Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Prostitučių išpažintys: Kiekvieną kartą nežinau, ar liksiu gyva

Prostitucija
„Scanpix“ nuotr. / Prostitucija
Šaltinis: manoteises.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje už sekso paslaugas baudžiami tiek pirkėjai, tiek pardavėjai. Praėjusiais metais už pirkimą ar pardavimą nubausti 290 asmenys, kurių dauguma, kaip teigia specialistai, ne pirkėjai, o sekso paslaugas teikiančios moterys. Jie taip pat sako, kad laikas nustoti moralizuoti ir iš esmės keisti požiūrį į sekso paslaugas.

Anot jų, tik nedidelė dalis prostitucijos Lietuvoje yra susijusi su prekyba žmonėmis: moterys, teikiančios sekso paslaugas, tokį pajamų šaltinį renkasi tiek dėl socialinių problemų, tiek dėl greitai uždirbamų pajamų. Nelegalus tokių paslaugų statusas verčia rizikuoti, paslaugas teikti ir nepatikimai atrodantiems klientams, o smurto ir išprievartavimų atvejais jos paliekamos be pagalbos.

Stoties rajone – neprognozuojami klientai

Angelė beveik du dešimtmečius dirbo siuvėja „Spartoje“, mažinant etatus, neteko darbo, o mirus vyrui apskritai neliko pajamų. Nors Angelė turi tris vaikus, tačiau stogą virš galvos kiekvieną dieną atranda vis pas kitus draugus ar pažįstamus.

Kiekvieną kartą, sėsdama į mašiną, nežinau, kur mane nuveš, ar liksiu gyva.

Pusantrų metų sekso paslaugas teikianti moteris serga paskutinės stadijos gimdos vėžiu ir gydytis nebemato prasmės. Moteris yra priklausoma nuo heroino, atrodo serganti depresija, o jos darbą apsunkina ir tai, kad ji dirba Vilniaus stoties rajone: „Kiekvieną kartą, sėsdama į mašiną, nežinau, kur mane nuveš, ar liksiu gyva. Ypač pavojingi jaunesnio amžiaus vyrai, kurie sau ir aplinkiniams bando įrodyti, kokie jie „kieti“, o tas „kietumas“ dažnai pasireiškia smurtu, kartais sadistiniu“, – pasakoja Angelė.

Anot jos, bene visos moterys, dirbančios stoties rajone, yra patyrusios smurtą iš klientų. Ji leidžia suprasti, kad per pusantrų metų jai taip nutiko ne kartą, tačiau kreiptis nėra kur, o apsisaugoti – praktiškai neįmanoma.

Smurto atveju – pasitikėjimo telefonas, kuriuo nepasitikima

Angelė – tipiškas pažeidžiamiausios ir mažiausiai uždirbančių sekso darbuotojų pavyzdys. Gatvėje atsidūrusi dingus stabilioms pajamoms ar atsiradus priklausomybei nuo kvaišalų, ši grupė yra visuomenės ypač matoma, todėl policijos reidai ir tikrinimai – ypač dažni, o tai įsuka į retai kada išmokamų baudų ratą.

Dėl nuolatinio pinigų trūkumo neturėdamos galimybės atsirinkti klientų, šios moterys rizikuoja labiausiai: prostitucija Lietuvoje nelegali, todėl klientams net ir sadistiškai elgiantis su sekso darbuotojomis, jos į policiją tiesiogiai kreiptis negali.

Prostitucija Lietuvoje nelegali, todėl klientams net ir sadistiškai elgiantis su sekso darbuotojomis, jos į policiją tiesiogiai kreiptis negali.

Vienintelė galimybė ieškoti teisybės – policijos pasitikėjimo telefonas, kuriuo, kaip sako Lina Nemeikaitė iš Policijos departamento, praėjusiais metais nepasinaudota nė karto. Paklausus Angelės, ar ji kada nors svarstytų galimybę kreiptis į policiją, jei pasikartotų smurto atvejai prieš ją, moteriai toks klausimas pasirodo ypač naivus – anot jos, negali kreiptis pagalbos į persekiotoją, o be to, ir dauguma pareigūnų prostitutes nužmogina, nelaiko jų smurto ar prievartavimų aukomis. Šiuo metu dėl pakartotinių baudų už vertimąsi prostitucija Angelė valstybei skolinga kelis tūkstančius litų.

 Sekso  paslaugos persikėlė į virtualią erdvę

Urtei, kuri dar nėra atšventusi savo trisdešimtojo gimtadienio, pasisekė labiau. Ji vadinamojo „viduriniojo sluoksnio“ sekso darbuotoja: oficialus Urtės pajamų šaltinis – masažas, bet jei klientai pageidauja ir jie pasirodo patikimi, masažas turi „laimingą pabaigą“. „Galima laiminga pabaiga“, „laimės kuponas“ ir panašios  frazės interneto skelbimuose – užuomina, kad teikiamos ir sekso paslaugos, kurių virtualioje erdvėje gerokai daugiau nei gatvėje. Tiesiogiai su sekso darbuotojomis dirbantys specialistai skaičiuoja, kad internetu naudojasi apie 80 procentų klientų, toks būdas  saugesnis tiek pirkėjui, tiek paslaugų pardavėjai. Tačiau, anot Urtės, policija aktyviai stebi ir virtualią erdvę – mažiau nei metus sekso paslaugas teikiančiai merginai jau teko susidurti su klientu, kuris paaiškėjo esąs priedangoje dirbantis pareigūnas, tiesa, tą kartą Urtės pasigailėta ir jai bauda neskirta.

Tačiau Urtės istorijoje yra ir panašumų su Angele: merginai studijuojant vienoje aukštojoje mokykloje menus, tėtį ištiko insultas. Valstybės socialinė sistema nesuveikė, šeimos pajamos smarkiai smuko, mergina pradėjo prekiauti narkotikais ir pati juos vartoti, o netrukus už svaigalų platinimą buvo nuteista laisvės atėmimo bausme. Atlikdama bausmę Panevėžio moterų pataisos namuose, Urtė susipažino su moterimi iki įkalinimo teikusia sekso paslaugas.

Mergina norėtų vėl studijuoti, tačiau priklausomybė nuo heroino kas dieną suvalgo apie 200 litų merginos pajamų.

Atlikusi bausmę, Urtė nutarė pati pabandyti tuo užsiimti. Mergina norėtų vėl studijuoti, tačiau priklausomybė nuo heroino kas dieną suvalgo apie 200 litų merginos pajamų: „Nežinau, kada studijuosiu ir ar tai apskritai įmanoma. Ar dar galima ką nors padaryti tokioje situacijoje“, – dvejoja Urtė.

„Viduriniojo sluoksnio“ sekso darbuotojos dažnai, kaip ir Urtė, būna išsilavinimą turinčios ar jį bandančios įgyti moterys. Dalis jų – vaikus auginančios mamos, kurių gerokai didesnės nei vidutinės pajamos leidžia greičiau išmokėti studijų ar būsto paskolas, aprūpinti vaikus, o sprendimas verstis prostitucija – nulemtas socialinės padėties, sąmoningo apsisprendimo ar šių priežasčių mišinio.

Mažiausia ir sunkiausiai pasiekiama sekso darbuotojų grupė – vadinamosios „elitinės prostitutės“, kurių, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovės  Svetlanos Kulšis skaičiavimais, Lietuvoje gali būti kelios dešimtys. Jų uždarbis gali siekti nuo dešimties iki trisdešimties tūkstančių litų per mėnesį, joms yra perkamos kelionės, dovanos, užsakomi viešbučių kambariai. Šios kategorijos sekso darbuotojos dažniausiai turi patikimų klientų ratą, todėl darbo sąlygos gerokai saugesnės, mažesnė prievartavimų ir smurto rizika, o įtakingi pirkėjai apsaugo nuo jėgos struktūrų persekiojimo. Tačiau net ir esant sąlyginai geresnėms darbo sąlygoms, moterų saugumas – klientų rankose.

Sistema gramzdina norinčias dirbti kitur

Lietuvoje tiek vertimasis prostitucija, tiek tokių paslaugų pirkimas – baudžiami administracinėmis baudomis. Nusižengus pirmą kartą, bauda siekia nuo trijų iki penkių šimtų litų, o jei pažeidimas pakartotinis – bauda gali siekti ir tūkstantį arba gali grėsti areštas trisdešimčiai parų. S. Kulšis iš „Demetros“ mano, kad baudimas tų, kurie verčiasi prostitucija – ne išeitis. Anot jos, tokios baudos tik apsunkina moterų, kurios norėtų rasti kitų pragyvenimo šaltinių, padėtį. „Yra atvejų, kai moterys turi ir keliasdešimt tūkstančių nesumokėtų baudų. Jeigu tokiai moteriai pavyktų susirasti darbą, baudų mokėjimas tęstųsi be galo ir greičiausiai atimtų didžiąją dalį pajamų. Tad net ir norint keisti pragyvenimo šaltinį, sistema to neleidžia padaryti“, – sako S. Kulšis.

Lėšos skiriamos mažiausiai darbuotojų grupei

Kita problema – valdžios institucijų nenoras matyti realios situacijos. Aušrinė Garbačiauskienė iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sako, kad 2014 metais ministerija finansavo penkis skirtingų nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus padėti priverstinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms.

2013 m. už įtraukimą į prostituciją ar pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos iškeltos 33 baudžiamosios bylos, tačiau už sekso paslaugų pirkimą ar pardavimą nubausta beveik dešimt kartų daugiau.

Tačiau daugiau nei du dešimtmečius Vilniaus stoties rajone gyvenanti ir sekso darbuotojoms vandens ar prezervatyvų iš „Demetros“ atnešanti Nijolė sako, kad per visą laiką nesutiko nė vienos moters, kuri būtų buvusi parduota ar priverstinai verstųsi prostitucija. Anot jos, stotyje dirbančios moterys šį pragyvenimo šaltinį pasirenka ne iš gero gyvenimo, neretai jų uždirbtus pinigus prageria sutuoktiniai ar sugyventiniai, tačiau tai – jų pasirinkimas ir sako nesuprantanti, kodėl valstybė neskiria pinigų gydyti narkomanijai, lytiškai plintančioms ligoms ar teikti kitas šiai grupei ypač reikalingas paslaugas.

Kad valstybei laikas atmerkti akis ir pradėti teikti paslaugas ne tik į moralinius standartus telpančioms prekybos žmonėmis aukoms, bet ir toms, kurios pačios pasirinko tokį pragyvenimo šaltinį, liudija ir policijos statistika: 2013 m. už įtraukimą į prostituciją ar pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos iškeltos 33 baudžiamosios bylos, tačiau už sekso paslaugų pirkimą ar pardavimą nubausta beveik dešimt kartų daugiau. Tad galima spėti, kad ir poreikis elementarioms socialinėms paslaugoms – mažiausiai kelis kartus didesnis, tačiau finansavimas tam iki šiol neskiriamas.

Dekriminalizavus sekso industriją laimėjo visi

Jorko universiteto Toronte doktorantė Darija Davydova tyrinėja sekso paslaugų industriją ir sako, kad Naujoji Zelandija – vienintelė šalis pasaulyje, visiškai dekriminalizavusi prostituciją – pasirinko protingiausią kelią.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Naujoje Zelandijoje panaikinti įstatymai, draudę viešnamius, pelnymąsi iš sekso darbo, darbuotojų samdymą (pvz., vairuotojus, apsaugininkus ir pan.), siūlymą pirkti arba parduoti seksualines paslaugas. Užuot siekusi panaikinti prostituciją ar kitą sekso darbą, šalis naikina šios industrijos vidines ydas, gerindama galimybes keisti darbą arba jo sąlygas, priėjimą prie sveikatos paslaugų, socialinės pagalbos programų, suteikdama darbuotojams galimybę veikti nepriklausomai: „Nuo šių reformų pradžios praėjo jau nemažai laiko ir keli rimti tyrimai rodo, kad padidėjo saugaus sekso praktikavimas tarp sekso darbuotojų ir klientų, pagerėjo santykiai su policija, sumažėjo stigmatizavimas, geriau užtikrinamos darbo ir žmogaus teisės“, – sako D. Davydova iš Jorko universiteto.

Tyrinėtoja taip pat teigia, kad šis modelis efektyvesnis už vadinamąjį „skandinaviškąjį“, kai baudžiami tik paslaugas perkantys klientai – esą klientai mokėdami pinigus ir taip turėdami visus svertus savo rankose, dažnai renkasi sekso darbuotojams nesaugias vietas, iš kurių sunku pabėgti ar prikviesti pagalbą, jeigu tokios prireikia.

Reikalingos darbuotojų teisės

Anot D. Davydovos, sprendžiant sekso industrijos problemas, atspirties tašku turėtų tapti joje dirbančių žmonių teisės ir interesai, o ne giliai visuomenėje įsišaknijusios normos, smerkiančios seksą, kuris nėra pagrįstas romantine meile ir netelpa į heteronormatyvios, monogaminės šeimos meilės normas: „Sekso darbuotojai yra darbuotojai nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje ir kokioje sekso industrijos sferoje jie dirba arba kiek uždirba. Taip pat kaip mes nespręsime apie tai, ar maisto industrijos darbuotojai yra darbininkai ir ar jie turi būti apsaugoti nuo smurto darbo vietoje, ar jų darbo teisės turi būti užtikrintos, atsižvelgiant į tai, kokio lygio restorane jie dirba, turi nuosavą verslą ar renka braškes svetur ir už juokingą atlygį. Visi turi būti apsaugomi nuo smurto darbo santykiuose, turėti priėjimą prie sveikatos paslaugų, juos turi ginti galiojantys įstatymai ir policija, jie turi turėti galimybes susiburti į darbo sąjungas, mokėti mokesčius ir registruoti bei organizuoti savo veiklą“, – apibendrina Jorko universiteto doktorantė.

Informantes straipsniui surasti padėjo ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“. Informančių vardai dėl joms gresiančio policijos persekiojimo pakeisti, tačiau redakcijai žinomi.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min