Praėjusią vasarą norėjau ne tik keliauti, pamatyti, pažinti, bet ir nuveikti kažką naudinga, kadangi visada žavėjausi Ispanija, pasirinkau savanorių projektą El Prat de Llobregat miestelyje netoli Barselonos, ten kartu su drauge praleidome pačią smagiausią vasarą.
Viso projekto metu turėjome vadovus, kurie mums ne tik parodė pačias įdomiausias Barselonos vietas, bet ir pavaišino pačių gamintomis Paella ir Sangria, stengėmės įsiminti receptus, kad grįžusios į Lietuvą galėtume pagaminti savo draugams, nes niekur skaniau dar neteko ragauti. Vadovai mums buvo kaip draugai, norintys padėti pasijusti vietiniais Barselonos gyventojais.
Kas rytą, išskyrus savaitgalius, turėjome vykti į darbus, kuriuos turėjome atlikti projekto metu. Darbai buvo įvairiausi, susiję su aplinkosauga, tad teko tiesti tvoras, genėti medelius, tvarkyti aplinką, kabinti inkilus. Mums daug pasakojo apie aplinkos apsaugą, šiukšlių rūšiavimą, teko stebėti ir paukščių žiedavimą.
Barselona mane užbūrė savo kvapais, didingumu ir laisve. Ta laisvė neužrašyta ant popieriaus, neužantspauduota, ją tiesiog jauti mažose gatvelėse, vietinių ir net turistų akyse, šokėjos šypsnyje bei jaunimo, sėdinčio vidury aikštės, juoke.
Mane sužavėjo to miestelio žmonių gebėjimas rūpintis gamta. Mes taip pat rinkomės ekologišką transporto priemonę ir kasdien į darbo vietą vykdavome dviračiais, o paskui dar valandą eidavome pėsčiomis jūros pakrante. Neapsakomas jausmas. Vienintelis minusas visos kelionės metu – didelis karštis, bet per dvi savaites spėjome priprasti ir prie jo. Iš tikrųjų rytai Barselonoje yra gana vėsūs, vakarai – maloniai šilti, karščiausia dieną, būtent tuo metu mes ir dirbdavome.
Tačiau vakarai atpirkdavo dienos vargus, kasdien veikdavome ką nors nauja, visas laikas buvo suplanuotas, tiesa, buvo ir išimčių, vieną vakarą turėjome laisvą ir galėjome ilsėtis po sunkios kelionės, bet mes – dvi lietuvės ir mūsų kambario draugė ukrainietė, sumąstėme aplankyti Gaudi parką. Vadovė tik nustebusi paklausė, ar tikrai ruošiamės šį vakarą vykti, bet daugiau nieko nesakė, tikriausiai jau buvo pripratusi prie kieto lietuvių charakterio. Kai pasiekėme parką, jau buvo vėlu, vartai buvo užrakinti, tad teko ropštis per tvorą, mūsų pavyzdžiu pasekė dar keletas turistų iš Rusijos. Tą vakarą turėjome galimybę ne tik ramiai pasivaikščioti po parką, bet ir nusifotografuoti prie salamandros (populiariausios skulptūros) niekieno netrukdomos. Paryčiais grįžome namo.
Nemiegoti naktimis buvo įprasta, kartais iki paryčių sėdėdavom kieme, kalbėdavomės, kažkas grodavo gitara, kiti dainuodavo, šokdavo. Vieną vakarą vykome stebėti žymiojo fontanų šou, išsipildė dar viena mano svajonė. Visa mūsų savanorių grupė (dvidešimt aštuoni žmonės iš įvairių šalių) sėdėjo ant laiptų ir gėrėjosi tuo mažu stebuklu, kurį kuria vanduo ir muzika. Žmonių buvo pilna aikštė. Tą vakarą pirmą kartą leidome sau pasiklysti, nes norėjome surasti savo parkus, skverelius, mažas kavinukes, kur groja gyva muzika, norėjome pajausti, kad ir mes esame to miesto dalis.
Barselona mane užbūrė savo kvapais, didingumu ir laisve. Ta laisvė neužrašyta ant popieriaus, neužantspauduota, ją tiesiog jauti mažose gatvelėse, vietinių ir net turistų akyse, šokėjos šypsnyje bei jaunimo, sėdinčio vidury aikštės, juoke. Čia galima prisėsti bet kur, šokti nors ir vidury gatvės, daug juoktis ir jaustis laimingam ir niekas nežiūrės į tave su kvaila šypsena, nes toks gyvenimas verda visame mieste. Beje, pastebėjau, kad vietiniai nevartoja daug alkoholio, jie moka bendrauti, mėgautis, tad per visą vakarą gurkšnodami tik vieną bokalą alaus gali smagiai praleisti laiką.
Kartą turkė priėjo ir pasakė, kad viename animaciniame filme girdėjusi, jog Lietuva garsėja ožkomis ir mediniais šaukštais.
Mūsų savanorių grupėje visi jaunuoliai buvo labai draugiški. Dauguma jų studentai, atvykę iš Turkijos, Ukrainos, Prancūzijos, Belgijos, Armėnijos, Vokietijos ir net Pietų Korėjos. Dėl jų supratau, kokie mes visi esame panašūs – tos pačios svajonės, rūpesčiai, tikslai. Visi labai susidraugavome ir buvome kaip šeima, o būdami vieningi visus darbus atlikdavome daug greičiau.
Įsimintiniausia išvyka buvo į Montserat kalnus, kelionė buvo be galo varginanti, nes visą kelią turėjome eiti pėsčiomis, juokavome, kad viršūnės taip niekada ir nepasieksime, bet įveikėme save, o naktį praleidome kalnų uolose, po žvaigždėtu dangumi, ryte stebėjom kaip kyla saulė ir ganosi kalnų ožkos, pamaniau, kad būtų šaunu atitrūkti nuo visos civilizacijos ir ten pasilikti amžinai, bet grįžome, o kitą naktį dviračiais važiavome į papludimį, kur vyko salsos šokių vakaras. Šiltas smėliukas, Cuba Libre ir charizmatiški ispanai šokių aikštelėje, ar tai ne sapnas? O šokti mes tikrai mėgstam!
Lietuva visiems atrodė labai egzotiška ir paslaptinga šalis, tik vienas projekto dalyvis žinojo sostinę Vilnių, už tai gavo dovanų lietuvišką kepuraitę, kurią visur su savimi nešiojosi. Kiti bandė išmokti bent keletą lietuviškų frazių ir nuolat jas kartodavo, net prie stalo visi palinkėdavo skanaus ne ispanų, o lietuvių kalba, tad jautėmės išskirtinėmis. Teko apie Lietuvą išgirsti ir įdomių faktų, kartą turkė priėjo ir pasakė, kad viename animaciniame filme girdėjusi, jog Lietuva garsėja ožkomis ir mediniais šaukštais…
Atostogų pliusai: Pažinau tikrąją Barseloną, vietinius gyventojus, dviračiu numyniau daugybę kilometrų, kasdien buvau prie jūros, įdegiau, šokau salsą, susipažinau su kitomis kultūromis, išmokau kataloniškų šokių, supratau, koks svarbus yra komandinis darbas, įveikiau kalnus, daugybę kartų įveikiau save, išmokau atsisveikinti…
Vasarojai studentiškai? Pasidalyk savo nuotykiais ir įspūdžiais su mūsų skaitytojais ir pretenduok laimėti vertingų prizų. Daugiau informacijos apie tai rasite čia.
