Šie jauni žmonės yra aktoriai ir režisieriai. Alicia pirmą kartą į Lietuvą atkeliavo dar studijuodama su kurso draugais. Amerikiečiai ir lietuviai Vilniuje kartu pastatė miuziklą „Sniego karalienė“. Trumpos viešnagės užteko, kad tarp jos ir Mariaus Mačiulio, kuris dabar žinomas ne tik iš spektaklių, bet ir televizijos laidų bei serialų, įsipliekstų šilti jausmai.
Ji tuomet kalbėjo angliškai, truputį prancūziškai, jis mokykloje mokėsi vokiečių kalbos. Bet anokia čia bėda! "Vieną kartą jis išėjo į balkoną parūkyti, aš – iš paskos. Iš ten atsiveria gražus vaizdas į senamiestį. Pasakiau: „Vilnius is a very beautiful city“ (angl. „Vilnius – labai gražus miestas“). Marius tik pažiūrėjo į mane... Suvokiau, kad nė trupučio nesupranta. Tuomet jis: „Sprachen Sie Deutsch?“ (vok. „Ar kalbate vokiškai?“). Atsakiau: „Nein“ (vok. „Ne„“). Ir: „Parlez vous français?“ (pranc. „Ar kalbate prancūziškai?“) Jis numykė: „Ne-e“. Bandėm, nes aš truputį kalbėjau prancūziškai, o jis – truputėlį, ein Bisschen, – vokiškai, bet…“ – dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ kūrėjams pasakojo amerikietė.
Netrukus ji iškeliavo namo, jis liko Vilniuje. Pažinties nepamiršo – ėmė mokytis vienas kito kalbos ir rašyti laiškus: Marius – angliškai, Alicia – lietuviškai. Kartais prireikdavo 10 valandų, prisiminė aktorė.
Pora suprato, kad gyvenant abipus Atlanto santykiai ilgai netruks, todėl nepraėjus nė metams Alicia atsikraustė į Vilnių. Stengdamasi įsilieti į visuomenę, ji netruko užsirašyti į kursus. Mokytis sudėtingos lietuvių kalbos nebuvo lengva. Kad ir kaip mergina stengėsi, lietuviai dažnai pereidavo prie anglų kalbos. „Bet man juk nereikia mokytis kalbėti angliškai!“ – pykdavo ji.
Vilniaus kamerinio teatro meno vadove tapusi Alicia norėjo visus kasdienius reikalus susitvarkyti lietuviškai. Ji iš anksto apgalvodavo, ką sakys, pasitikrindavo, ar viskas teisinga. Amerikietė greitai pastebėjo keistą žmonių elgesį – vos ėmus kalbėti jie palinkdavo arčiau, tarytum mėgindami geriau suprasti. Todėl mergina susigalvojo galvos linkčiojimo testą – skaičiuodavo, kiek kartų per dieną pamatys žmones taip elgiantis. Jos tikslas buvo visai išvengti linkčiojimo – kitaip tariant, pasiekti, kad kiekvienas suprastų.
Prireikė poros metų, kad bendraudami su Alicia lietuviai nustotų linkti į priekį. Kartais jie vis dar linkčioja, bet tai nebetrikdo. Amerikietė išmoko ne tik taisyklingai tarti lietuviškus žodžius, bet ir sakinius konstruoti pagal lietuvių, o ne anglų kalbos gramatiką.
Gyvendama mūsų šalyje, Alicia tapo juostos „Pasaulio virtuvė“ heroje. Režisierės Aistės Ptakauskės kuriamo pilnametražio dokumentinio filmo herojėmis tapo penkios skirtingų tautybių moterys. Keturios iš jų – čečėnė, jamaikietė, amerikietė ir urugvajietė – atsikraustė gyventi į Lietuvą iš įvairių pasaulio šalių skirtingais laikotarpiais ir dėl skirtingų priežasčių, penktoji – romė – gimė Lietuvoje. Kartu ši juosta yra kvietimas pasvarstyti, kas mus verčia jaustis svetimais, paraginimas ištiesti pagalbos ranką tiems, kas šalia mūsų nesijaučia visiškai savais, noras atkreipti lietuvių dėmesį į migrantų teises ir paskatinti Lietuvos visuomenę būti atviresne kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms.
Migrantai sudaro vos 1 proc. Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Galbūt dėl to, kad Lietuva – viena iš migrantams nepakančiausių visuomenių žemyne. Tai ypač akivaizdu moterų migrančių atveju: dauguma jų patiria ryškią socialinę ir profesinę atskirtį: per mažai dalyvauja šalies socialiniame gyvenime, sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje, turi ribotą priėjimą prie integracijai būtinų priemonių (lietuvių kalbos, kompiuterinio raštingumo mokymo). Negana to, viešajame diskurse daugėja neapykantą migrantams kurstančių pasisakymų.
Projektą remia Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo NVO programa. Filmo premjera numatoma spalio pradžioje, daugiau informacijos apie jį galite rasti „Pasaulio virtuvės“ tinklalapyje, čia.
