Ketvirtadienį Kretingos rajono savivaldybėje gausiai susirinkę Kretingos bei aplinkinių – Klaipėdos, Šilutės, Skuodo – rajonų ūkininkai ir medžiotojai, seniūnai ir žemės ūkio specialistai išvien su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriumi Laimučiu Budriu gvildeno medžiojamų gyvūnų daromos žalos ūkininkų pasėliams problemą.
Šernų – daugiau, negu gyventojų
„Pievos po žiemos tiesiog juoduoja nuo išknistų plotų. Šernų – tiek ir tokių įžūlių, kad juos galima būtų į tvartus varyti. Ryja rapsus, nugraužia želdinius – iš pasėlių nieko nebelieka. Kaip apsaugoti pievas, gal būtų galima kažkaip sureguliuoti perdėm prisiveisusių šernų populiaciją? Ar kas nors skaičiavo, kiek Lietuvoje išvis yra šernų – atrodo, jau daugiau, negu gyventojų“, – pagrindinę bėdą dėl laukus puolančių šernų išsakė Kretingos rajono ūkininkai.
Jie metė priekaištą ir medžiotojų pusėn, kad šie nesugeba reguliuoti žvėrių skaičiaus: „Šernai knisa laukus visus metus, medžiotojai juos tingi šaudyti. Nereikalausi gi nuolat atlyginti žalą“.
Kretingos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Raimondas Jocius į replikas reagavo ramiai: „Medžiotojai gerbia ūkininkus už jų triūsą. Tačiau medžioti nėra mūsų nuolatinis darbas, o tik – pomėgis. Medžiotojo pareiga, visų pirma, yra saugoti, globoti, gerbti žvėris, ir tik po to – reguliuoti jų populiaciją. Patikėkit, mūsų veiklą reglamentuoja taip pat daugybė taisyklių: tarkim, pavasarį šernų veisimosi metu, per sėją, negalime jų medžioti, o jauniklių nešaudome, leisdami jiems užaugti“, – R.Jocius prisipažino nežinąs rakto iš susiklosčiusios keblios situacijos.
Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Sigitas Kupšys pastebėjo, jog dialogas tarp medžiotojų ir ūkininkų turėtų įvykti dar prieš sėją: „Ūkininkai apsėja laukus ligi pat miško ir vilioja žvėris skanumynais, o apsigyvenusio kukurūzuose ar kmynuose šerno išvyti jau nebeįmanoma. Nejaugi nuosavus namus saugo kažkas svetimas – parodykit ir patys geros iniciatyvos. Abipusis kompromisas turi būti surastas“, – įsitikinęs jis.
Tarpininkauja savivaldybių komisijos
L.Budrio pastebėjimu, pagal Lietuvoje galiojantį Medžioklės įstatymą medžiotojai privalo atlyginti ūkininkams žvėrių jų medžioklės plotuose padarytus nuostolius, tačiau ne visuomet tai pavyksta padaryti taikiai. Tuomet tarpininkais tarp medžiotojų ir ūkininkų tampa specialios savivaldybių komisijos, kurios įvertina žvėrių ar paukščių padarytą žalą.
„Ūkininkui, kurio laukams pakenkė žvėrys, per 3 dienas reikia kreiptis į seniūną, o pastarasis su medžiotojų būrelio atstovu per 7 dienas įvertina žalos dydį. Nepavykus susitarti geruoju, prasideda „šaltasis karas“ – einama į teismus. Jeigu po teismo sprendimo per 3 mėn. žala neatlyginama, iš medžiotojų būrelių atimama licencija medžioti atitinkamuose plotuose“, – tvarką apibūdino L. Budrys.
Tačiau griežtos sankcijos, anot jo, iš 900 Lietuvoje veikiančių medžiotojų klubų tebuvo taikytos dviem, o tai reiškia, kad medžiotojai ir ūkininkai tarpusavyje visgi dažniausiai susitaria geruoju.
Svečias taip pat pastebėjo, jog dar 2002 m. patvirtinta žalos atlyginimo ūkininkams metodika jau yra pasenusi ir, išklausęs žemdirbių bei medžiotojų siūlymų, jis pažadėjo dar „iki bulvių sodinimo“ ją pakeisti.
Plačiau apie tai skaitykite – „Pajūrio naujienose“.
