu, kai prokurorai viešai skleidė melą, kad mergaitė nebuvo nė karto tirta ekspertų psichiatrų, byloje jau buvo mažiausiai keturios jos ekspertizės ir apklausos.

Tačiau ekspertai psichiatrai, cituodami kodeksus, atsisakė vertinti liudijimo teisingumą ir patikimumą. Pagal įstatymus tai tegali padaryti tik patys prokurorai, o paskui – galutinai – teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes.

Teismo psichiatrai, ištyrę mažąją pedofilų auką, pasakė, kas jiems priklausė: kad ji nelinkusi meluoti, kad pasakoja nuosekliai, kad negalėjo priešintis pedofilams, t. y. buvo bejėgiškos būsenos, o tai, anot Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos vadovo Konstantino Daškevičiaus, yra sunkinanti aplinkybė.

Iš tiesų tuo metu, kai prokurorai viešai skleidė melą, kad mergaitė nebuvo nė karto tirta ekspertų psichiatrų, byloje jau buvo mažiausiai keturios jos ekspertizės ir apklausos.

Proga pakreipti tyrimą prieš įstatymo raidę, t. y. vis dėlto uždaryti pedofilų auką į psichiatrijos stacionarą, prokurorams atsirado po žudynių Kaune. Proga buvo pasinaudota akimirksniu. Žudynių dieną prokurorai paskambino į Kauno rajono vaiko teisių apsaugos tarnybą Janinai Dabašinskienei ir nurodė paimti mergytę iš vaikų darželio. Paskui, anot jos, "kilo mintis" vežti ją į Vaiko raidos centrą.

Valstybinės psichikos sveikatos centro vadovė Ona Davidonienė sako, kad mergaitę derėjo palikti su seneliais, o į psichiatrijos stacionarą asmuo prieš jo valią gali būti uždarytas tik tada, kai kelia grėsmę sau arba aplinkiniams. J.Dabašinskienė teigia, kad vežama į psichiatrinę mergaitė buvo rami.

LNK "Paskutinei instancijai" ji paaiškino, jog nuvežė iš šeimos pavogtą mergytę į psichiatrijos ligoninę todėl, kad palikti ją ten, kur ji gyveno – pas senelius – "nekilo net minties", o vaiko globos įstaigose... yra televizorius.

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė, kuri rūpinosi nužudytos V.Naruševičienės dukra, priešingai – paliko mergaitę seneliams, nors jos teisinis statusas buvo toks pats kaip ir D.Kedžio dukros – jos abi buvo likusios be teisinių globėjų.

Vaiko raidos centre dabar sunkiai gali paaiškinti, kodėl ir nuo ko jie gydė pedofilų auką. Oficialiuose dokumentuose įrašytas ūmus persišaldymas, o jam gydyti dokumentuose yra to paties centro psichiatrės Živilės Žeibienės siuntimą liudijantis spaudas.

Tas spaudas įrodo ne tik Ž.Žeibienės, daugelio jos kolegų nuomone, įstatymą pažeidžiantį sprendimą uždaryti bejėgį, nuo šeimos atplėštą vaiką į psichiatrijos stacionarą. Jis liudija, kad Lietuvoje galioja sovietmečio KGB praktika nereikalingus ir pavojingus liudininkus skelbti psichikos ligoniais.

„Nepatikima liudininkė“

Neteisėtas mergaitės įkalinimas psichiatrijos stacionare truko 8 dienas ir dėl jo pratęsimo labai stengėsi Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius. Nepavykus tai operacijai, iniciatyva buvo perleista už pedofilijos bylos netyrimą sukritikuotos Kauno apygardos prokuratūros vadovui Kęstučiui Betingiui.

Iš bylos buvo išskirtas epizodas dėl L.Stankūnaitės poveikio liudininkei – jos dukrelei. Bylą tirti buvo patikėta tyrėjui Kakoškinui, kuris kaip tyčia yra Vladimiro Kakoškino, K.Betingio pavaduotojo, sūnus.

Jis skyrė dar vieną mergaitės parodymų ekspertizę. Ji buvo apklausta, o tos apklausos stenograma pasiųsta labai ypatingai specialistei Ilonai Čėsnienei. Tai, kuri vienintelė Lietuvoje sakosi galinti iš teksto, nė nepažvelgusi į vaiką, nustatyti, ar jis yra patikimas liudininkas, ar ne.

I.Čėsnienė, dirbanti vilniškiame Mykolo Romerio universitete, atsisakė paaiškinti, kaip ji tai daro. Iš jos viešai skelbiamų publikacijų galima spręsti, kad ši specialistė mėgina interpretuoti vaiko parodymus naudodamasi teksto analizės interpretacijos teorijomis.

Kas studijavo filologiją – žino, kad tos teorijos teleidžia daryti prielaidas apie kalbėtojo intencijas, bet tos interpretacijos visada dėstomos tariamąja nuosaka. Tokių analizių išvados negrindžiamos objektyviais, kitais moksliniais metodais patikrinamais kriterijais.

Taigi, I.Čėsnienė yra paskutinė prokurorų viltis sugriauti kitas keturias ekspertizes, kurių išvados – labai nepalankios įtariamam pedofilui, jo bendrininkams ir bylą ypač aplaidžiai tyrusiems prokurorams.

Paklausėme prokuroro A.Kiuršino, kodėl jiems taip neįtiko ankstesni ekspertai. "Tai jie jau buvo pasakę savo išvadą." – "Tai ekspertų išvada jau buvo?" – "Taip" – "Tai kodėl reikėjo naujos?" – "Taip pat – tyrimo taktika."

Parengta pagal LNK laidą „Paskutinė instancija“