Proga tapti patriotu

Trečiadienio vakarą atrodė, kad skeptikai vis dėlto teisūs: Vasario 16-oji lietuviams – viso labo eilinis laisvadienis. Kitaip tariant, dar viena proga išgert. Parduotuvėse driekėsi eilės, pirkinių krepšiuose dardėjo buteliai. Miesto gatvėse šlitiniavo įšilęs jaunimas, Valstybės atkūrimo dieną audringai švęsti pradėjęs dar išvakarėse.

Triukšmo daug, o tautinių akcentų – nė kvapo. Jei bandymų ir būta, jie paskendo Šv. Valentino dienos niekučių išpardavime.

Ne klausytis, o pabūti

Ir vis dėlto šventė įvyko. Vasario 16-ąją, vidurdienį, prie prezidentūros būriavosi žmonių minia. Ne nukriošusių, kaip dažnai galvojama, o patriotiškai nusiteikusių jaunų šeimų – su vaikais ir keturkojais. Su termosais karštos arbatos. Slidėmis. Su vėliavėlėmis.

„Galėtų kolonėles ir geriau išdėlioti. Atsimenu, pernai irgi nieko nesigirdėjo“, – įspūdžiais dalijosi skvere prie S.Daukanto aikštės stoviniuojantis vyriškis. Nė velnio nesigirdėjo ir šiemet, tačiau kitąmet jis turbūt ir vėl ateis. Ne prezidentės kalbos išgirsti, o su bendraminčiais pasimatyti. „Skriskit skriskit, gražios šventės! Kovo 11-ąją prie Seimo!“ – vėliavos pakėlimo ceremonijai prie prezidentūros dar nesibaigus su pažįstamais atsisveikino jauna moteris.

Atmosfera prie prezidentūros – liberali. Vaikai zuja, klykia, turškiasi sniege. Niekas nepurkštauja, nedrausmina ir netildo. Nejusti nei rimties, nei santūrumo, bet ore sklando patriotizmo aura – be pompastikos, be grimo.

„Atėjom minioje pastovėti. Sakom, nieko nematysim, negirdėsim, bet bent dvasią pajusim. Himną sugiedojom, nors aplink mus tai mažai kas giedojo. Ar bent jau nesigirdėjo – skambėjo kitaip nei arenose per krepšinio čempionatą“, – palygino į renginį prie prezidentūros atvykusios seserys studentės Dovilė ir Raminta.

Lietuvoje gerai lyg ir niekada nebuvo, bet šiandien stovime petys petin, nejučia pasidžiaugiau.

Suskambėjo būgnai, supokšėjo salvės. „Negaliu iš rimto dalyko padaryti nerimto“, – trypčiodamas sniege prodiuserei skundėsi laidos „Mados reidas“ į šventę atėjęs filmuoti Mantas Petruškevičius. Net jis suprato, kad tai, kas vyksta, nėra šou.

Dvi šventės: kuri svarbesnė?

Kuri šventė svarbesnė – Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – tokią temą gvildeno takeliu į Gedimino kalną kopiantys miestiečiai: garbaus amžiaus moteris ir maždaug trisdešimtmetis vyras.

„Man reikšmingesnė Vasario 16-oji. Šiai dienai jaučiu nostalgiją nuo sovietmečio, kai nebuvo galima švęsti“, – paaiškino moteriškė.

„O man priešingai – Kovo 11-oji. Matyt, dėl to, kad priklausau kitai kartai. Kovo 11-oji lyg ir savesnė, aktualesnė“, – prisipažino vyras.

„Bet tu man pasakyk, kaip pasveikinti žmogų su šiomis šventėmis? Visokiems jubiliejams, valentinams, valentšvinams atvirukų pilna, o šioms šventės – anei vieno!“ – ir pasipiktino, ir nusistebėjo pokalbininkė.

„Tanku neįvažiuotum!“

Pašnekesių tautinėmis temomis, siekiant kalno viršūnę, nors vežimu vežk.

„Kai piešėme piešinius tiems, kurie už Lietuvos laisvę žuvo, vienas berniukas Televizijos bokšte nupiešė ne Lietuvos, o Vokietijos vėliavą“, – tėvui porino mažametis sūnus. „Matyt, susimaišė“, – atsakė tėvas.

„Bet tai į tokį kalną tanku niekaip neįvažiuotum!“ – pastebėjo vaikas. „Senovėje tankų nebuvo, arkliais jodavo. O jei priešas pėsčias su kardu bandydavo įlipti, tai jam kokį nors rastą nuridendavo ar degutu apipildavo. Ir viskas“, – pasakojo tėvas.

Stovime petys petin

Prie Signatarų namų balkonėlio Pilies gatvėje žmonės rinkosi gerokai prieš dvi. Ši minia kitokia nei prie prezidentūros. Joje stovi vyrai, kurie vos išgirdę Tautiškos giesmės akordą, dar stveriasi kepurės... Ir atmosfera čia kitokia – romesnė, pakilesnė. Daugiau dainų, daugiau patoso, bet daugiau ir įkvėpimo.

Vasario 16-oji čia – tai pirmiausia Vytautas Landsbergis. Kasmet iš balkonėlio sakantis tą patį, bet kitaip. „Mylėkite tėvynę Lietuvoje“, – šiemet ragino tautos patriarchas.

„Kas šis ponas?“ – pasiteiravo užsienietė angliškai, kantriai stebėjusi ceremoniją minioje. Užsimezgus ilgesniam pokalbiui, paaiškėjo, kad ji Vilniuje – tik antras mėnuo. Atvyko iš Graikijos, iš Atėnų.

„O taip, ten dabar labai baisu. Nepritariu tai agresijai ir brutalumui. Tačiau Graikijoje žmonės neturi darbo, negali pragyventi, pasirūpinti šeimomis – ten labai blogai“, – apgailestavo moteris.

Lietuvoje gerai lyg ir niekada nebuvo, bet šiandien stovime petys petin, nejučia pasidžiaugiau.