Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kokį vaidmenį pedofilijos byloje atlieka žiniasklaida?

K.Krivickas sako, kad visame pasaulyje komercinė žiniasklaida prisitaiko prie to, ką nori matyti, girdėti ar skaityti auditorija
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / K.Krivickas sako, kad visame pasaulyje komercinė žiniasklaida prisitaiko prie to, ką nori matyti, girdėti ar skaityti auditorija
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ir sociologinės apklausos, ir viešai transliuojamos nuotaikos rodo, kad dalis visuomenės vadinamosios pedofilijos bylos akivaizdoje teisine sistema linkusi nepasitikėti. Tačiau ar pasitikėti vertėtų žiniasklaida, ne tik skatinusia abejoti teisėsaugos darbu, bet ir tapusia ryškia šios istorijos dalimi?

Kai prieš šešerius metus nedideliame Danijos Hobro mieste policija sulaikė dviejų mergaičių seksualiniu prievartavimu įtariamą vietos gyventoją, žiniasklaida jo tapatybės neskelbė. Nors ir sužinojo. Televizijos žiūrovai vakaro laidose matė prie areštinės durų besistumdančius žurnalistus, norinčius užfiksuoti popieriaus skiaute savo veidą dengiantį vyrą, tačiau ekranuose jo veido visgi nepamatė – rengiant reportažus jis buvo užtušuotas.

Žiūrovai nieko nesužinojo ir apie dvi mažametes, tik išgirdo kelis vietos gyventojų pasakojimus apie „paslaptingąjį kaimyną“, kurio sode yra matę ne vieną vaiką. Po kelių dienų žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad miestiečiai ragina teisėsaugą kuo greičiau tirti įtarimus, tarp gyventojų atsirado norinčių viešai papasakoti, kas tas vyras, kokius kitus vaikus jis galėjo išnaudoti, gandų sūkurys paskatino miesto bendruomenės aktyvistus patiems „ieškoti tiesos“.

Dalis žiniasklaidos, kaip įprasta, pradėjo savo „tyrimą“, kita beldėsi į oficialius langus, prašydama patikimų žinių. Galiausiai, po kurio laiko teisėsaugos pareigūnai žurnalistams pristatė tyrimo eigą, paneigė sklandančius gandus, net ir bulvarinė spauda nebesurado „kitos tiesos“, o visa ši istorija, kuria pasidalino Danijoje dirbęs kolega, čia pasakojama dėl vieno sakinio. Jį žurnalistams, tad ir žiūrovams, skaitytojams bei klausytojams teisėsaugos pareigūnai čia sako dažnai, kai negali atskleisti tyrimo detalių. Šis sakinys – trumpas: „Pasitikėkite mumis.“

Darbas skerdykloje – oresnis

Filosofas Kęstas Kirtiklis primena, kad jau mokykloje buvome išmokyti – Žemė sukasi aplink Saulę. Tačiau kasdien savo akimis matome kitą vaizdą – būtent Saulė juda dangaus horizontu. „Teisėsauga bando pasakyti oficialią versiją – tai, ką rodo faktai, tačiau žmonės negyvena pasaulyje, kuriame egzistuoja objektyvios priežastys ir objektyvi tiesa“, – kalbėjo pašnekovas. Pasak jo, net jeigu žiniasklaida skelbtų tik teisėsaugos turimus duomenis, visuomenėje būtų netikinčių jokia oficialia versija.

„Žiniasklaida šioje istorijoje svarbi tuo, kad kasdien primena apie šią bylą, neleidžia pamiršti jos detalių, tačiau ne ji kuria paralelinę tikrovę, o visuomenė“, – teigė K. Kirtiklis, paklaustas, ar pedofilijos bylos metu šalia teisėsaugos skelbiamos tikrovės žiniasklaida neformuoja paralelinės realybės, kurioje veikia tiek žurnalistų vaizduotė, tiek įvairiais gandais maitinamos visuomenės sąmonė.

Tai – ypatingo jautrumo byla, tad žiniasklaida turi prisiimti ypatingą atsakomybę už tai, ką rodo ir kalba, - sakė R.Bružas.Pavyzdžiui, kodėl, apklausų duomenimis, mažai kas tiki, kad Drąsius Kedys paspringo skrandžio turiniu, o ne buvo nužudytas? Gal ir dėl to, jog dalis žiniasklaidos kelis mėnesius nesustodama perša versiją, kad yra kita, „tikroji tiesa“ – jis buvo nugirdytas ir nužudytas arba specialiųjų tarnybų, arba „paslaptingojo klano“, arba kažkieno kito rankomis, kurios šioje istorijoje dažnai buvo „plaukuotos“.

Žurnalistas Rimas Bružas vienas pirmųjų viešai įvertino D.Kedžio istorijos, kurią jis vadina tragedija, atspindėjimą lietuviškoje žiniasklaidoje. Savo komentare jis kritiškai atsiliepė apie šią temą nuolat eskaluojančias „publicistines kriminalinio gyvenimo būdo“ laidas. „Darbas skerdykloje arba morge – gerokai oresnis už tokią žurnalistiką“, – rašė R. Bružas.

Kalbat apie minėtą bylą ir visas su ja susijusias peripetijas, žiniasklaidos priemones, per daug nedetalizuojant ir neišskiriant pavienių, kitaip mąsčiusių žurnalistų, galima skirstyti į dvi grupes: dvi komercinės televizijos, keli dienraščiai ir keli naujienų portalai, ne tik aktyviai pristatę bylos eigą ir ieškoję „kitų versijų“, bet ir akivaizdžiai arba „tarp eilučių“ palaikę vieną arba kitą pusę, ir nuosaikesnė grupė – visuomeninis transliuotojas, didžiausi naujienų portalai, – kuri rinkosi stebėtojo ir skirtingų nuotaikų atspindėtojo, o ne dalyvio funkciją.

Pirmoje grupėje dar vertėtų išskirti R.Bružo minėtas laidas – vadinamąją publicistiką ir kriminalinius „tyrimus“. Tokiose laidose matėme visko – ir teisinio nihilizmo skatinimą, kai laidų kūrėjai, neatskyrę faktų nuo nuomonių, tiesiog konstatuodavo – „prokurorai meluoja“, ir žurnalistų etikos normų pažeidimų, kai nepasivarginama išklausyti kitos pusės, negebama atsisakyti žeminančių ir įžeidžiančių epitetų, net nemėginama slėpti asmeninio požiūrio. Tokiose laidose matėme, kaip konstruojamos sąmokslo teorijos, kaip žiniasklaida, vadovaudamasi principu „kas galėtų paneigti“, užima prokurorų ir teisėjų vietą.

Reitingai ir spektakliai

Teisėsauga su žiniasklaida tokiose bylose turėtų dirbti ranka rankon, „15min“ savo požiūrį dėstė R.Bružas. „Be jokios abejonės, žiniasklaida privalo kvestionuoti teisėsaugos ir kitų žinybų ar valstybinių institucijų darbą, tačiau turi išklausyti ir objektyviai atspindėti faktus ir visų pusių nuomones. Reikia atskirti atstovavimą visuomenės interesui ir pataikavimą visuomenės skoniams. Skoniams, kuriuos tokių laidų kūrėjai, matyt, vieninteliai ir įsivaizduoja. Tai – ypatingo jautrumo byla, tad žiniasklaida turi prisiimti ypatingą atsakomybę už tai, ką rodo ir kalba, už informacijos poveikį visuomenei ir konkrečioms bylos pusėms. Aš to nematau. Yra reitingai ir spektakliai, kurie tuos reitingus didina“, – sakė žurnalistas.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Žurnalistas Rimas Bružas
Rimas Bružas

Žurnalistas Gintaras Aleknonis pabrėžė, kad žiniasklaidos reitingai nedidėtų, jeigu visuomenė pasitikėtų teisėsauga. „Taip, žiniasklaida šioje istorijoje piktnaudžiauja ir susidariusia situacija naudojasi reitingams kelti. Tačiau yra ir kitas aspektas, kur žiniasklaida galbūt atlieka ir gerą vaidmenį – ji verčia teisėsaugą dirbti. Ši istorija rodo, kad žmonės teisėsauga nepasitiki. Ir nepasitiki pagrįstai. Juk dėl keturių žmonių mirties kalta ne žiniasklaida, o teisėsauga“, – kalbėjo G.Aleknonis.

Į viešumą – po nužudymų

Galima svarstyti, kodėl žiniasklaida tylėjo apie įtarimus pedofilija tol, kol neišgirdo šūvių ir nepradėjo skaičiuoti aukų. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, pritariantis nuomonei, kad nemaža visuomenės informavimo priemonių dalis turėjo aiškias savo pozicijas ir bylos tyrimo vertinimus, dėmesį atkreipė į tai, jog žurnalistai dar prieš dviejų žmonių nužudymą Kaune buvo gavę informacijos iš D.Kedžio apie galimą jo dukros tvirkinimą.

„Viešumoje ši informacija nebuvo pasirodžiusi. Kaip pilietinė institucija žiniasklaida reagavo ne iškart. Tai atspindi bendrą tendenciją – kai visi rėkia, tuomet jau rėkia visi, o jei rėkia ne visi, tuomet dauguma tyli. Minios efektas šioje istorijoje išryškėjo tiek žiniasklaidoje, tiek politikoje, tiek visuomenėje. Tik dviejų žmonių žūtis paskatino apie šią istoriją kalbėti garsiai. Kol nebuvo nužudytų žmonių, tol ši istorija buvo viena iš tūkstančio, kuri niekada į pirmus spaudos puslapius nepatenka“, – teigė pašnekovas.

Martyno Siruso/adfoto.lt nuotr./Rita Miliūtė
Rita Miliūtė

Panašiai mąsto ir žurnalistė Rita Miliūtė. „Rizikuoju būti dar labiau nepopuliari, lyginant su kitų laidų kūrėjais, tačiau manau, kad ši byla nėra tiek rezonansinė, kiek ją padarė kai kurios žiniasklaidos priemonės. Žinoma, skamba dvejopai. Jeigu maža mergaitė buvo tvirkinama ir ilgą laiką į tai niekas nereagavo – labai blogai, skaudu. Tačiau yra tekę kalbėti su teisėsaugos pareigūnais, kurie tvirtina, kad tokių bylų yra daugiau. Bylų, kuriose mažamečių tvirkinimas jau yra įrodytas. Tačiau tokios bylos nesulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio“, – minėjo žurnalistė.

Atliepa žmonių poreikiams

Kristupas Krivickas ir Virginijus Gaivenis – vieni aktyviausių laidų kūrėjų pedofilijos bylos metu. Pastarasis sakė nematantis prasmės kalbėti apie žiniasklaidos vaidmenį šioje istorijoje. „Jūs žinote visus atsakymus. Aprašydami „Abipus sienos“ laidas į mus komentarų niekada nesikreipėte, mūsų nuomonė jums niekada nebuvo svarbi“, – pokalbį baigė V. Gaivenis. K.Krivickas buvo kalbesnis. Pasak jo, tiek žurnalistai, tiek visuomenė D.Kedžio istorija domėtis pradėjo tada, kai buvo nebeįmanoma nesidomėti.

„Kiekvieną kartą gavęs informacijos, ypač jei vyksta ikiteisminis tyrimas ar teismo procesas, žurnalistas siūlo besikreipiančiajam palaukti ir sužinoti, kaip viskas baigsis, kodėl priimtas vienas ar kitas sprendimas. Žmogžudystė buvo akibrokštas, kuris parodė, kad nebėra ko laukti. Šis akibrokštas buvo lyg starto vėliavėlė – arba reikėjo bėgti distanciją, arba pasitraukti. Bet aš savęs nepriskiriu prie maitvanagių, kurie suko ratus, kol užuodė kraujo kvapą“, – sakė K.Krivickas. Paklaustas, ar dėl didesnio žiūrovo skaičiaus pateisinamos bet kokios priemonės jį sudominti, netgi manipuliuojant jo emocijomis ir instinktais, žurnalistas sakė manantis, kad visame pasaulyje, kur žiniasklaida yra komercinė, ji visada prisitaiko prie to, ką nori matyti, girdėti ar skaityti auditorija.

„Klausimas čia vienas ir svarbiausias – kokiomis priemonėmis žiniasklaida atsižvelgia į žmonių poreikius ir norus: ar bet kokiais būdais, nepaisydama etikos normų, profesionalumo kriterijų pataikauja visuomenei, ar tiesiog atliepia į žmonių poreikius, bet ne aklai. Tikslas yra vienas – kuo didesnė auditorija. Blogiau yra tada, kai žurnalistika „daroma“ už pinigus. Štai maišas pinigų ir renk reportažus „Už Kedį“. Kitą savaitę pinigų maišą atneša kiti – dabar daryk „Už Ūsą“. Čia yra prostitucija. Bet jeigu žurnalistas šventai tiki viena iš versijų, randa faktų, logiškų argumentų, tai nėra nieko ydingo, tai – natūralu“, – kalbėjo K.Krivickas.

Žaidimas žiūrovų emocijomis yra senas kaip pati žiniasklaida ir jis visada išliks, mano žurnalistė Gražina Sviderskytė. „Jeigu tokia žurnalistika nepažeidžia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso ir galiojančių įstatymų, paika mėginti drausminti ir davatkiškai sakyti, kad to negalima rodyti, būtina uždrausti“, – teigė žurnalistė. Jos manymu, kur kas prasmingiau būtų kurti alternatyvas tokiai žurnalistikai – atliepti kad ir į mažesniosios visuomenės dalies poreikius kitokiai – kokybiškesnei, etiškesnei, atsakingesnei – žiniasklaidai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min