Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus „Neringai“ – 55-eri: konjako iš po skverno laikai baigėsi, bet legendos nemiršta

Neringa
Restoranas Neringa
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lygiai prieš 55 metus sostinėje duris atvėrė legendinis restoranas „Neringa“. Metai bėga, o „Neringa“ išlieka tokia pati – apipinta legendomis, vis dar pasakojamomis jos kūrėjų ir svečių lūpomis.

„Jūs nežinote, koks kaifas turėti tokią vietą“, – tirpdama iš malonumo yra pareiškusi muzikologė Zita Kelmickaitė.
 
Klausantis greitakalbe jos beriamų prisiminimų supranti, kad jaunimas tokios vietelės greičiausiai niekada ir neturės, nes šiandienos restoranai pavadinimus, interjerus ir valgiaraščius keičia greičiau nei spėji priprasti prie senųjų.

Būdavo, ateini į paskaitą, o dėstytojo nėra. Tačiau žinai, kur ieškoti. Ateini į „Neringą“, pamojuoji, primeni apie save. Gerai gerai, sako, ateinu!

„Būdavo, ateini į paskaitą konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), o dėstytojo nėra. Tačiau žinai, kur ieškoti. Ateini į „Neringą“, pamojuoji, primeni apie save. Gerai gerai, sako, ateinu“, – vesdama 50-ajam restorano jubiliejui skirtą renginį prisiminimais dalijosi Z.Kelmickaitė. Nuo to laiko prabėgo dar penkeri metai.

Valgiaraštis taip ir nepaseno?

„Neringa“ – tai klasika, istorija, tradicijos. „Jei toks restoranas būtų Paryžiuje, jame iš anksto neužsisakęs nerastum laisvos vietos. Ten žmonės kartomis eina į tą patį restoraną suvalgyti triufeliuko, kurį kadaise valgė jų seneliai. Tai – vertybė. Ir jei turėtų daugiau pinigų, visos tos mūsų ponios pelargonijos čia tik ir sėdėtų“ – „Neringos“ salėje skambėjo skardus Z.Kelmickaitės balsas.

Tačiau ir dabar restorano rūbininkas pastebi, kad kartą per mėnesį „Neringą“ aplanko vis tos pačios damos. Pasipuošusios, pasidažiusios. Užsisako plaktos grietinėlės ar želė.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Zita Kelmickaitė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Zita Kelmickaitė

„Atėjęs vadovauti „Neringai“ buvau pasišovęs atnaujinti meniu. Išėmiau blynelius, nes maniau, kad restoranui jie per prasti, dar šį tą. Žiūriu, klientai nepatenkinti, juk „anuomet buvo taip“. Jie nori to paties blynelio su sultiniu kaip prieš 30 metų. Greitai persiorientavau ir ištaisiau klaidas“, – asmenine patirtimi dalijosi restorano direktorius Jurgis Žukauskas.

Išėmiau blynelius, nes maniau, kad restoranui jie per prasti, dar šį tą. Žiūriu, klientai nepatenkinti, juk „anuomet buvo taip“. Jie nori to paties blynelio su sultiniu kaip prieš 30 metų.

Dar ir šiandien pats populiariausias restorano patiekalas – firminis kepsnys „Neringa“. Tai tas pats senasis Kijevo kotletas, tik kalbininkams reikalaujant pervadintas lietuviškai.       

Beveik kasdien pietų į „Neringą“ užsuka architektas Algimantas Nasvytis. Valgo Mažojoje salėje prie stalo, kurį restorano personalas taip ir vadina – „Nasvyčio staliuku“.

„Neringos“ neužmiršta ir kiti. Rašytojas Tomas Venclova – piligrimas, bet kai tik grįžta į Lietuvą, „Neringa“ tampa jo štabu – susitikimai su draugais čia rengiami beveik kasdien. Užbėga ir režisierė Janina Lapinskaitė.

„Neringai“ neabejinga ir viena žymiausių lietuvių kilmės JAV aktorių Rūta Kilmonytė-Lee. Viešnagės metu Lietuvoje interviu vietą žurnalistams ji skiria legendiniame restorane.

KGB stebėjo ir klausėsi

Du dešimtmečius visi į „Neringos“ viešbutį ir restoraną įeinantys žmonės buvo filmuojami specialiai įrengta kamera. Iš čia buvo nuolat tiesiogiai transliuojama į KGB rūmus.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Tomas Venclova
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Tomas Venclova

KGB dėmesio nuolat sulaukdavo užsieniečiai ir „Neringos“ restorano lankytojai. Klausymosi įtaisai esą buvo įmontuoti kiekviename „Neringos“ viešbučio restorano staliuke.

„Nėra abejonių, ir „Neringoje“ sėdėjo saugumiečių. Svečius iš užsienio lankytojai paprastai vesdavosi į didžiosios salės „dyzelį“, kur yra „boksai“. Turbūt ten visur buvo pritaisyta mikrofonų“, – spaudoje yra svarstęs poetas Algimantas Baltakis, kadaise armėniško konjako restorane gaudavęs iš po skverno.

Interjeras – nacionalinė vertybė

„Neringa“ atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d. Kavinės projekto ir pavadinimo autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. „Neringos“ projektas buvo pirmasis didelis Nasvyčių darbas.

Karolinos Pansevič nuotr./Restoranas Neringa
Karolinos Pansevič nuotr./Restoranas Neringa

Nėra abejonių, ir „Neringoje“ sėdėjo saugumiečių. Svečius iš užsienio lankytojai paprastai vesdavosi į didžiosios salės „dyzelį“, kur yra „boksai“. Turbūt ten visur buvo pritaisyta mikrofonų.

„Neringa“ mus su broliu išgarsino. Net praėjus tiek metų, daugelio žmonių sąmonėje esame „tie, kurie suprojektavo „Neringą“. Atrodytų, kas čia tokio – kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis“, –  yra sakęs architektas A.Nasvytis.

Taip pat „Neringos" interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas Povilaitis, Neringos ir Naglio motyvais ištapę restorano didžiosios salės sienas. Skulptorius Juozas Kėdainis sukūrė mažosios salės puošmeną – pano.    

1970 m. lapkričio 5 d. interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą.

„Neringa“ buvo ne tik bohemos susirinkimo vieta: čia rinkdavosi ir inteligentija – mokytojai, gydytojai, aktoriai. „Tai buvo tarsi vieta protui treniruoti, nes ateidavo įvairių profesijų atstovų", – yra sakęs rašytojas Romualdas Lankauskas.

15min.lt/Juliaus Kalinsko nuotr./Jurgis Žukauskas
15min.lt/Juliaus Kalinsko nuotr./Jurgis Žukauskas

2001 m. atliktas kapitalinis restorano remontas. Šiandien „Neringa" lankytojus pasitinka su dviem šviesiomis, jaukiomis 250 vietų salėmis, 30 vietų banketų sale bei kavine-baru, įsikūrusiu rūsyje.

Istorija sugulė į knygą

Net praėjus tiek metų, daugelio žmonių sąmonėje esame „tie, kurie suprojektavo „Neringą“. Atrodytų, kas čia tokio – kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis.

55-ojo Neringos Jubiliejaus proga bus pristatyta neseniai mirusios žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949 – 2014) knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai.

1959 metais atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą. Politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas.

Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

Karolinos Pansevič nuotr./Restoranas Neringa
Karolinos Pansevič nuotr./Restoranas Neringa
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min