Antradienį atrodė, kad Saifas vis dar bando laikytis savo pranašystės. Praėjus dienai po to, kai šalies sukilėlių pajėgos pranešė sučiupusios diktatoriaus sūnų, Saifas netikėtai pasirodė Tripolio viešbutyje, užčiaupdamas paaiškinimo duoti nesugebėjusius sukilėlius. Saifas pareiškė, kad naujienos apie jo suėmimą tebuvo sukilėlių triukas ir kad jis visą tą laiką kartu su ginkluota palyda važinėjo po šalies sostinę Tripolį.
Libijos diktatoriaus sūnus taip pat pažymėjo, kad valdžiai ištikimos pajėgos įviliojo sukilėlius į spąstus sostinėje ir kad M.Kadhafi ištikimi žmonės „sulaužė tų žiurkių ir tų banditų stuburus“.
Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) šios savaitės pradžioje išdavė arešto orderį M.Kadhafi ir jo sūnui Saifui už nusikaltimus žmogiškumui. Paklaustas apie arešto orderį, Saifas atsakė: „Velniop jį kartu su TBT“.
39-erių Saifas negyveno nė dienos, kai Libijos nebūtų valdęs jo tėvas. Kadais vadintas svarbiausia reformatoriška jėga Libijos valdžioje, prasidėjus pilietiniam karui Saifas netikėtai tapo vienu iš įnirtingiausių režimo gynėjų. Jis buvo pirmasis, per televiziją kreipęsis į tautą, pranešdamas apie šalyje prasidėjusius neramumus, o kiek vėliau viešai paraginęs kovoti „iki paskutinės kulkos“.
Saifas užsienio politikos apžvalgininkų kurį laiką vadintas realiausiu savo tėvo įpėdiniu, nors pats vyras neigė turįs nors mažiausią norą valdyti šalį. Todėl jo parama tėvui, jei nebuvo visiškai netikėta, nustebino bent jau tuos, kurie manė jį esant Muamaro priešingybe.
Pastarasis daugybę metų įgyvendino programą „naikinti importuotas ideologijas, nesvarbu, ar jos būtų iš Rytų ar iš Vakarų“. Tuo tarpu jo sūnus sklandžiai kalba angliškai, yra apsigynęs daktaro laipsnį prestižinėje Londono ekonomikos mokykloje, publikuodavo savo tekstus dienraštyje „The New York Times“ ir dažnai tarpininkaudavo savo šalies ir užsienio valstybių atstovų susitikimuose.
Muamaras retai kur keliaudavo be savo įmantrios beduinų palapinės ir nevilkėdamas išskirtinės gentinės aprangos. Tuo tarpu daug keliaujantis Saifas dažniausiai pasirodydavo apsivilkęs Vakarų verslininkams priimtiną aprangą: kostiumą ir kaklaraištį.
Kol tėvas valdė šalį, pagrindinis jo sūnaus darbas, bent jau iki 2009 metų, kai jis buvo paskirtas „vyriausiuoju koordinatoriumi“, kurio funkcijos, kaip ir daugelio kitų pareigūnų Libijos valdžioje, buvo labai mažai apibrėžtos, vadovavo labdarai – Kadhafi fondui.
Galiausiai, Muamaras garsėjo dėl šalies valdymo geležinio kumščio principu ir pilietinių bei įvairių kitų teisių suvaržymo. Tuo tarpu Saifas save pristatė kaip žmogaus teisių gynėją ir siekė šalyje demokratinių bei institucinių reformų, kurios būtų suteikusios daugiau galių ir laisvių žmonėms. Taip bent jau buvo iki pilietinio karo pradžios.
Vis dėlto, nepaisant visų skirtumų, Saifo poziciją pasaulyje visuomet lėmė jo tėvas. Nors kai kurie manė, kad Saifas buvo atviresnis pokyčiams, mažai kam kilo klausimų, ir ypatingai pastaruoju metu, kad pirmiausiai jis yra ištikimas Muamarui.
„Jis yra numanomas įpėdinis, – prieš keletą mėnesių apie Saifą kalbėjo CNN apžvalgininkas Franas Townsendas. – Tačiau klausimas, ar jam pavyks išlaikyti savo rankose šalies kontrolę, turint omenyje dabartinį chaosą?“
