Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.
Šeštoji 15min pašnekovė – Seimo narė, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
15min I.Šimonytę panašiomis temomis jau kalbino 2017 m. pradžioje pokalbių ciklui „Politikai be grimo“. Šis interviu – papildytas ir atnaujintas ankstesnio interviu variantas.
Nuorodos į ankstesnius ciklo interviu: su Valentinu Mazuroniu, su Petru Auštrevičium, su Gitanu Nausėda, su Arvydu Juozaičiu, su Nagliu Puteikiu.
Svarbiausi faktai apie I.Šimonytę:
Amžius: 44 metai
Gimimo vieta: Vilnius
Išsilavinimas: ekonomistė
Šeiminė padėtis: netekėjusi
– Ingrida, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena Seime?
– Keliuosi apie šeštą valandą. Tada pusryčiai, kava ir taip toliau. Kadangi mėgstu ryte ilgiau pasėdėti, pagerti kavos, tai anksti keliuosi. Seime būnu tarp 8 ir 9 valandos, priklausomai nuo to, ar yra plenarinis posėdis, ar ne. Jei yra, tai anksčiau.
O vakare darau tą patį kaip visi žmonės – knygą skaitau, su draugais susitinku, kartais nieko neveikiu.
– Kiek puodelių kavos išgeriate per dieną?
– Tris... Du ryte ir vieną kada nors. Dabar jau kartais ir keturis. Kai dienos ilgos, būna, kad į vakarą prireikia gaivinančio gėrimo.
– Ar susiduriate su populiarumo kaina? Žmonės atpažįsta, kalbina?
– Atpažįsta. Ar tai populiarumas – nežinau, ar tai žinomumas – taip. Aš daug laiko praleidžiu viešose vietose, nes daug vaikštau pėsčiomis ir važinėju viešuoju transportu, taip pat pati vaikštau į parduotuvę ir panašiai. Todėl žmonės mane mato, ir visada taip buvo. Aš esu pripratusi prie dėmesio.
Žmonės pakalbina, kartais savo nuomonę pasako, rečiau pasibara, kartais ko nors paklausia. Visokių dalykų būna. Matau, kad žmonėms smalsu, ir jie to smalsumo neslepia. Stovi metras už manęs ir ištaria garsiai: „Šimonytė!“. Nusijuokiu ir tiek.
Į akį niekas nėra pasiūlęs. Pikto dėmesio gyvenime turbūt tris kartus susilaukiau, dar dirbdama Vyriausybėje. Bet dažniausiai dėmesys būna neutralus arba teigiamas.
Kartais ir tokiomis temomis, kuriomis nesu labai kompetentinga atsakyti, užkalbina. Skundžiasi, tarkime, dėl žemės grąžinimo ar panašiai. Bet visada taip buvo, net ir kai Lietuvos banke dirbau. Kai galiu žmonėms patarti, visada stengiuosi patarti. Kai negaliu, nepatariu.
– O ar pranešus, kad kandidatuosite į prezidentus, tas žinomumas išaugo?
– Gal daugiau dėmesio sulaukiu „į temą“. Ateina žmonės ir sako: „Balsuosim“. Kiti sako: „Nebalsuosim“. Ne tik šiaip atpažįsta ir šypsosi. Dabar žmonių dėmesys jau labiau susijęs konkrečiai su Prezidento rinkimais, jie yra linkę savo poziciją tuo klausimu išsakyti.
– Ar dėmesys labai vargina?
– Aš nesu tas žmogus, kuris labai mėgsta dėmesį. Bet aš suprantu, kad tokia yra kaina, nes esu žinomas žmogus ir niekur nuo to nesidėsiu, nebent persidažysiu plaukus juodai, nusiimsiu akinius ar dar kažką pasidarysiu (šypsosi).
Aš tiesiog į tai žiūriu filosofiškai. Tokia yra realybė ir viskas. Ir su ta realybe reikia gyventi.
– O Seime bendraujant su frakcijai nepriklausančiais politikais kaip nors pasikeitė santykis?
– Kažkas per dantį gal „truktelna“ labiau. Bet aš dėl to neturiu problemų, nes man nei ironijos, nei saviironijos netrūksta. O šiaip nemanau, kad kažkas labai pasikeitė.
– Anksčiau rašėte tinklaraštį, dabar dažnai komentuojate įvykius „Facebook“. Ar aktyviai reikštis internete buvo sąmoningas sprendimas, ar taip išėjo savaime?
– Na, tinklaraštį man „įveisė“ Gabrielius Landsbergis, rodos, 2012 m., kai baigiau kadenciją Vyriausybėje. Ir iki tol rašydavau straipsnius, o portalai mielai juos imdavo, bet tinklaraščio neturėjau ir net nelabai sukau sau galvą, kad tokie įrankiai yra. Ir tada Gabrielius man sukūrė tinklaraštį ir pasakė – va, čia tavo, dabar tu į jį rašyk.
Tinklaraštį man „įveisė“ Gabrielius Landsbergis, rodos, 2012 m.
Iš pradžių rašiau dažnai. Paskui man truputį atsibodo. Nes kiek berašytum, buvusią Vyriausybę buvo kaip medūzą prie sienos kalti. Tu ją prikali, o ji ta siena žemyn nušliaužia. Be to, ir banke daugiau veiklos atsirado, ypač įvedant eurą. Ir aš tą rašymą šiek tiek apleidau.
Mane daug kas vis kalbindavo, kad aš „Facebook“ turiu susikurti, bet man „Facebook“ vis atrodė toks laiko vagis. Na, jis toks ir yra iš tikrųjų (šypsosi).
Nesakyčiau, kad ten esu labai aktyvi. Man tiesiog kartais norisi išdėstyti savo mintis, ir jaučiu, kad, pavyzdžiui, „Twitter“ man netiktų. Nes gal tik penkis kartus gyvenime esu sugalvojusi trumpus sakinius, kurie apibūdintų tai, ką aš norėčiau pasakyti. Esu iš tų žmonių, apie kuriuos Šveikas sakė: „Iš manęs viską reikia traukti kaip iš matraco, šiaudą po šiaudo.“ Sesuo kartais juokiasi iš manęs, sako, kad mano tekstų niekas negali skaityti, nes jie yra ilgi (juokiasi). Bet tokį turiu įprotį.
– Jūsų tekstai ir įrašai „Facebook“ pasižymi ironišku, kandžiu stiliumi. Kas tai lemia? Turbūt daug knygų skaitote?
– Turbūt kad čia nuo knygų. Juk visi žalingi įpročiai yra nuo knygų... Aš visada buvau tarp literatūros ir matematikos pasiklydusi. Man gerai sekėsi kalbos, bet neblogai ėjosi ir tikslieji mokslai. Turbūt dėl to ir pasirinkau ekonomiką, kuri yra nei šis, nei tas, tokia per vidurį (juokiasi).
– Papasakokite apie savo vaikystę. Augote Vilniuje, taip?
– Taip, aš esu vilnietė.
– Kuriame rajone augote?
– Augau dviejuose rajonuose. Mūsų šeima gyveno Žirmūnuose, o seneliai – Naujininkuose, nes senelis buvo geležinkelietis. Pas senelius leisdavau labai daug laiko. Buvau toks Žirmūnų-Naujininkų vaikas.
O nuo dešimties metų gyvenau Antakalnyje, ten gyvenu ir dabar. Todėl Vilnius man yra toks mažas. Man Lazdynai iki šiol yra naujas rajonas, o jei reikia nuvažiuoti į Pilaitę, tai išvis pasimetu – oh my, kur ji yra? Ten, kur važiuoja troleibusai, man dar viskas daugmaž aišku. O ten, kur nusigauti galima tik autobusu arba lengvuoju automobiliu, jau yra kur kas sudėtingiau.
Todėl ir Naujininkams turiu keistų sentimentų. Dažnai žmonės sako: ai, čia baisus rajonas. Bet aš gi vaikystėje ten visas vasaras praleidau! Ir išmokau rusų kalbos, nes reikėjo kažkaip su kitais vaikais kieme bendrauti. Tai visai neblogai tą rajoną iki šiol vertinu (šypsosi). O šiaip mieliausias rajonas yra Antakalnis, nes daugiausia laiko jame praleidau.
– O kokia yra mėgstamiausia vieta Vilniuje?
– Aš mėgstu Antakalnio kapines. Apskritai mėgstu kapines, svetimuose miestuose irgi. Man jos yra įdomios.
Sapieginės miškas patinka, ten aibė vietų, kur mes vaikystėje žaisdavome, nesąmonėmis užsiimdavome. Gaila, kad tos vietos dabar krūmokšniais, šabakštynais užaugusios, toks jausmas, kad ten niekas nebežaidžia (juokiasi). Yra vietų, kurioms jaučiu sentimentus ir viskas. Netgi Žirmūnų gimnazija, kurią baigiau – kai netoli jos būnu, visada apima sentimentai, nes ten praleidau daug laiko.
– Apskritai esate labiau gamtos ar miesto žmogus? Keliaujant labiau traukia gamtos objektai ar miestuose esančios vietos?
– Esu miesto žmogus tuo požiūriu, kad visą gyvenimą gyvenau mieste ir niekada neturėjau kaimo. Dėl to liūdėjau, kai buvau vaikas. Bet, antra vertus, labai nekęsdavau darbų, kuriuos reikėdavo atlikti kolektyviniame sode – ravėti braškes ir panašiai.
Kai man buvo apie 30 metų, staiga atradau savyje ūkininko ir žemdirbio geną, kurio iki tol nežinojau esant (juokiasi). Ir dabar man labai patinka kuistis žemėje. Nesiekiu derlingumo rekordų, bet pats procesas man patinka.
Kai man buvo apie 30 metų, staiga atradau savyje ūkininko ir žemdirbio geną, kurio iki tol nežinojau esant.
Todėl sunku atsakyti. Man patinka miestas, bet kartais pavargstu nuo miesto. Ir tada norisi pagulėti ant pievos, pažiopsoti į dangų ir nieko neveikti.
– Kas paskatino rinktis ekonomikos studijas?
– Sąjūdis. Viskas buvo labai įdomu. Buvo 1987–1988 m., vyko diskusija, kaip mes čia greitai gyvensime kaip Švedijoje. Aš nieko nesupratau, ką tiek žmonės šneka, bet man buvo labai įdomu (šypsosi). Ir nusprendžiau stoti į ekonomiką. Laikmetis išprovokavo.
Nors studijos buvo labai keistos. Kai pradėjau studijuoti, tiesiog nebuvo ką skaityti. Gal vieną vadovėlį turėjome, į lietuvių kalbą vyresnių studentų išverstą. Ir žmonės nelabai suprato. Mokykloje gerai mokiausi, ir aplinkiniai klausė – kam tau reikia tų ekonomikos studijų, kas ta ekonomika? Tu eik į prekybą, tada bent bazėje galėsi dirbti, iš po stalo visokių gėrybių gauti (juokiasi). Ekonomika daug kam atrodė ne mokslas. Bet man buvo įdomu ir savo sprendimo nesigailiu.
– Kas buvo įdomiausia studijų metu?
– Gauti kokių nors žinių visiškai neturint tam priemonių. Mes daug laiko leisdavome Mažvydo ar Vrublevskio bibliotekose. „Google“ tada nebuvo, kai norėjome ką nors paskaityti, turėjome eiti ir skaityti. Tai buvo tikros studijos. Ir mums, ir dėstytojams buvo sunku.
– Neseniai pati keletą metų dirbote dėstytoja. Ar patiko?
– Na, aš turėjau labai gerus studentus. Dėsčiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pirmakursiams. Tai žmonės, kurie ateina su puikiais pažymiais ir ruošiasi būti ambasadoriais, premjerais bei žymiausiais Lietuvos politologais (juokiasi).
Mano įspūdžiai buvo geri, nes tie žmonės, tik pradėję studijuoti, dar nebūdavo prisirinkę į savo galvas štampų, išankstinių nuostatų. Todėl su jais būdavo smagu.
Mažiau smagu, kad išprovokuoti diskusijai pavykdavo tik kokius 10 proc. studentų. Kiti būdavo nedrąsūs. Tas mane truputį liūdino. Bet supratau, kad negaliu tų žmonių pakeisti, ir nustojau jaudintis. Nors pirmus metus labai išgyvenau.
– Kokį dalyką, anot jūsų, žmonės dažniausiai klaidingai suvokia apie ekonomiką?
– Žmonės mėgsta ignoruoti vieną paprastą dalyką – visada reikia rinktis. Ekonomika yra mokslas apie ribotų išteklių panaudojimą. Visada reikia rinktis, ir pasirinkimas priklauso nuo to, kokios tavo vertybės, koks tavo požiūris. Paimkime kraštutinumus – socialdemokratija ir libertarizmas. Tu negali pasilikti pyrago gabaliuko ateičiai ir jį suvalgyti vienu metu.
Žmonės ieško politikų, kurie pasakytų – tau viską duosim, iš tavęs nieko neimsim ir dar pakeliui nei prasiskolinsim, nei ką. Pinigai bus tvirti, visiems visko užteks. Tokios ekonomikos nėra. Reikia rinktis – ir tai yra esminis dalykas, kurio žmonės nenori apie ekonomiką suprasti. Patinka ar nepatinka, tu turi apsispręsti.
Jeigu didelės viešosios paslaugos – bus dideli mokesčiai. Jei maži mokesčiai – daug ką turėsi pirkti iš savo kišenės. Ir tie pasirinkimai yra vienareikšmiški. Negali būti truputį socialdemokratas ir truputį libertaras. Čia viena didžiausių ne tik mūsų ekonomikos, bet ir mūsų politikos dramų.
– Seime priklausote TS-LKD frakcijai, bet partijos nare nesate. Kaip apibūdintumėte savo pažiūras? Ar laikote save konservatore, ar visgi vengtumėte šio žodžio?
– Nevengčiau. Aš manau, kad šis požiūris man artimiausias. Aš tikrai nesu socialdemokratinių pažiūrų, o iš libertarizmo jau išaugau (juokiasi).
Aš laikausi nuostatos, kad valstybė negali žadėti visais rūpintis, nes tada atsiras daug socialinių problemų. Kita vertus, aš nemanau, kad mes turime pasakyti, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis. Valstybė turi pareigą sukurti vienodas starto sąlygas, o tai padaryti kainuoja pinigus. Man toks vidurio kelias yra priimtinas.
Be to, yra kitų dalykų, dėl kurių Tėvynės sąjunga nuosekliai laikosi man priimtinų pažiūrų. Kalbu apie požiūrį į Rytus ir apie tai, ar rusai kelia grėsmę. Man ta grėsmė visada atrodė gana akivaizdi, o tai yra vienintelė partija, kuri nuosekliai tos nuomonės laikėsi.
– Kaip sekasi sutarti su kitų partijų nariais? Randate bendrą kalbą?
– Audito komitete tikrai sutariame neblogai. Visus sprendimus, kuriuos iki šiol priėmėme, komitete priėmėme bendru sutarimu, išskyrus balsavimą dėl Vyriausybės programos. Manau, kad tokiame siauresniame rate diskusijos yra specializuotos, orientuotos į rezultatą.
Seimo plenariniuose posėdžiuose visko būna. Bet turbūt niekas ir nesitiki, kad mes apsikabinę draugiškai visi rankas kilnosime. Tokiu atveju tikrai reiktų Konstitucijos pataisos, sumažinančios Seimo narių skaičių iki vieno. Ir dar 50 žmonių tegu deleguoja darbo žmonių kolektyvai, kad jie kilnotų rankas pagal to vieno nurodymą (šypsosi). Parlamentas yra apie skirtingas nuomones. Todėl ir diskutuojame.
– Kaip manote, kas laimėtų debatus – jūs ar Aušra Maldeikienė?
– Geras klausimas! (juokiasi). Turbūt Aušra, nes aš pasiduočiau kažkuriuo metu (juokiasi).
Bet jei rimtai, mes daugelį dalykų matome labai panašiai. Galbūt pateikimo būdas mano ir jos yra skirtingas, nes esame skirtingi žmonės. Bet į daug ką mes žvelgiame labai panašiai.
Aš manau, kad mes esame tikrai geros kolegės. Visuomenė dažnai šito nesupranta. Daug žmonių, kurie mėgsta ją, nemėgsta manęs, ir atvirkščiai (juokiasi). Tai stebina, nes mes dažnai stengiamės atkreipti dėmesį į tuos pačius dalykus.
– Pakalbėkime apie pomėgius. Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?
– Tikriausiai jau daugelis girdėjo, bet „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Aš priskirčiau save šios knygos fanatikams – tokiems, kurie gali cituoti tą knygą gabalais arba kurie susitikę šnekasi ištrauktomis iš konteksto citatomis ir vienas prieš kitą puikuojasi, kaip gerai atsimena, kas ten ką sakė (juokiasi).
Pirmąkart tą knygą pradėjau skaityti, kai man buvo keliolika metų. Tada nesupratau jos ir padėjau į šoną. O vėliau jau studijuodama pabandžiau dar kartą. Ir skaitydama juokiausi beveik visą laiką. Perskaičiusi užverčiau ir pagalvojau – oh my god, kaip dabar prarasti atmintį, kad galėčiau knygą perskaityti dar kartą kaip pirmąkart?
Tą knygą esu skaičiusi nežinau kiek kartų. Vieną kartą ją skaičiau vien tam, kad sau įrodyčiau, jog joje nėra frazės apie tai, kad alų pabranginusi Vyriausybė yra pasmerkta žlugti, kaip dažnai kalbama viešojoje erdvėje.
Vėliau, kai dirbau valstybės tarnyboj, Finansų ministerijoje ir kitur, pradėjau „Šveiko nuotykiuose“ matyti visai kitas spalvas. Ėmiau įžvelgti viešojo administravimo absurdus, kurių tą knygą skaitantys žmonės, patys su tuo nesusidūrę, gal ir nepastebi.
– Kokias knygas šiaip mėgstate?
– Visokias. Anksčiau mėgau detektyvus, bet dabartiniai man nelabai patinka. Juose labai sutirštintos spalvos, figūruoja iškrypėliai ir panašiai. Aš sakau – kodėl kas nors negali tiesiog užmušti žmogaus dėl palikimo? (Juokiasi). Tokių fabulų, kurios buvo pas Agathą Christie ir kitus klasikus, dabar beveik nebeliko.
Bet skaitau ir kitų žanrų knygas. Beveik viską. Knygas skaitau popierines. Žinoma, jei negaliu gauti popierinės, skaitau kompiuteryje, bet man vis tiek labiau patinka popierinės knygos. Jos turi tą savitą knygos kvapą, kurio kompiuteris neturi.
Ko nemėgstu, tai fantastikos. Jeigu „Hario Poterio“ ir „Žiedų valdovo“ nelaikysime fantastika, tai fantastikos aš nemėgstu.
– O „Harį Poterį“ ir „Žiedų valdovą“ mėgstate?
– Taip! Nors jei reiktų rinktis vieną iš tų knygų, visgi rinkčiausi „Hario Poterio“ seriją. Matyt, „Žiedų valdovas“ man per didelis (šypsosi). Nors šiaip nuostabi knyga.
– Apie ką pati rašytumėte knygą, jei rašytumėte?
– Nežinau... Kažkada, kai išėjau iš Finansų ministerijos, man siūlė parašyti knygą. Sakiau, kad negaliu, nes visi dar gyvi (juokiasi).
Nerašyčiau nei apie tai, kaip sulieknėti, nei apie tai, kaip gaminti. Nerašyčiau knygų, kurios patarinėja žmonėms, kaip gyventi, nes nemanau, kad turiu daug ką apie tai pasakyti.
-Kokios knygos paskutiniu metu paliko įspūdį?
– Dabar skaitau Yaschos Munko knygą „Demokratija prieš žmones“ apie tai, kaip gelbėti demokratiją nuo kylančių iššūkių. Įdomu. Neseniai perskaičiau Michele Obamos biografiją, irgi labai smagi knyga. Dar paskutiniu metu skaičiau „Deimantai, mikrobai ir plienas“, irgi tikrai vertinga knyga...
Daug tų knygų pro rankas praeina, stengiuosi vis kažką skaityti. Va, dar Mažvydo Jastramskio knygą skaitau, kaip prognozuoti Seimo rinkimus. Tiesa, dar neperskaičiau visos knygos, tai negaliu pasakyti, kad radau atsakymą (juokiasi).
– Kokį filmą galite žiūrėti daug sykių?
– Nesu filmų mėgėja. Labai retą filmą ištveriu iki pabaigos. Jei reiktų rinktis režisierių, sakyčiau, kad mėgstu brolius Coenus. Kokį nors „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“) galiu žiūrėti keletą kartų. Ir panašaus tipo filmus.
Man patinka filmai, kurie turi tokį neįprastą absurdo kampą. Kaip Coenų filmai turi. Bet labiausiai mėgstu filmus, kurie greit baigiasi (juokiasi).
Patinka keletas BBC serialų, tokių kaip „Taip, ministre“ (Yes, Minister“), „Taip, ministre pirmininke“ („Yes, Prime minister“) arba „Išlaikyti įvaizdį“ („Keeping Up Appearances“). Tai labai seni serialai. Bet juos tikrai galiu „sukti“ beveik be sustojimo, nes britų humorą labai vertinu.
Iš dabartinių serialų bandžiau žiūrėti „Kortų namelį“ („House of Cards“) – neužsikabinau. Bandžiau žiūrėti ir kitus madingus serialus, tokius kaip „Tėvynė“ („Homeland“), bet man vis pristinga kantrybės.
– O „Naisių vasaros“ nors vieną seriją matėte?
– Ne (juokiasi). Savo gėdai turiu pasakyti, kad ne. Vis žadu pažiūrėti bent vieną seriją, nes visi apie tai kalba, bet neprisiruošiu.
– Koks politikas jums padarė didžiausią įtaką?
– Nežinau, gal Andrius Kubilius (juokiasi). Iš tikrųjų aš esu žmogus, kuris neturi stabų. Yra istorinių asmenybių, kaip Winstonas Churchillis ar Margaret Thatcher ar kad ir Vytautas Landsbergis, kurios paliko įspūdį. Bet aš tikrai negaliu sakyti, kad seku paskui kažkokį politiką įsimylėjusiomis akimis ir kad atsiradau čia, nes mane kažkas paskatino. Greičiausiai tai nėra susiję.
– Kokį patiekalą mokate pasigaminti skaniausiai?
– Nežinau. Aš manau, kad gaminu neblogai, bet maistas man tiek nesvarbus, kad negaliu pasakyti, ką gaminu skaniausiai. Galiu pagaminti ir balandėlius, ir silkę, ir daugumą mamos virtuvės patiekalų. Artimieji sako, kad jie valgomi (šypsosi).
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Sunku pasakyti. Prieš kokius 25 metus tikriausiai būčiau ėjusi tik ten, kur groja geros gitaros, bet dabar kuo toliau, tuo labiau tampu tolerantiška įvairiai muzikai. Įsivaizduoju, kad galėčiau ir Edmundo Kučinsko koncerte ramiai dalyvauti.
– Kokią muziką apskritai klausote?
– Dabar – visokią. Ko vis dar nemėgstu, tai raudančių ir vaitojančių moterų bei vyrų. Tokių, kaip Jamesas Bluntas, Edas Sheeranas ar, jei kalbame apie moteris, Toni Braxton ar Beyonce. Kur verkia dėl kažko visą laiką. Aš suprantu, kad gražu, profesionalu, bet man neįdomu.
Ko vis dar nemėgstu, tai raudančių ir vaitojančių moterų bei vyrų. Tokių, kaip Jamesas Bluntas, Edas Sheeranas ar, jei kalbame apie moteris, Toni Braxton ar Beyonce.
Paauglystėje augau su „Metallica“ ir „Guns'n'Roses“. Bet su amžiumi ėmiau toleruoti vis daugiau muzikos. Ir koks nors Robbie Williamsas man nebetrukdo. Nors man vis tiek geriau, kai yra būgnai ir gitaros.
– Kanye Westą klausote?
– Nelabai. Nelabai mano skonio (juokiasi). Kaip ir Kim Kardashian.
– O ką iš lietuviškos muzikos mėgstate?
– Man patinka arba senos grupės, kaip „Bix“, „Šiaurės kryptis“ ir panašiai, arba, jei iš dabar dainuojančių, Alina Orlova galbūt, Jurga Šeduikytė. Va, dar kažkada buvo tokia grupė „Sportas“, tai buvo labai gera grupė.
– Kokį atlikėją prikeltumėte iš mirusiųjų?
– Freddie Mercurį gal... O gal Leonardą Coheną. Nežinau. Šiaip visus, kurie pernai numirė, jei prikeltume, tai būtų neblogai.
– Kas jums labiau patinka – katės ar šunys?
– Šunys, vienareikšmiškai. Katės man patinka, bet aš jų nemyliu. O šunis tikrai myliu.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia citata?
– Pasaulyje yra daug gerų citatų. Kartais tinka viena, kartais – kita. Man gal patinka Marko Twaino pasakymas: „Jei sakysi tiesą, tau nieko nereikės prisiminti“. Manau, kad tai praktiška instrukcija gyvenimui.
– Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Kokią nors dėlionę, knygą ir dar kokį žmogų į kompaniją. Nors ne, žmogus gi ne daiktas (juokiasi). Tada gal kastuvą, kad galėčiau sodą užsiveisti.
– Į kokią pasaulio vietą labiausiai norėtumėte nuvykti?
– Į Naująją Zelandiją. Man atrodo, ten nuostabi gamta. Viskas taip žalia, skanu ir gražu, kad galėtum stovėti, žiūrėti ir nieko negalvoti. Labai vertinu tokią būseną, kai būna tuščia galva. Kai tiesiog nieko negalvoji. Ten, man atrodo, yra labai gera vieta tam.
– Kur labiausiai mėgstate atostogauti?
– Neturiu vienos mėgstamos vietos. Stengiuosi prie vietų neprisirišti. Net jei man patinka kažkokia vieta, kitą kartą atostogoms įprastai naują vietą renkuosi.
Šiaip man patinka Neringa. O jei kalbant apie užsienį, norėčiau kasmet atostogauti Kosta Rikoje (juokiasi). Bet truputį per brangu ir per toli.
– Ar sportuojate? Ir susijęs klausimas – ar domitės sportu?
– Sportu užsiimu tiek, kiek vaikštau. Nes tingiu vaikščioti į sporto salę. Man nuobodu tą patį veiksmą kartoti daug kartų.
Stebėti mėgstu kokius nors šuolius su slidėmis. Labai geras reginys, nors ir nesuprantu, kaip tuos sportininkus vertina ir pažymius rašo. Mėgstu pažiūrėti ledo ritulio varžybas. Arba futbolo, kai būna Europos ar pasaulio čempionatai. Bet dabar, kai ispanų rinktinė nuolat susimauna, kažkaip pasidarė nebe taip įdomu (juokiasi).
– Futbolas patinka labiau negu krepšinis?
– Čia politiškai nekorektiška, bet taip. Aš nesutinku su kolega Remigijumi Žemaitaičiu, kad krepšinis yra Lietuvos gėda, šis sportas yra dalykas, dėl kurio Lietuva gana gerai žinoma, bet pagal dinamiką ir veiksmą man futbolas yra gražesnis. O ledo ritulys įspūdingesnis.
– Turite mėgstamą rinktinę ar komandą?
– Ne. Anksčiau tai buvo Ispanijos rinktinė, bet dabar jau turbūt jų nebemyliu, nes visiškai susimovė pastaruosius kelis kartus.
– Ką norėtumėte išmokti daryti, ko dabar nemokate?
– Hm... norėčiau išmokti santechnikos darbų (šypsosi).
– Netikėtas pasirinkimas.
– Aha. Bet kai pas mane buvo atėjęs santechnikas kažko taisyti, greitai pataisė ir aš jam sumokėjau už paslaugas, pagalvojau – čia turėtų būti ne taip ir sunku (juokiasi).
Elektrotechnikos darbų pagrindus įgijau mokykloje per darbų pamokas, ir dar amžiną atilsį tėtis mokė. O va santechnikos nemokė. Gal būtų gerai nueiti į kokią proftechninę mokyklą pasimokyti.
– Kokį metų laiką labiausiai mėgstate?
– Pavasarį. Tą, kai pradeda želti žolė. Yra toks labai specifinis žalumas, kai pasidengia viskas žaliai, pradeda sprogti medžiai ir krūmai. Yra tokia žalia spalva, kurios paskui niekada nebūna (juokiasi). Tai va, tas laikas.
– Su kokiu pasaulio žmogumi norėtumėte pabendrauti ir kodėl?
– Su popiežium. Todėl, kad norėčiau pasitikrinti kai kuriuos dalykus, kurie yra karštų debatų objektai. Tiesiog būtų įdomu pasikalbėti su Bažnyčios galva apie tai.
– Panašus, bet ir šiek tiek kitoks klausimas – jei galėtumėte persikelti į bet kokį istorinį laikotarpį, kokią vietą ir laiką pasirinktumėt?
(Atsidūsta) – Čia labai sunkus klausimas. Negaliu pasakyti, kad yra koks nors specifinis istorinis laikotarpis, kurį labiausiai mėgstu. Nes paprastai viskas, ką mes apie tuos laikotarpius žinome, yra karai ar panašūs dalykai.... Net nežinau. Gal į kokį nors Liudviko XIII ar Liudviko XIV laikotarpį. Tris muškietininkus pamatyti (juokiasi).
Aišku, į ateitį nukeliauti būtų smagu, bet būtų baisu nusivilti. Nes gal tai būtų tokia ateitis, kur žmogus yra tik detalė, o visas didelis paveikslas yra dirbtinis intelektas ir mašinos. Tokią ateitį būtų liūdna pamatyti.
– Ar skaitote horoskopus? Ar jais tikite?
– Oi, ne. Na, skaityti kartais skaitau, kad pasijuokčiau, pralinksminčiau savo arba kitų dieną. Bet kad tikėčiau, tai tikrai ne.
– Kada paskutinį kartą nakvojote palapinėje?
– Senokai... Nežinau, gal prieš kokius 10 metų. Baidarių žygyje. Tokiame, kur lieki nakvoti miške, ant kelmų.
– Iš kurio krašto yra kilę jūsų tėvai?
– Dalis šeimos yra kilusi iš Vilniaus, kita dalis – iš Dzūkijos ir iš Elektrėnų. Toks miksas.
Beje, man labai graži dzūkų tarmė. Dvi gražiausios tarmės yra dzūkų, ypač Lenkijos lietuviai gražiai šneka, ir dar man labai graži Ignalinas rajona kalba, ūturka ta, kurios aš nemoku, bet ji man yra be galo graži (juokiasi).
– Kaip manote, koks yra didžiausias jūsų trūkumas?
– Hmmm.... Anksčiau būčiau sakiusi, kad kantrybės trūkumas, bet dabar net to trūkumo ne...
– Čia po dvejų metų Seime?
– Ne ne, čia su Seimu nesusiję visiškai. Tuoj pasakysiu... Gal įprotis, kai pradedu karščiuotis, garsiai kalbėti galėtų būti mano didžiausias trūkumas. Nes tada atrodo, kad aš rėkiu, nors iš tikrųjų nebandau rėkti, tiesiog mano būdas toks. Labai nemėgstu rėkti ant žmonių, bet dažnai kam nors atrodo, kad aš rėkiu.
– Katės ar šunys?
– Šunys.
– Krepšinis ar futbolas?
– Futbolas. Man smagiau žiūrėti, nors esu visiškai sofos sportininkė. Šiaip norėčiau atsakyti į šį klausimą „Ledo ritulys“, bet jei tik krepšinis ar futbolas, tai futbolas.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas?“
– Geras klausimas. Sakyčiau, „Žalgiris“.
– Nors ir esate vilnietė?
– Taip. „Žalgiris“ nuo tada, kai „Žalgiris“ kovojo prieš CSKA, nuo tų laikų taip ir liko „Žalgiris“.
– Palanga ar Nida?
– Nežinau net... Gal Nida. Gal todėl, kad ramiau truputėlį. Gal dėl to, kad Kuršių nerija. Gal dėl to, kad vienoje pusėje marios, kitoje – jūra. Nežinau (juokiasi).
– Paryžius ar Londonas?
– Paryžius. Ten yra daug vietų iš knygų, romanų, įdomių filmų. Todėl yra emocinis ryšys. Šiltesnis man atrodo Paryžius negu Londonas.
– Cepelinai ar šaltibarščiai?
– Ir tas, ir tas. Vienas po kito. O būtina rinktis? Tada šaltibarščiai.
– Alus ar vynas?
– Baltas vynas.
– Kava ar arbata?
– Kava. Arbatą geriu, bet, pavyzdžiui, nemėgstu visiškai žalios arbatos. Nesuprantu tiesiog.
– Barackas Obama ar Donaldas Trumpas?
(Susimąsto) - Įdomus klausimas... Sakyčiau, kad Donaldas Trumpas. Pagal tai, kokia nauda Lietuvai, sakyčiau, kad Trumpas.
Čia tokie nelabai palyginami dalykai. Tai vis tiek yra kitos šalies rinkėjų pasirinkimas. Jei būčiau tos šalies rinkėja, galbūt galėčiau pasakyti kitokį vertinimą. Bet dabar man svarbiausias vertinimas yra – o kas iš mūsų perspektyvos geriau?
Nesileidžiant į asmenines savybes ir asmenines detales, visgi reikia pripažinti, kad prezidento Obamos laikais buvo daug naivumo ir dėl Rusijos, ir dėl, tarkime, bendresnės pozicijos Baltijos šalių gynybos klausimu, ir tais klausimais, kurie mums saugumo požiūriu svarbūs.
Dabar prie visos šitos retorinės sumaišties ir komunikacinio laiko, kuriame sunku naviguoti, vis dėlto ant žemės yra atsitikę daug dalykų, kurių nebuvo prezidento Obamos laikais, ir dėl to labai gaila. Aišku, kažkur kadencijos pabaigoje ir pats Obama daug ką pripažino, bet vis dėlto daugiausia pokyčių turbūt mes per pastaruosius kelis metus ir matėme.
– Ir paskutinis, kiek kontroversiškas klausimas – Landsbergis ar Brazauskas?
– Landsbergis! Čia visai nekontroversiškas klausimas. (juokiasi). Labai paprastas klausimas man.
– Bet nuomonių yra įvairių. Ar atsakymas vienareikšmiškas?
– Ne, žiūrėkite, žmonės niekada nebūna vienareikšmiški. Vienareikšmiškai mes galime vertinti žmones, kurie gyveno prieš septynis ar aštuonis šimtus metų. Bet ir tai tik todėl, kad mes apie juos iš tikrųjų beveik nieko nežinome. Mindaugas mums yra didis karalius todėl, kad tai buvo labai seniai, bet jei jis gyventų dabar, tikriausiai daug žmonių jam turėtų visokiausių pastabų.
Mes tiesiog neturime istorinių žinių apie žmogų tiek, kad galėtume jį vertinti. Apskritai ir apie vėliau gyvenusias istorines asmenybes mes žinome tiek, kiek knygose parašyta, negalime turėti jokio asmeninio santykio.
O čia vis tiek yra žmonės, su kuriais galėjau turėti asmeninį santykį. Landsbergis man vis tiek yra labiau apie polėkį, apie viziją, apie drąsą. O Brazauskas vis tiek labiau yra apie praeitį, apie tokį, kaip čia geriau pasakius, nesikeitimą.
Landsbergis man vis tiek yra labiau apie polėkį, apie viziją, apie drąsą. O Brazauskas vis tiek labiau yra apie praeitį, apie tokį, kaip čia geriau pasakius, nesikeitimą.
Esu bendravusi ir su vienu, ir su kitu. Su Brazausku, kai jis buvo Vyriausybėje, dar dirbdama Finansų ministerijoje turėjau spręsti nemažai įvairių klausimų. Jis tikrai turėjo savybių, už kurias galima jį gerbti. Pavyzdžiui, jis mokėdavo išklausyti kitą žmogų. Man asmeniškai tikrai kai kurios jo savybės patiko.
Bet jei čia yra klausimas arba-arba, tai tada su visais kabliukais, su visa kritika, kurią esu kada nors iš jo gavosi, vis tiek man Vytautas Landsbergis yra žmogus, kuris labai didele dalimi lėmė, kad mes turime tai, ką turime.
