Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kovo 11-osios signatarė Nijolė Oželytė: „Pasitvarkyk tu – ir pasitvarkys visi kiti“

Pavadinimas
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Kovo 11-osios signatarė Nijolė Oželytė.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kovo 11-osios akto signatarė Nijolė Oželytė dabar jaučiasi vėl išgyvenanti atgimimą. Internete žaibiškai išpopuliarėjus vaizdo įrašui, kuriame ji Anykščių A.Vienuolio gimnazijos moksleiviams dėsto savo požiūrį į istoriją, buvusi parlamentarė džiaugiasi kylančia pilietinio aktyvumo banga. Ir visa tai kažkaip maloniai susieja su 21-osiomis Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis.

Interviu „15min“ aktorė ir visuomenės veikėja kaip visada kalbėjo aštriai ir atvirai, nevyniodama į vatą savo politinių nuostatų ir požiūrio į vykstančius procesus.

– Po Jūsų garsiosios kalbos A.Vienuolio gimnazijoje sausio 13-osios proga surengėte ir antrą pamoką. Apie ką moksleiviams kalbėjote šįkart?

– Man Atgimimo metais teko dalyvauti labai keistuose dariniuose, būti šalia komunistų pusantrų metų. Žinau tokius dalykus, kurių niekas nežino, ir sakau, kad  komunistai, kokie buvo prieš Nepriklausomybę, tokie ir liko. Perėmė visas struktūras ir iki šiol turi visą ūkį savo rankose. Aišku, juos vienijo ne kažkokie komunizmo siekiai, o tai, kad jie buvo cinikai, kuriems nieko nereiškė parduoti tėvynę vardan savo naudos. Kai reikėjo balsuoti už Nepriklausomybę, Vladimiras Beriozovas ir Algirdas Brazauskas aiškino, kad tai yra provokacija, kad niekada to daryti negalima ir kad Lietuvos liaudžiai to tikrai nereikia. Dabar turiu ką papasakoti jaunimui, kad jiems neatrodytų, jog Lietuva tokia baisi kaip atrodo jų tėvams. Pasakojau, jog propaganda veikė labai kryptingai ir profesionaliai, todėl jie visai nežino, kad kitą dieną po Nepriklausomybės paskelbimo Justas Paleckis viešai pavadino Nepriklausybę farsu ir popierine nepriklausomybe, kuri niekada nebuvo ir nebus tikra. O kad Vytautas Landsbergis išvadino tautą šunauja, nors šito niekada gyvenime nebuvo, jie žino.  Jiems uždaviau istorijos namų darbus – „pagūglinti“ ir susirasti, ką ir kodėl V.Landsbergis pavadino šunauja.

– Nujaučiu, kad bus ir trečias vizitas į tą gimnaziją? Kokia bus šios pamokos tema?

Šįkart tema buvo tokia, kad norint iš žmogaus atimti ateitį, reikia jį priversti suabejoti pačiu savimi.– Be jokios abejonės bus, nes aš jiems dar ne viską pasakiau. O tema bus tolesnė provokacija. Šįkart tema buvo tokia, kad norint iš žmogaus atimti ateitį, reikia jį priversti suabejoti pačiu savimi. Reikia jam įrodyti, kad visa tai, ką jis nusprendžia, ir ko jisai nori – nieko verta. Kad jo draugai yra niekiniai, kad tai, kuo jisai tiki, yra visiška kvailystė. Norint iš tautos atimti ateitį ir dabartį, kas ir buvo padaryta, reikia suniekinti tautos vadus, reikia parodyti, kad jie yra savanaudžiai, niekšai, smulkūs žmogeliai, o tai, ko norėjo tauta, irgi yra nesamonė. Kaip sakė Michailas Gorbačiovas: jūs paspringsite savo nepriklausomybe! Lietuvos komunistai atkartojo ir viską padarė tam, kad ir paspringume. Vat ir paspringome. Ir, tiesą sakant, aš galvojau, kad jie laimėjo, nes vis dėlto kas garsiausiai švilpia, kas įžūliausiai meluoja, tas ir laimi. Bet išaugo naujos ausys. Tie vaikai reaguoja į tiesą labai adekvačiai, nes jiems nei V.Landsbergis, nei A.Brazauskas nėra nei Dievas, nei nekenčiamas objektas. Jie tiesiog sugeba įvertinti, ką jiems kalbi, jaučia, ar tu jiems meluoji, ar ne, ir tai įvertina.

– Kad ir kaip ten būtų, jūs irgi kurį laiką buvote KP narė. Kaip atskirti komunistą iš vidaus nuo to, kuris tik turėjo partinį bilietą?

– Aš tai irgi pasakojau vaikams. KP priklausiau metus ir 2 mėnesius. Ėjau į partiją griauti jos iš vidaus,nes tikėjau, kad mums visiems reikia eiti tenai ir savimi išplauti įsisenėjusius komunistus. Aišku, kad dabar tai keistai atrodo. Bet tuomet mes buvome tokie – kvaili politiškai.
Kaip atskirti vienus nuo kitų? Tų, kurie tiesiog šiaip turėjo bilietą, tenai neliko. Tie, kurie nusiplovė nuo komunistų rankas, tie ir nusiplovė. O kiti išsilaikė kaip struktūra ir išlaikė visus ūkinius svertus savo rankose. Joks pradinis kapitalas negalėjo turėti galimybės Lietuvoje, nes niekas jo neturėjo, išskyrus partines struktūras ir KGB. Todėl aš kalbu ne apie atskirus žmones, o apie struktūras, ir todėl sakau, kad dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija yra KP struktūra. Įlindusi ir pasivogusi pavadinimą per 3 etapus: iš pradžių nepriklausoma KP, tada Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), o galiausiai susijungė su socialdemokratais.

– Kodėl per 20 Nepriklausomybės metų meluoti tapo lengviau negu sakyti tiesą?

– O kas tas, kuris nori tą tiesą girdėti? Žmonės nenori tiesos. Juk žmogus trokšta, kad su juo teisingai elgtųsi, bet pats teisingai elgtis nenori. Nenori girdėti apie save tiesos. Pavyzdžiui, mano kaimynė trečią dieną laiko šiukšlių maišą laiptinėje. Smirda juodai. Kodėl aš turiu uostyti? Nuo to gi viskas prasideda.

– Ar valdžia iš tiesų daro didelę įtaką visuomenei?

– Tarkime, aš nusipirkau automobilį, ir jis nevažiuoja. Kam aš jį pirkau? Žmonės išsirenka valdžią, kuri jų neveža. Tai yra didžiulė įtaka, kadangi tu pats supranti, kad esi idiotas. Tu turi laisvę ir nemoki ja naudotis. Ir išsipildo M.Gorbačiovo palinkėjimas paspringti savo laisve. Gali pagalvoti, kad tau buvo geriau tarybų valdžioje, nors jos neatsimeni. Neatsimeni, kad jeigu tau gimė vaikas, kartą į mėnesį pusę metų gaudavai pusę kilogramo grikių. Ir jeigu anksti iš ryto atsikeldavai, gaudavai kelias dešreles. O jeigu 10-ą, jau negaudavai, nes būdavo išpirkta.

– Koks receptas pataisytų padėtį?

Žmonės nenori tiesos. Juk žmogus trokšta, kad su juo teisingai elgtųsi, bet pats teisingai elgtis nenori.– Reikia mokytis, kad rinktumeisi valdžią kaip sau, o ne kaip priešui ir ne kaip kaimynui. Tu gali su kokia nori mergaite draugauti ir prieš draugus rodytis. Bet jeigu ją imi į žmonas, pamąstyk – su ja gi gyventi reikės, kartu užmigti ir nubusti. Tai yra lygiai tas pats. Tu netingėk, žmogau, paskaityk apie tuos, už kuriuos balsuosi. Mums dabar veikia taisyklė: jeigu nori idealios valdžios – nusišauk. Danguje tau bus Dievulis, tiesa, jis nepriima savižudžių. Reikia patiems mokytis rinktis. Nėra tokios valdžios, kuri norėtų ateiti ir padaryti tau gera. Žmonės jų neišsirinks, nes jie šneka tiesiai – kaip V.Landsbergis. Jie yra bjaurūs, žmonės jų nenori.

– Savo kalboje sausio 13-ją minėjote, kad žmonės Vakaruose gyvena daug laisviau.

– Bet kaip jie mokosi, kaip jie supranta, kaip jie radę vieną kokį nors deputatą, jo nepaleidžia per visą gyvenimą. Apie jokius verslininkus neina nė menkiausia kalba, kadangi ten žmonės suvokia, kad jeigu žmogus, turėdamas versliuką, pasidarė milijonus, jis pasidarė iš tų žmonių, kurie jam lenkė nugarą. Tenai žmonės suvokia, kad jeigu tu „biznierius“, vadinasi, tavo motyvacija, talentas yra norėti pelno sau. Net jeigu tu po to pasidalini su darbuotojais, iš principo tu sieki pelno sau. Politikas – atvirkščiai. Jis turėtų būti kaip saulutė. Jam pačiam teikia malonumą, kada jis sugalvoja geras eismo sąlygas kitiems. Politikas ir „biznierius“ – tai priešingos viena kitai veiklos.

– Bet, pavyzdžiui, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis susiderėjo dėl dujotiekio tarp Rusijos ir Vokietijos, o po to nuėjo dirbti šiame projekte.

– Tai dabar jau 20 metų socdemai ten nebus valdžioje. Socialistinės idėjos labai patrauklios, kol nepamatai, kad tas, kuris labiausiai propaguoja, kad reikia dalintis, po savimi nepasigrūda visko. 

– Kalboje sakėte, kad Aukščiausioje Taryboje buvo daug idealistų, bet valstybę turėtų valdyti profesionalai.

Normalūs žmonės, užėmę valdžią, nustumia nuo jos tuos, kurie buvo. Ko gero, taip ir reikėjo padaryti. Jie būtų tai supratę ir nepasipriešinę.– Į pirmąjį parlamentą buvo renkamos asmenybės, kuriuos žmonės pažinojo ir pasitikėjo – arba iš Sąjūdžio, arba kultūrininkai. Bet pakreipčiau klausimą kitą linkme. Tai buvo didelė atsakomybė, mes visi galėjome numirti už Tėvynę. Ir mes buvome pakankamai naivūs, mums atrodė, kad visi nori už ją numirti. Saulius Šaltenis parašė deklaraciją visiems kagėbistams, esą mes dabar apsikabinsim, Tėvynė laisva, jūs visi laisvi. Mes gi, kvailiai, nepamastėm. Ką jie būtų padarę, jeigu per Sausio įvykius ar Maskvos pučą būtų paėmę valdžią? Būtume visi išvežti, o dalies komunistų niekas nebūtų kliudę. Jie panašių veiksmų laukė iš mūsų. Nes normalūs žmonės, užėmę valdžią, nustumia nuo jos tuos, kurie buvo. Ko gero, taip ir reikėjo padaryti. Jie būtų tai supratę ir nepasipriešinę. Bet mes kaip idiotai pasakėme: ne, draugaukim visi kartu. Ach draugaukim! Jiems ištiesta ranka yra silpnumo, o ne padorumo požymis. Mes gi nevartojom tų žodžių: komunistas, kagėbistas, galvodami apie jų šeimas. Maža, kas praeity žmogui nutiko. O jie varė ant mūsų, kaip tik norėjo, ir visi likome apvaryti. Jiegi pamatė, kad gali viską. Ir ką pirmiausiai padarė? Savo vardus permetė ant mūsų. V.Landsbergis tapo bolševiku, visa propaganda buvo skirta sukompromituoti visus ir viską: ištraukti iš konteksto žodžiai, mintys, viskas buvo tą pačią sekundę paverčiama pajuokos objektu. O jų pasakytų baisių žodžių apie popierinę nepriklausomynę niekas neatsimena.

– Kodėl niekas nuolat to neprimena?

– Matote, istoriją rašo tie, kurie turi ką nusiplauti. Pasirodo, kad istorija toks brutalus dalykas, kad kai tu jau nugali, reikia tuos buvusius bent kokiai 15-ai metų izoliuoti nuo valdžios. Bet tai pačių žmonių reikalas – juk jie dar gyvi. Kodėl tas vagis, kuris jiems grąžina pavogtą piniginę, tampa nuostabiu dovanotoju? Jeigu žmonės tikrai būtų buvę tokie tvirti ir taip norėję laisvės, ir buvo tokie švarūs ir sąžiningi, po 2,5 metų jie nebūtų grąžinę tų pačių komunistų į valdžią. Dabartinis jaunimas šito gyvenime nesupras. Bet nieko keisto, kad žmonės panoro atgal, staiga supratę, ką jie gavo. Kai ilgai stovi uždarytoje patalpoje, prikvėpuoji, ten smarvė, tvaikas, bet šilta. O kai atsidaro langai, atsidaro durys,  padvelkia skersvėjis ir tau šalta, o tu pats nemoki nieko padaryti, nes tau viskas iki tol būdavo padėta. Ar tu profesorius, ar artistas, ar tu gatves šluoji, gauni 90 rublių – ir laimingas. Kanopų pavalgei – visi lygūs, visi broliai. Ir staiga tu pamatai savo fizionomiją ir trokšti atgal – nebenori to pasaulio, čia per daug ryški saulė, tau dirgina akis, tu nepripratęs žiūrėti. Ir žmonės subėgo atgal. Jie nežinojo, kas ta laisvė. Praktiškai net nesuprato, ko jie nori. Pasižiūrėjo pora filmų, kur visi bučiniai ir seksas buvo iškarpyti, jiems atrodė, kad laisvėje bus pilnos vitrinos. O kad tu iš pradžių turi pats užsipildyti tas vitrinas, kad turi išsiplauti... Aš žiemą nusipirkau sau kirtiklį, tyčia kertu ledą prie savo daugiabučio. Bet visi praeina pro šalį ir niekas neprisijungia.

– Kokios jums 21-osios Kovo 11-osios metinės – optimistinės, pesimistinės, ar iš viso nekeliančios jokių emocijų?

– Man tai yra fantastika. Prieš 4 metus daviau sau žodį, kad daugiau niekada jokioje viešoje erdvėje manęs nebus, nes susidūriau su ta naikinimo forma, kai tu duodi interviu, o tavo žodžius ištraukia iš konteksto, paverčia pajacu. O tie vaikai su mano kalbos įrašu „Youtube“ pakeitė man gyvenimą. Pamačiau, kad jo perklausų internete – 170 tūkst., įsitikinau, kad dar yra ausų, kurios klauso, žmonių, kurie tiki, kuriems paprasčiausiai reikia, kad su jais būtų bendraujama nuoširdžiai. Gal jie tuo tarpu nežino, ką daryti su ta informacija, bet svarbus faktas, kad mes, tokia rūšis, dar esam ir mūsų daug. Nesuprantu, ką aš ten tokio pasakiau, bet rezonansas toks didelis, kad, ko gero, dabar teks važiuoti į Ameriką. Čikagos lietuviai man jau sustygavo kelionę. Jie galvoja, kad Lietuvoje prasideda kažkoks naujas sąjūdis, judėjimas, tiesos žodis. Kai pamatai tokį palaikymą, suvoki, kad tu ne idiotas, kad tai, kas rūpi tau, rūpi ir kitiems, tiktai kiti nemoka suformuluoti, sudėti to jausmo į sakinį. O kai nemoka sudėti į sakinį, negali pasidalinti. O kai negali pasidalinti, negali apsijungti. Jausmų, tikslų ir priežasčių įvardijimas – didžiulis dalykas. Visi jaučia, o įvardyti negali.

– Ir tampa pikti?

Labai svarbu, kad kažkas reikiamu metu suformuluoja jauseną. Prieš 2 dešimtmečius suformulavo V.Landsbergis, Just.Marcinkevičius.– Taip, nes emocijų daug, o formos nėra. Labai svarbu, kad kažkas reikiamu metu suformuluoja jauseną. Prieš 2 dešimtmečius suformulavo V.Landsbergis, Justinas Marcinkevičius. Atrodė – paprasti žodžiai, bet tauta staugė. Eina žmonės apsikabinę, verkia ir neša trispalvę. Paskui vėl visi išsisijoja, kiekvienas siekia savo tikslų. Vėl susikaupia kažkokia energija – ir vėl einame kažką daryti kartu.

– Taigi, jūsų nuomone, dabar vėl priartėjome prie ribos?

– Absoliučiai taip. Nes pasikeitė kartos. Vaikai, kuriems Atgimimo metais buvo po dešimt, dabar jau yra pajėgūs žmonės. Jie keičia nuotaikėlę, daro „pagadą“. Visi besiskundžiantieji savo nugyvena, o jaunimas, kuris negalvoja išvažiuoti, mąsto, kaip teritoriją, kurioje gyvena, paversti skaistesne ir geresne gyventi. O iš tų, kurie išvažiavo, daug kas sugrįš, nes sklypą Dievas davė čia. Savame name gali bent tarakonus ištraiškyti, o ten tik kampininku gyvensi. Aišku, iš karto Lietuvoje viskas taip gerai nebus, viską teks pasidaryti patiems. Valstybė ne mama. Tik mama gali mylėti ir tai ne kiekviena, kai kurios išmeta vos pagimdžiusios. Pavyzdžiui, kai aš nešu išmesti šiukles, visada surenku visas šiukšles, kurias pakeliui randu, nes kiti išmeta ir nepakelia. Visi nori tvarkos valstybėje, bet reikia pradėti nuo savęs. Pasitvarkyk tu ir pasitvarkys visi kiti. Didžiausia mūsų bėda – kad mes norime, kad pirmiausia kiti sakytų teisybę, o paskui – gal ir mes. Taip nieko nebus. 

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min