Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 10d. 10:57

Kandidatai be grimo: A.Juozaitis – apie „Šanchajų“, Monrealį ir Šerloką Holmsą

Arvydas Juozaitis Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Arvydas Juozaitis

Artėja Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Vienas po kito vis daugiau politikų praneša apie ketinimus juose dalyvauti ir siekti tapti Dalios Grybauskaitės įpėdiniais. Portalas 15min tęsia straipsnių ciklą „Kandidatai be grimo“, kuriuo siekiama atskleisti mažiau žinomą kandidatų gyvenimo pusę.

Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.

Septintasis 15min pašnekovas – rašytojas ir filosofas Arvydas Juozaitis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Arvydas Juozaitis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Arvydas Juozaitis

Svarbiausi faktai apie A.Juozaitį:

Amžius: 62 metai

Gimimo vieta: Vilnius

Išsilavinimas: ekonomistas

Šeiminė padėtis: antrąkart vedęs, turi du vaikus su pirma žmona ir du – su antrąja

– Arvydai, ar dažnai jus žmonės atpažįsta ir užkalbina tiesiog gatvėje? Kaip jaučiatės, kai atpažįsta? Ar populiarumas slegia, o gal kaip tik yra malonus?

– Greičiausiai čia yra trečioji populiarumo banga mano gyvenime. Pirmoji buvo susijusi su sportu, kai buvau išrinktas populiariausiu metų Lietuvos sportininku.

Paskui buvo populiarumas dėl Sąjūdžio. Dabar trečioji banga, bet ji galbūt vangesnė, nes jaunimas tik dabar pradeda mane pažinti. Iš tėvų, iš senelių, iš žiniasklaidos.

– Bet ar būna, kad tiesiog gatvėje užkalbina?

– Būna. Bet pastebėjau, kad Sąjūdžiui atslūgus sportas vis tiek liko stipresnis. Dažniausiai mane atpažįsta kaip sportininką, olimpietį, kaip Sąjūdžio žmogų – rečiau. Dabar, būna, atpažįsta ir kaip kandidatą į prezidentus, bet irgi rečiau.

– Kaip atrodo jūsų įprastinė diena?

– Keliuosi labai anksti – šeštą, prieš šešias. Esu „vieversys“. Kai aktyviai užsiėmiau knygų rašymu, jau penktą atsikeldavau ir imdavau rašyti knygą. Rašydavau, kol reikėdavo vaiką vesti į darželį.

Dar sportuodavau visada iš ryto, bėgiojau arba dviratį myniau. Paskui pradėjau į baseiną vaikščioti. Žodžiu, keliuosi labai anksti. Iki devintos valandos ryto jau dažnai kokias tris valandas būnu dirbęs.

Kadangi universitete man ne tenka praleisti ne tiek daug valandų, ten sezoninis darbas, dešimtai valandai, kai ją atidaro, aš važiuoju į biblioteką. Ten dirbu iki penkių-šešių. Apie septintą vakare būnu namuose.

– O ką mėgstate veikti vakarais, savaitgaliais?

– Važiuoti prie jūros pasivaikščioti. Dažniausiai į Melnragę. Arba į Priekulės pusę. Taip pat mėgstame tiesiog po Klaipėdą pasivaikščioti. Senamiestį, Jono kalnelį, Girulių parką.

– Pakalbėkime apie Jūsų vaikystę ir jaunystę. Gimėte Vilniuje...

– Vilniuje gimiau ir užaugau. Maniau, kad ir mirsiu Vilniuje, bet dabar jau taip nebemanau.

Vilniuje gimiau ir užaugau. Maniau, kad ir mirsiu Vilniuje, bet dabar jau taip nebemanau.

– Kokį Vilnių atsimenate iš savo vaikystės, jaunystės? Ką mėgote veikti?

– Užaugau „Šanchajuje“ [šnekamasis Vilniaus rajono, Šnipiškių dalies pavadinimas ,-15min]. Ten, kur dabar „Europos“ prekybos centras, buvo 7-a vidurinė mokykla. Ją lankiau nuo 1 iki 11 klasės. Kai man buvo dvylika metų, ji persikėlė į Žirmūnus, į ten kėlėmės ir mes.

Ten, kur dabar stovi Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“ ir yra nuolydis bei auga sakuros, buvęs šlaitas buvo labiausiai mūsų mėgstama vieta. Daubose kūrenome laužus ir kepėme bulves, statėme pilis, žiemomis važinėjomės rogutėmis.

Labai dažnai žaisdavome futbolą, taip pat „hokėjų“, kaip mes sakydavome. Tokį įsivaizduojamą, ant balų su lietum. Nusidroždavome patys medinę „šaibą“ ir žaisdavome. Kaip Antano Sutkaus nuotraukoje, kurioje vaikai ant ledo žaidžia.

– Tai galima sakyti, kad augote Vilniuje, kurio jau nebėra?

– Šiek tiek dar yra likusio, prie Kalvarijų turgaus. Kai 1995 m. rašiau knygą „Šanchajaus istorijos“, jau po Sąjūdžio, vaikščiojau tomis gatvėmis. Jos dar yra gyvos. Ir šiandien Fino ar Saracėnų gatvės atrodo taip pat, kaip atrodė mano vaikystėje. Nors 50 metų praėjo.

– Gal prisimenate kokį nuotykį, istoriją iš vaikystės?

– Visko ten buvo. Obuolių purtymas soduose, kurie net nežinia, ar privatūs buvo, ar valdiški, tvoromis aptverti.. .Bet tvoros griūdavo, ir tuos obuolius purtydavome, nors mums jų net nereikėjo, tik skrandžio sudirginimas buvo.

Arba, pavyzdžiui, atsimenu, kai „Šanchajaus“ šlaitus pradėjo lyginti traktoriai ir mes nesupratome, kas vyksta. Ten, kur dabar sakuros, tuomet buvo daubos ir daubelės, toks „džiunglynas“. Visa tai buvo sulyginta. Tas šlaitų lyginimas mums atrodė, kaip indėnams atrodė baltosios civilizacijos atėjimas, kuris sunaikino jų pasaulį.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Šnipiškės
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Šnipiškės

Dar prisimenu – kai mes augome, kitoje upės pusėje buvo statomi keturi institutai: Miesto projektavimo institutas, Chemijos institutas, Ekonomikos institutas ir Fizikos institutas. Ir mums atrodė, kad ten yra miestas, o mes gyvename kažkokiame rojuje, kurio miestas nepaliečia.

O dabar ten, kur mes gyvenome, yra Konstitucijos prospektas. Mano namas stovėjo maždaug ten, kur dabar yra reguliuojama perėja per prospektą. Važiuodamas ta gatve ir dabar įsivaizduoju, kad važiuoju maždaug per savo lovą ir tėvų miegamąjį.

– Buvote plaukikas, pasiekėte sportinių aukštumų. Kaip pasirinkote plaukimą?

– Į plaukimą mane atvedė tėvas. Bet buvau patekęs ir į „Ąžuoliuko“ chorą. Mane buvo atsirinkęs Perelšteinas, garsusis „Ąžuoliuko“ choro kūrėjas. Man būnant vos devynerių metų, mane įvarė į kampą ir turėjau pasirinkti – ar plauksiu, ar dainuosiu „Ąžuoliuke“.

Pasirinkau baseiną. Baseine buvo šilti dušai, o mes namuose tuomet neturėjome šilto vandens, apskritai dušų nebuvo. Tai buvo svarbus veiksnys. Ir apskritai maniau, kad renkuosi įdomesnį gyvenimą.

– Kada supratote, kad plaukimas jums gali būti ne tik laisvalaikio veikla, bet ir proga pasiekti sporto aukštumų?

– 1970 m. vasarą Alma Atoj, Kazachstane, būdamas keturiolikos metų tapau SSRS jaunučių čempionu. Tada viskas prasidėjo. Ir „Žalgirio“ sporto draugija, ir SSRS rinktinė ėmė rodyti dėmesį. Pradėjau gauti sportininko stipendiją – 120 rublių. Čia buvo didelė suma.

Pradėjau uždirbti iš sporto, bet tuo pačiu tai buvo ir būtinų gyvenimo sąlygų sudarymas. Geresnis maistas – daržovės, mėsa, apelsinai, mandarinai – kainavo brangiai. Mėsos reikėjo ieškoti ypatingose vietose, tuo rūpinosi mama.

– Koks buvo jausmas triumfavus Monrealio olimpinėse žaidynėse? Ką labiausiai iš jų prisimenate?

– Buvo ilgas procesas. Iki Monrealio reikėjo eiti penkerius metus. Iki tol net svajoti nedrįsdavau, bet 1971 m., kai tapau jaunių čempionu ir sporto meistru, buvo toks tikslas iškeltas – patekti į Monrealį. Ir šeima visa penkerius metus dėl to dirbo.Todėl dabar labiausiai prisimenu patį ėjimą į Monrealį. Tikslo siekimo.

O jausmas... Kosminis, žinoma, buvo. Niekas netikėjo, kad baseine, kuriame nėra filtrų ir plaukioja varlės, pasiruošęs sportininkas gali taip pasirodyti.

Niekas netikėjo, kad baseine, kuriame nėra filtrų ir plaukioja varlės, pasiruošęs sportininkas gali taip pasirodyti.

„Žalgirio“ baseinas tuomet buvo atviras, ir dabar dar bokštai stovi.

Atsimenu, kai vanduo žydėdavo, ranką ištiesęs jos nebematydavai. Tokių baseinų net SSRS daugiau aš nemačiau. Turėjome patį prasčiausią. Iš tokio baseino išplaukti į olimpines aukštumas buvo kažkas neįtikėtino.

Tiesa, reikia pripažinti – iki olimpinių žaidynių likus nepilniems metams, buvo atidarytas uždaras „Girstučio“ baseinas Kaune. Pagaliau galėjome treniruotis normaliai, pasijutome kaip karaliai. Bet čia buvo likus pusmečiui iki žaidynių.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vilnius, kuomet Karaliaus Mindaugo tilto dar nebuvo
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vilnius, kuomet Karaliaus Mindaugo tilto dar nebuvo

– Ar būnant Kanadoje buvo įmanoma pamatyti kažkiek tuometinio Vakarų pasaulio? Kokį įspūdį jis paliko?

– Pamatyti šiaip buvo gana paprasta, nes buvo galima tiesiog įsimaišyti minioje. Mūsų „draugai“, kurie, buvo susiję su KGB ataskaitų rašymu, visi savimi užsiėmė, ir ten buvo palaida bala. Pamatyti, nusirengęs treningą, galėjai daug. Išeiti į miestą, pasivažinėti metro niekas netrukdė, turėjome akreditacines korteles. Galėjome važinėtis nemokamai.

Bet kada tu pamatysi? Dairytis tada nerūpėjo, laiko nebuvo. Aš plaukiau penkias rungtis. Iškovojau ne tik medalį, bet ir olimpinį rekordą. Anglijos karalienės akivaizdoje. Ji atėjo į baseiną tik pusvalandžiui, tad man labai pasisekė.

Darbo buvo daug. Ir, pavyzdžiui, uždarymo ceremonijoje nebedalyvavome, tik atidarymo. Po plaukimo mus išsiuntė atgal.

– Ar dabar dar plaukiojate?

– Taip. Ir šiandien [interviu imtas sausio 19 d., -15min], norėjau paplaukioti, bet neišėjo, visa diena užimta.

Prie plaukiojimo grįžau prieš pusantrų metų. Ilgą laiką man tas plaukiojimas buvo nemielas, beveik 40 metų mažai plaukiojau. Net vanduo netraukė.

Bet dabar jaučiu, kad netgi raumenys turi atmintį. Įpuolu į vandenį ir atsikartoja tie patys judesiai iš jaunystės.

– O jūroje maudytis mėgstate?

– Mėgstu. Tai atgaiva ir palaima. Kartais net galvoju, kad čia yra kažkokia kosmoso vieta – kai nugara atsiguli ir bangos tave supa arba užlieja... Ir tas debesų gylis, jūros alsavimas, smėlynai... Atrodo, kad jūroje susilieti su kosmosu.

Į jūrą įkristi galiu bet kada. Net Naujųjų metų naktį esu įkritęs vieną sykį. Mėgstu šaltą vandenį. Net namie, kai maudausi duše, prieš išlįsdamas įsijungiu ledinį vandenį. Man tai natūralu.

Mėgstu šaltą vandenį. Net namie, kai maudausi duše, prieš išlįsdamas įsijungiu ledinį vandenį. Man tai natūralu.

– Pakalbėkime apie jūsų studijas. Įstojote į ekonomiką, o galiausiai apsigynėte filosofijos mokslų kandidato disertaciją. Kas lėmė tokį pokytį?

– Kaip jums pasakius... Ekonomika buvo pasirinkta motinos patarimu, nes motina baigė Žemės ūkio akademijoje ekonomiką, bet pradėjo dirbti Mokslų akademijoje Vilniuje. Paskui perėjo į gamyklą. Ji man pasakė: „Vaikeli, ekonomika yra tau įkandama“.

Aš pats norėjau studijuoti astrofiziką, tiksliau – astronomiją. Skaičiau labai rimtus žurnalus – „Kvantas“, „Žemė ir visata“. Pažintinė mokslinė literatūra buvo man prieinama.

Jei ne plaukimas, būčiau buvęs astrofizikas. Tačiau turėjau pasirinkti – per treniruotes negalėjau nei laboratorijose būti, nei rimto mokslo graužti. O ekonomiką galima buvo iš vadovėlių perskaičius atsiskaityti. Taip ir pasukau į ekonomiką.

Bet aš žinojau, kad ekonomika – ne mano sritis. Tie visi skaičiavimai, ekonominė geografija, išteklių analizė, resursai man atrodė svetima. Gal įdomiau buvo ekonominė matematika, man sekėsi matematika.

Beje, įstojęs buvau su Dalia Grybauskaite į tą patį kursą. Abu toje pačioje lentoje išvydome, kad esame priimti. Bet antrame kurse aš išvažiavau į olimpiadą, ji – į Leningradą. Išsiskyrė mūsų keliai.

Arvydas Juozaitis
Arvydas Juozaitis

Kai į antrą kursą grįžau po akademinių atostogų, jau buvau atsilikęs nuo mokslų, ir siela nebesidžiaugė, nes nebebuvo reikmės ekonomikos studijuoti. Ir tada astrofizika, kosmoso aistra mane atvedė į filosofiją. Išklausiau visus filosofus, kurie buvo Vilniaus universitete.

Ėjau neplanuotai, niekas manęs nevertė. Aš praleisdavau ekonomikos paskaitas, vietoje jų klausiausi Romualdo Ozolo, Eugenijaus Meškausko, Broniaus Genzelio. Dar buvo Tomas Sodeika, toks jaunas filosofas fenomenologas, Krescencijus Stoškus... Ko tik aš neklausiau.

Taip ir įsitryniau. Vėliau buvo ir filosofijos būreliai. O dar vėliau, po kiek laiko, Genzelis mane ėmėsi „šefuoti“. Bet vis tiek gavau ekonomisto diplomą, nes pereiti tada buvo neįmanoma, galiojo griežtos taisyklės.

Gavęs diplomą ir tris mėnesius atitarnavęs Pabradėje, grįžau į tikras filosofijos studijas. Ėjau į aspirantūrą ir gyniausi, kaip tada vadinosi, filosofijos kandidato laipsnį. Pasirinkau XIX a. vokiečių filosofiją.

– Apie ką buvo jūsų baigiamasis darbas?

– XIX a. buvo toks Wilhelmas Dilthey'us, „gyvenimo filosofijos“ kūrėjas. Jis buvo dabartinio Vroclavo universiteto profesorius. Buvo iš esmės dvi „gyvenimo filosofijos“ pakraipos – Dilthey'aus ir Friedricho Nietzsche. Viena buvo kultūrologinė, kita – egzistencinė. Egzistencinė – Nietzsche, o kultūrologinė – Dilthey'aus.

Labai simboliškas buvo mano disertacijos pavadinimas, kurį pasirinkau dar nežinodamas, kas laukia vėliau – „Subjektyvi realybė ir istorinis subjektas Dilthey'aus filosofijoje“.

Subjektyvi realybė – tai jūs, aš. Mes esame subjektyvūs viduje. Bet kaip pereiti į istorinį subjektą? Kaip tapti istoriškai reikšmingu? Mano išvada buvo ta, kad šitos dvi realybės – istorinis subjektas ir subjektyvi realybė – yra sujungiamos tik socialiniu aktu, veiksmu. Tą aš ir įgyvendinau gimstant Sąjūdžiui savo socialine veikla.

– Kokie jausmai dabar apima prisiminus Sąjūdį, aktyvizmą, kuris galiausiai baigėsi Nepriklausomybe?

– Jis tuo ir turėjo baigtis. Mes tuo tikėjome, tik nežinojome, kada tai atsitiks. Bet buvo nuojauta, kad labai greitai. Kad šitoks sujudimas ir kad mūsų nesunaikina, reiškia, mes turime labai didelę jėgą.

Pavyzdžiui, po mano langais Žvėryne ištisai KGB automobilis stovėjo. Jie žinojo, kur mes spausdiname, galėjo mūsų platintojams, pavyzdžiui, Arūnui Degučiui, kuris buvo mano pavaduotojas platinimui, pakenkti.

Bet nieko nepadarė. Sekė mus, bet nesurizikavo kurio nors iš mūsų nuleisti į griovį arba nuskandinti. Turėjome jėgą, labai didelį palaikymą, ir jie bijojo, kad dar daugiau įpils alyvos į ugnį, jei kurį nors iš mūsų „nuskins“.

„Scanpix“ nuotr./Sąjūdis
„Scanpix“ nuotr./Sąjūdis

Buvo labai tikras, vyriškas gyvenimas. Pilnakraujis, su rizika. Kai tau trisdešimt, tu jautiesi šiek tiek einantis Kristaus keliu – niekas nebaisu.

– O kaip atsimenate laikus po Sąjūdžio? Buvote tas, kuris niekada nenorėjo eiti į politiką.

– Taip, aš ir nėjau. Įkūriau kelias visuomenines organizacijas. Net tris – Liberalų sąjungą, Ateities forumą ir Santarvės fondą. Visos tos organizacijos buvo skirtos pusiausvyros grąžinimui. Nes Sąjūdis labai daug kartojo komunistų partijos valdžios stereotipų – kad jei paėmėme valdžią, dabar darysime, ką norime.

Čia reikėjo visai ko kito. Reikėjo, kad žmonės nenusiviltų pačia valdžia, kas sparčiai vyko. Jie turėjo būti išgirsti, o visuomeninių organizacijų, kurios nebūtų apšauktos Maskvos agentais, nebuvo.

– Dabar, kai pagalvojate apie praeitį, ar pasvarstote, kad visgi galbūt reikėjo eiti į politiką?

Ne. Aš sąmoningai žinojau, kad neisiu. Net sakydavau, kad kol 60-metis neateis, apie politiką tikrai negalvosiu. Ir ištesėjau žodį. Net sunku pačiam patikėti.

Buvau susigundęs, reikia pripažinti, kelis kartus. Vis dėlto pusantrų metų buvau premjero Brazausko patarėjas. Man visada patikdavo veikla, kuri nereikalauja griežto, statutinio darbo kur nors partijoje, Seime, Vyriausybėje.

„Scanpix“ nuotr./A. Brazauskas
„Scanpix“ nuotr./A. Brazauskas

Patarėjo veikla man atrodė priimtina. Nenorėjau eiti į formalią, partinę politiką, bet socialiai aktyvi veikla, nešanti naudą visuomenei, mane visada domino.

– Vėliau jūsų gyvenimo kelias pasuko į Kaliningradą. Kaip sekėsi ten?

– Kaliningrade buvau kultūros atašė. Darbas ten man buvo kaip antrasis Sąjūdis, nes viską dariau, ką susiplanavau, niekas nieko man negalėjo nurodyti. Jaučiau neartus dirvonus ir ariau labai daug. Lentos, paminklai, lietuvių kalbos kabinetas pirmąsyk po karo atnaujintas...

Kaliningrade atradau ir naują žanrą – grožinės eseistikos žanrą, kurį vadinau miesto epu. Parašiau jau tris knygas, šiuo metu rašau ketvirtą, apie Kauną. Tai va, Kaliningrade gimė pirmoji šio žanro knyga – „Karalių miestas be karalių“.

Ten nepavyko nuveikti dviejų dalykų. Viena – įkurti lietuvių kultūros centrą pačiame Kaliningrado centre. Buvo projektai parengti, paruošta žemė, buvo likę tik vieną parašą gauti.

Bet tada santykiai su Rusija pradėjo blogėti, ir kultūros centro galiausiai nebuvo, dėl politikos. Nors ir pati Kaliningrado inteligentija jo norėjo. Nes jame būtų buvusi ir koncertų, parodų salė, kuri būtų buvusi naudojama miesto reikmėms.

Antras dalykas, kurio nepavyko padaryti – Lietuvos konsulato teritorijos viduje pastatyti Herkaus Manto paminklo pagal Arvydo Ališankos projektą. Jo aukštis turėjo būti trys su puse metrų. Maketas buvo parengtas. Bet pačiam paminklui reikėjo milijono litų, o 2008 m. prasidėjo krizė. 2009 m. mano darbas Kaliningrade baigėsi.

Tada mano kelias pasuko į Rygą. Rygoje buvo suplanuotas atašatas, reikėjo tik mane paskirti. Bet tuometinis kultūros ministras nenorėjo manęs „praleisti“. O vėliau ir atašatui suplanuotus pinigus dėl krizės atšaukė, jo ir po šiai dienai nėra.

Tad Rygoje gyvenau iš olimpiečio rentos, kurią kaip tik pradėjau gauti baigęs tarnystę Karaliaučiuje. Mano ryšiai su valstybės tarnyba baigėsi.

– O dabar gyvenate Klaipėdoje. Šiuo požiūriu jūsų gyvenimo kelias gana neįprastas – dažniau žmonės, kilę iš kitų Lietuvos miestų, vėliau persikelia į Vilnių, o ne atvirkščiai.

– Taip, aš čia elgiausi atvirkščiai. Dėkoju Dievui, kad jis taip sumėtė mano gyvenimą. Neplanuotai, nenumatytai, bet vis dėlto esu tikrame kelyje.

Nes Klaipėdoje aš galėjau sukurti, parašyti 4 knygas, kurių nebūčiau spėjęs parašyti Vilniuje. Žinojau, kad grįžęs į Vilnių tapsiu vėl visuomenės dėmesio objektu ir įkaitu. O ten galėjau tiesiog pakėlęs ragelį pasakyti – aš esu ne Vilniuje, atvažiuokite. Kai tavęs paprašo atvažiuoti į Klaipėdą, interesai dažniausiai išnyksta.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Klaipėdos senamiestis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Klaipėdos senamiestis

Taip aš išgelbėjau save. Vėl sukūriau šeimą. Patiriu naujos gyvybės, naujos energijos džiaugsmą. Jaučiuosi neįprastai, keistai, tarsi keturiasdešimt metų būtų nukritę.

Pagal energiją, kurią turiu savyje, dabar, ko gero, trečias mano Sąjūdis.

Pagal energiją, kurią turiu savyje, dabar, ko gero, trečias mano Sąjūdis.

Tačiau tas antras buvo individualus Sąjūdis Karaliaučiuje, kur dieną-naktį dirbau, o dabar, pasirodo, vėl galiu dieną-naktį dirbti.

– O kuo būtent Klaipėda jus patraukė? Lėmė nauja šeima, jūra, ar dar kažkas?

– Pirmiausia ieškojau, kaip negrįžti į Vilnių. Nenorėjau į Vilnių. O nieko geresnio už Klaipėdos universitetą neradau. Klaipėdos universitetas man ištiesė ranką, davė tarnybinį butą, nes aš viską palikau pirmajai šeimai, taip pat ir butą Vilniuje.

Tarsi ką tik baigęs universitetą žmogus, neturėjau nei buto, nieko. Universitete viskas prasidėjo iš naujo. Taip pat ir dėstytojavimas – kaip prieš 30 metų dėsčiau Vilniuje, taip dabar pradėjau dėstyti Klaipėdoje.

Turėjau minčių „numesti inkarą“ Šiauliuose, nes, man gyvenant Rygoje, buvau sulaukęs pasiūlymo tapti Šiaulių universiteto rektoriumi. Dar 2011 m. pas mane važiavo Šiaulių universiteto tarybos nariai, profesoriai ir siūlė man eiti į rektorius.

Tačiau dabar matau, kad tas kelias niekur nebūtų nuvedęs, nes universitetą likviduoja. O Klaipėdos universitetą pavyksta išgelbėti.

– Ar gyvendamas Klaipėdoje nepasiilgstate nieko iš Vilniaus?

– Tėvo pasiilgstu. Kadangi čia vis dar yra tėvo butas Tuskulėnų gatvėje, tas pats butas, kuriame gyvendamas tapau olimpiniu rekordininku. Tai gyvenimo erdvė, kuri yra mano.

Tas butas mane visą laiką traukia, pasikalbėti su tėvu. Anksčiau per mėnesį atvažiuodavau porą kartų, dabar – kas savaitę.

– O kultūrinio gyvenimo nepasiilgstate?

– Mane visada stebino ir jaudino tik visų dramos teatrų premjeros. Stengiuosi pamatyti.

– Į Vilnių atvykstate su savo automobiliu?

– Ne, su traukiniu. Automobilio neturiu jau ketverius metus. Traukinyje galiu dirbti, jis tikrai labai patogus.

– Ar dažnai klausotės muzikos? Kokią labiausiai mėgstate?

– Jei kalbėti apie šiuolaikinio pasaulio muziką, tai, žinoma, „Queen“ ir „Beatles“. Tai muzika, kuri visada suteikia energijos ir optimizmo.

„Scanpix“ nuotr./Freddie Mercury 1985 metais Vemblio stadione.
„Scanpix“ nuotr./Freddie Mercury 1985 metais Vemblio stadione.

O iš klasikinės muzikos tai Chopinas labai priimtinas, visi jo miniatiūriniai kūriniai. Vienu metu labai Brahmsą mėgau. Kol rašydavau, buvo foninė muzika.

Ir džiazas. Bet klasikinis džiazas. Nuo Duke'o Ellingtono iki 7-ojo dešimtmečio.

– O Lietuvoje sukurtos muzikos klausote?

– Giedrių Kuprevičių labai mėgstu. „Ugnies medžioklę su varovais“. O šiaip – Kęstutį Antanėlį. Su juo esu dirbęs. Ir vieną roko operą kartu sukūrę esame, „Kalanta“, kuri taip ir nepastatyta. Antanėlio visos melodijos labai gražios. Dar Vytautą Kernagį mėgstu.

– Ar turėjote knygą, kurią būtumėte perskaitęs jaunystėje, 17-18 metų, ir kuri būtų įstrigusi visam gyvenimui?

– Anksčiau truputį tokių knygų buvo. Kai buvau 12 metų įstrigo „Trys muškietininkai“, o būnant 14-15 metų – Viktoro Hugo „Vargdieniai“. O pati pirmoji knyga buvo „Robinzonas Kruzas“. Gal 10-ies metų būdamas skaičiau.

Paskui – Romaino Rolando „Žanas Kristofas“. Ši knyga labai sukrėtė kūrėjo biografijos gyliu. Ją skaičiau bebaigdamas mokyklą, gal 18-19 metų būdamas.

– O dabar dar skaitote grožinę literatūrą?

– Žinoma, skaitau. Jorge Luisas Borgesas labai patinka. Iš Lotynų Amerikos rašytojų dar Mario Vargas Llosa, kuris neseniai gavo Nobelio premiją. Ir, tarp kitko, kandidatavo į Peru prezidentus ir vos juo netapo. Na, bet jei jis būtų tapęs, nebūtų Nobelio premijos gavęs. Jo „Miestas ir šunys“ man buvo labai įspūdinga knyga.

„Scanpix“/AP nuotr./Mario Vargas Llosa
„Scanpix“/AP nuotr./Mario Vargas Llosa

– Kokia buvo paskutinė knyga, kurią skaitėte ir paliko įspūdį?

– Neseniai eilinį sykį atsiverčiau Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“. Ir eilinį sykį žaviuosi kalba, lietuvio gyvenimo gyliu, atsparumu. Nebesistebiu, kad prancūzai ją išvertė. Atrodo, neišverčiamą lietuvių kalbą, seniausią Europoje ir sunkiausią. Bet jeigu išsivertė, vadinasi, vertingas reikalas.

– Ar domitės sportu? Žiūrite krepšinį, futbolą?

– Labai sunku man su sportu. Kai aš išlipau iš baseino, taip sportas ir baigėsi. Išskyrus vieną epizodą – 1987 metais, dar jūs nebuvote gimęs, „Žalgiris“ tapo SSRS imperijos čempionais tame epochiniame sporto mūšyje prieš CSKA. Tai buvo mano domėjimosi sportu viršūnė.

Tada rašiau ir laišką „Žalgirio“ komandai. Pasirodo, Garastas jį gavo, ir dabar atsimena, įdėjo net į knygą tą laišką. Nors aš 10 metų net nežinojau, ar tas laiškas išvis juos pasiekė.

Tai buvo viršūnė. Ir, žinokit, kai „Žalgiris“ tapo, smuko viskas. Dėmesys nuėjo kitur. Dabar jokios aistros sportui nejaučiu.

Gal kartais futbole žiūrėdamas į gražią kombinaciją jaučiu džiaugsmą. O su krepšiniu tai tik pasiduodu mūsų visuotinei religinei psichozei, kai čempionatai vyksta. Bet čia nėra toks tikras vidinis, tai yra kažkoks... Aš pats tai vadinu religine psichoze, bet ji yra būtina Lietuvai.

– Ar, be rinktinės, turite palaikomą sporto komandą – ar krepšinyje, ar futbole?

– Neturiu.

– Ar mėgstate žiūrėti kino filmus? Kokius mėgstate?

– Mėgstu. Beveik visus Ingmaro Bergmano esu matęs. Ir netgi dabar rinkiminės kampanijos metu aš du Bergmano filmus pristatinėjau Klaipėdoje ir Šventojoje – „Septintasis antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“.

Andrejaus Tarkovskio bent pusę filmų mėgstu. Galbūt „Soliarį“ labiausiai, dar „Veidrodį“ šiek tiek. Po to Larso von Triero „Prieš bangas“, jį laikau pačiu didžiausiu XX a. pradžios filmu.

Mėgstu istorinius trilerius. Tuos blokbasterius, sukurtus Holivude, bet istorinius. Viskas prasidėjo nuo „Spartako“, kai dar buvau paauglys ir su tėvais vos prasimušėme į jį, buvo sunku gauti bilietus. Jums tai nežinoma... Reikėjo stovėti eilėje po lietum, po saule.

Ir pavyzdžiui, nuo „Lietuvos“ kino teatro eilė nutįsdavo iki Basanavičiaus gatvės kampo, užsisukdavo link Kultūros ministerijos. Būdavo ir tokių stebuklų.

Ir kiti istoriniai filmai – „Kleopatra“, „Troja“... Supranti, kad didelis dalykas šitie filmai.

– Kokius tris dalykus pasiimtumėte į negyvenamą salą?

– Į negyvenamą salą?.. Knygą apie Robinzoną Kruzą. Kad galėčiau gyventi pagal ją. Antru turbūt pasiimčiau... Na, žmoną reikėtų pasiimti vis dėlto (juokiasi). Bet ar ją galima laikyti dalyku? Tada jau būčiau nebe vienas. Turbūt nusižengčiau taisyklėms jūsų klausimo. O trečiu dalyku pasiimčiau tai, ką turiu – optimizmą.

– Su kokiu pasaulio žmogumi norėtumėte valandą pabendrauti?

-Napoleonu, be jokių abejonių.

– O iš dar gyvų dabartinių?

(Susimąsto) -Labai sunku pasakyti. Žinoma, kuris nors iš rašytojų. Turbūt Orhaną Pamuką pasirinkčiau. Pasikalbėti su šituo turku Nobelio laureatu. Jis aprašo Stambulą taip, kad atrodo, kad skaitai apie Vilnių kažkur netoli Kalvarijų turgaus.

– Jeigu galėtumėte laiku persikelti į bet kokį istorinį periodą, kokį pasirinktumėte?

– Tik XIX a. Mažąją Lietuvą. Klaipėdą ir Karaliaučių to laikotarpio norėčiau pamatyti, ten pabūti. Mėmelį ir Kionigsbergą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Arvydas Juozaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Arvydas Juozaitis

Kava ar arbata?

– Tik arbata.

– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?

– Abu. Man abu tiek pat.

– Krepšinis ar futbolas?

– Irgi abu.

– Katės ar šunys?

– Tik šunys. Todėl, kad jie yra draugai. Katės draugais niekad nebūna.

– Nida ar Palanga?

– Nida, žinoma. Todėl, kad tai vienintelė tikra Lietuvos sala. Mes apsigauname sakydami, kad tai pusiasalis – mūsų akimis tai sala.

Ir tu persikeli su ta bažnyčia, kuri vadinama keltu. Ir tave perkelia su liturginiais judesiais tie angelai, kunigai, tie Smiltynės kelto darbuotojai. Ir tu atsiduri visai kitoje Lietuvoje. Tai yra žvilgsnis į Lietuvą iš kitos Lietuvos. Ir stebuklinė gamta.

– Paryžius ar Londonas?

– (Susimąsto) Dabar jau Londonas... Anksčiau būtų Paryžius. Dabar Paryžius jau nebe Paryžius. Tai yra Afrikos kažkoks mišinys su Europa. O Londonas visada buvo mišinys.

Ir mane Dickenso pasaulis žavi vis labiau negu Balzako. Gal todėl pasirinkčiau Londoną.

Ir Šerlokas Holmsas, tiesą sakant. Mano meilė Šerlokui Holmsui yra išgyvenusi renesansą. Aš Šerloką Holmsą iš Arthuro Conano Doyle'o pažinau pirmiausia. Paskui per tą rusišką filmą, kuriame vaidino Vasilijus Livanovas ir Vitalijus Solominas.

O dabar Šerlokas Holmsas atgimė per Benedictą Cumberbatchą. Jis tiesiog atgaivino. Kalbu apie serialą „Šerlokas“, kuris man labai patinka. Ten yra labai gera Šerloko Holmso frazė: „Aš myliu Londoną už jo energiją“. Ko gero, ir aš su ja sutikčiau.

„Scanpix“ nuotr./Benedictas Cumberbatchas
„Scanpix“ nuotr./Benedictas Cumberbatchas

– Prieš tai nepaklausiau – ar serialus mėgstate žiūrėti? Kokius?

– Žiūriu. Pavyzdžiui, „Dauntono abatija“. Tiesiog žaviuosi šituo serialu. „Šerlokas“ ir šitas.

Žinoma, žiūriu visus serialus, kuriuos rodo LRT sekmadieniais apie Erkiulį Puaro pagal Agathą Christie.

– Obama ar Trumpas?

– Žinoma, Trumpas. Todėl, kad jis padarė neįmanoma. Obama yra tiesiog toks vidurkis. Netgi, sakyčiau, kaltės jausmas, kuriame yra sumišusi antirasistinė, antivergovinė, sakykim, progresyvi Amerika. Toks labai „miksas“ tas Obamos atsiradimas. Ne todėl, kad tai Obama, bet todėl, kad tai laiku ir vietoje atsiradęs tam tikro sluoksnio atstovas.

O Trumpas žavus tuo, kad jis prieš bangas. Kaip von Triero filme. Nes visos bangos ėjo prieš jį. Viskas liudijo, kad jis neturėtų tapti prezidentu. Bet jis tapo.

– Landsbergis ar Brazauskas?

– Žinoma, Brazauskas. Brazauskas yra Lietuvos sveiko proto ir moralinių nuostatų vidurkis. O Landsbergis yra intervencija.

Komentarai: 118

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min