Dogoterapija: kietas riešutėlis

Apie terapinius šunis parašyta daugybė knygų, sukurta mokomųjų filmų. Ne vienas mokslininkas, kaip norvegė Turid Rugaas arba amerikietis Stanley Corenas, iš šios srities apsigynė mokslinius darbus.

Dogoterapija sėkmingai plėtojama ir mūsų kaimynystėje, Lenkijoje. Turėkime vilčių, kad ir Lietuvoje netrukus ji atsiras, juo labiau, kad Latvijos kinologų grupelė liepos pradžioje jau stažuosis Lenkijoje, kad galėtų diegti dogoterapiją savo šalyje.

Daugelis vaikų šio filmavimo metu pirmąkart gyvenime lietė šunis ir buvo nepaprastai laimingi.Lenkijoje viena iš dogoterapijos pradininkių laikoma dresuotoja Marija Czerwinska. Ją pakvietė padirbėti su dokumentinio filmo kūrybine grupe – režisieriaus Bogdano Dzivorskio juostoje buvo nufilmuoti neregiai vaikai, bendraujantys su Aliaskos malamutais (tuo pačiu paneigta nuomonė, kad Šiaurės šunys yra kone puslaukiniai ir sunkiai valdomi). Daugelis vaikų šio filmavimo metu pirmąkart gyvenime lietė šunis ir buvo nepaprastai laimingi.

Štai tada dresuotojai gimė mintis rimčiau užsiimti dogoterapija. Laisvu nuo filmavimo metu ji su malamutais keliaudavo pas neįgalius vaikus, skatino juos bendrauti, liesti gyvūnus. Vaikų savijauta po šių susitikimų ryškiai pagerėdavo. 

Dabar Lenkijoje veikia ne viena dogoterapinių šunų draugija. Užsiimantieji šia veikla sako, kad dogoterapija yra toks gydymo metodas, kuris padeda sustiprinti ligonio reabilitacijos efektyvumą. Pagrindinį vaidmenį, be abejo, čia atlieka tinkamai dresuotas šuo, bet vadovauti šuniui gali tik labai  kvalifikuotas specialistas.

Norėdamas pagelbėti asmenims, turintiems įvairiausių sveikatos sutrikimų, žmogus, dirbantis su terapiniu šunimi, turi būti sukaupęs pedagoginių, kinologinių, medicinos, veterinarinių ir aibę kitokių žinių. Jis turi išmanyti terapijos metodikas bei reabilitacinę mediciną. Tokie specialistai neparengiami per dieną ar savaitę, vien pirminiai kursai trunka apie dešimt mėnesių.

Atkreiptinas dėmesys ir į kitą svarbų momentą: ne kiekvienas švelnus, mielas šunelis gali tapti „daktaru“. Tinkamo šuns paieška ir tolesnė jo dresūra yra nelengva užduotis. Prireikia didelės kantrybės ir dresuotojui, ir šuniui, nes būsimame darbe suklysti negalima.

Terapinis šuo turi būti absoliučiai paklusnus, lengvai valdomas, protingas, noriai bendraujantis, mokąs apsieiti su sveikatos sutrikimų turinčiais žmonėmis, jautrus. Čia išvardyta tik nedidelė dalis būtinų savybių, kuriomis turi pasižymėti terapinis šuo.

Apie Lenkijos dogoterapeutus: www.kynoterapia.eu.