G-20 – dar vienas žingsnis

Balandžio atgarsiai

Iš pastarojo G-20 vadovų susitikimo labiausiai laukta konkrečių sprendimų, galiausiai leisiančių nuo krizės įveikimo strategijų kūrimo pereiti prie realių veiksmų. Susitikimo išvakarėse buvo juntama pakili nuotaika – netgi JAV dolerio kursas šiek tiek šoktelėjo kitų didžiųjų valiutų atžvilgiu. Ekonomikos ekspertai optimistiškai vertino valstybių vadovų pareiškimus apie tai, ką jie ketina nuspręsti. Teko nusivilti.

Po susitikimo analitikai G-20 vadovus galėjo pagirti nebent už dar kartą pademonstruotą ryžtą ir aiškų supratimą, ką reikėtų padaryti, bet, deja, dauguma sprendimų vis dar deklaratyvūs. Nesuderėta dėl konkrečių skaičių tokiais svarbiais klausimais, kaip privalomoji bankų kapitalizacija bei bankininkų premijavimas.

Pažadukai

Kad ir kaip optimistiškai ir tvirtai skambėjo pareiškimai apie suderintus sprendimus, tie „sprendimai" labiausiai priminė pažadus laikytis įsipareigojimų, dėl kurių tie patys didžiųjų valstybių vadovai jau susitarė per praėjusį susitikimą balandį. Galutiniame 23 puslapių komunikate jie patys buvo atsargūs ir konstatavo: „Jausmas, kad padėtis normalizuojasi, neturėtų mūsų nuraminti. Būtina toliau dėti energingas pastangas gaivinant ekonomiką." Žodžiu, visiems linksma, bet darbas dar nenudirbtas.

Pavyzdžiui, balandį buvo sutarta, kad Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skolinimo pajėgumas turėtų būti padidintas 1,1 trln. JAV dolerių. Praėjusią savaitę pakartotas tas pats pažadas, nes G-20 narės kol kas dar net neįsipareigojo skirti šios sumos, ką jau kalbėti apie lėšų pervedimus. Pažadai, tokie kaip vidaus vartojimo skatinimas (ypač Kinijoje ir Vokietijoje), apskritai nelabai priklauso nuo G-20. Tai daugiau nacionalinės valstybių ekonominės politikos reikalas. Rimčiausiai laikomasi pažado dėl TVF valdybos balsų perskirstymo. Po metų ar poros europiečiams teks galutinai perleisti Azijai bent kelis procentus balsų.

Vieningai susiskaldę

Kalbant apie netesėtus pažadus arba sprendimus, virtusius deklaracijomis, neišvengiamai tenka konstatuoti, kad G-20 lyderiai labiau susaistyti savo šalių ekonominių interesų negu pasaulinės ekonomikos atgaivinimo siekių. Negalima jų už tai smarkiai kritikuoti, nes juk tam jie ir yra valstybių vadovai, kad rūpintųsi savo šalių gerove. Bendriems sprendimams tai trukdo.

Pavyzdžiui, bankų kapitalizacijos problema taip ir nebuvo galutinai išspręsta dėl europiečių pasipriešinimo. JAV pasiūlė nustatyti aiškias ribas, pagal kurias būtų vertinamos bankų galimybės skolinti pinigus. Labiausiai šiam siūlymui pasipriešino Prancūzija, kurios bankai šioje srityje veikia kur kas laisviau nei amerikiečių. Svarstant bankininkų premijavimą, situacija buvo atvirkštinė: europiečiai pasiūlė nustatyti griežtus limitus, o amerikiečiai nenorėjo apie tai nė girdėti.

Galiausiai net sprendimas, kad G-20 pakeis G-8, sulaukė smarkių Kanados prieštaravimų, grindžiamų ne tiek ekonominiais interesais, kiek tuščiu tradicinių privilegijų laikymusi. Mat kitas G-8 susitikimas numatytas būtent Kanadoje.

Azijos aušra?

Sprendimas priimti į galingųjų klubą naująsias didžiąsias ekonomikas buvo teisingas ir būtinas. Jo jau nebegali pakeisti jokie formalūs Kanados prieštaravimai. Toliau tvirtinti, kad pasaulio ekonomiką absoliučiai reguliuoja tik 8 senosios narės, reikštų neigti tikrovę. Jau senai aišku, kad pasaulinė ekonomika tampa daugiapoliarė, ir Europai bei Šiaurės Amerikai tenka pripažinti, kad globalius sprendimus reikia derinti ir su Indija, Pietų Korėja, Brazilija bei kitomis anksčiau neįvertintomis valstybėmis. Ką jau kalbėti apie Kiniją.

Šis sprendimas sulaukė plataus Azijos ekonomikos ekspertų pritarimo. Daugelis jų išsakė paprastą ir akivaizdžią tiesą: po kelių šimtų ekonominio dominavimo metų Vakarai ima paisyti likusio pasaulio nuomonės. Tuo pat metu Vakaruose pasigirdo gana daug apokaliptinių pranašysčių iš serijos „JAV žlugimas", „Vakarų eros pabaiga", „kapitalizmo mirtis" ir t. t. Nieko panašaus.

Bent jau aprėpiamoje ateityje JAV vis tiek liks didžiausia pasaulio ekonomika, o Vakaruose sukurtas ekonomikos modelis sėkmingai gyvuos. Juk Azijos galios auga ne todėl, kad Kinijoje pasitvirtino komunizmas, o dėl to, kad Kinija palengva virsta klasikine kapitalistine valstybe. Azija nesukūrė naujo modelio, tik sėkmingai perėmė vakarietiškąjį. Ir galbūt geriau moka juo naudotis.