Žiniasklaidai pranešus apie šį brutalų nusikaltimą, iš miesto gyventojų ėmė plaukti įvairūs pranešimai apie asmenis, galėjusius tai padaryti. Kriminalistai užsikabino už nužudytosios artimųjų prisiminimo, kad Ingrida jiems buvo prasitarusi, jog ji bijanti vieno žmogaus, kuris dažnai į ją spokso, nei iš šio, nei iš šio atsiranda šalia jos, anksti ryte einančios į darbą. Todėl Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai, praėjus keletui dienų po žmogžudystes, sulaikė nužudytosios kaimyną, nevengiantį išgerti, naktimis klajojantis po mikrorajoną, besisukiojantį aplink šiukšlių konteinerius. Buvo nustatyta, kad rugpjūčio 13–osios naktį jis taip pat vaikščiojo po miesto pietinį mikrorajoną. Vyras buvo patikrintas melo detektoriumi, jo DNR sulyginti su iš įvykio vietos paimtais mėginiais, atlikti kiti procesiniai veiksmai, tačiau penkiasdešimtmetis iš įtariamojo taip ir netapo kaltinamuoju.
Netrukus kriminalistai sulaikė dar vieną įtariamąjį – nestabilios psichikos keisto elgesio asmenį. Tačiau įtarimai ir vėl nepasitvirtino.
Bėgo laikas. Tyrėjai tikrino gausybę informacijos, bet žmogžudžio vis neužčiuopė. Buvo nuspręsta patikrinti visus įtarimą keliančius vidutinio kūno sudėjimo, 30–50 metų vyrus, kurie nešioja akinius, turi poelgius netvarkingus plaukus, kalba lietuviškai, rūko, vartoja alkoholį, palyginti jų ir ant nužudytosios kūno rastų svetimų dalelyčių DNR. Buvo manoma, kad tai – fiziškai nesilpnas vyras, nes surinkti duomenys konstatavo, kad užpultoji moteris priešinosi, įnirtingai grūmėsi ir buvo sumušta. Kad užpuolikas turėjo sadistiškų polinkių, bylojo įkandimo žymės, likusios ant nužudytosios rankos. Tai kėlė minčių, jog vyras gali būti sutrikusios psichikos, nes praktika rodo, kad dažniausiai aukas kandžioja sutrikusios psichikos nusikaltėliai.
Tyrėjai kreipėsi į Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninę ir paprašė agresyvių ligonių, nešiojančių akinius, sąrašo. Deja, jis rezultatų nedavė. Todėl ir toliau buvo tikrinami nusikaltimo mikrorajone gyvenantys įtartini asmenys, į Šiaulius atklydę benamiai. Tyrimo tempus lėtino ilgas DNR tyrimų atlikimo laikas.
Atomazgos pradžia buvo šių metų vasario 13–ąją policijos įvykių suvestinėje užregistruota žinia, kad iš Gvazdikų tako 2–ojo namo dešimtojo aukšto iškrito ir užsimušė žmogus. Tai buvo 35 metų Romas, gyvenęs netoliese esančiame name, jau keletą metų sirgęs psichikos liga ir dėl jos gydęsis, tačiau kažkodėl į Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės pateiktų ligonių sąrašą nepatekęs. Su teisėsauga jis jokių reikalų nebuvo turėjęs. Tik vėliau paaiškėjo, kad šis žmogus yra skriaudęs savo motiną ir namiškius, tačiau šie į policiją nesikreipė. Nusižudžiusiojo gyvenamojoje vietoje kriminalistai rado keletą akinių, jis buvo panašus į liudytojų sudarytą fotorobotą. Pareigūnai ir šį kartą nutarė paskirti DNR tyrimą, kuris patvirtino, kad iš 10–ojo aukšto iškritusio vyro DNR ir dalelių, rastų ant nužudytosios moters kūno, DNR sutapo. Tai reiškia, kad jis turėjo kontaktą su nužudytąja nusikaltimo padarymo vietoje.
