Kai gyvenimas nebetenka prasmės

Sveikas Mindaugai, nepaisant tave šiuo metu apėmusios „gyvenimo nuovargio“ ir bodėjimosi viskuo jausenos, vis dėlto atrodo, kad tau įdomu, ką aš atsakysiu, kaip bandysiu „paskatinti tave gyventi“, ar ne? Tik nepamanyk, kad tavo rūpesčių nepriimu rimtai – aš tik bandau pažvelgti į tavo situaciją kitu kampu ir užmegzti ryšį su tavimi. Argi ne to tau labiausiai šiuo metu reikia – ryšio: su pasauliu, žmonėmis, savo gyvenimu, savimi?

Lyg matytum save patį stiklinėje telefono būdelėje – ten, už stiklo, gestikuliuojantį, kažką aiškinantį žmogui aname laido gale, bet čia, gatvėje, nesigirdi nė žodžio – visi judesiai ir pastangos atrodo absurdiškos ir beprasmės. „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą(...). Pirmiausia reikia duoti atsakymą.“ Taip savo studiją apie absurdą „Sizifo mitas“ pradeda Albertas Camus.

Pagalbos reikia norėti

Paskatinti gyventi, kai žmogus visiškai to nenori, iš tikrųjų vargiai įmanoma. Ne todėl, kad pristigtų iškalbos ar „teisingų“ žodžių, bet dėl to, jog kalbėjimas apie prasmę tos prasmės neprideda. Kai tau išties liūdna, kito žmogaus postringavimai apie džiaugsmą kiekviena gyvenimo akimirka ne tik nedžiugina, bet dažniausiai erzina.

O kas, jei tavo savijauta su vadinamąja gyvenimo prasme neturi nieko bendra? Kaip tu pats galvoji, Mindaugai, kada ir kodėl kyla klausimas apie gyvenimo neprasmingumą? Juk akivaizdu, kad skriedamas nuo kalno snieglente, paniręs į kvapą gniaužiantį mėgstamo autoriaus romaną arba bučiuodamas mylimą žmogų neklausinėji apie gyvenimo prasmę, o tiesiog gyveni.

 Prasmė nėra „objektyvi“ daikto savybė, o tavo santykis su tuo dalyku, todėl, matyt, ne gyvenimas liaujasi būti prasmingas, bet žmogus tarsi atitrūksta nuo savęs ir nejučia pradeda žvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Tuomet išties „nėra jokių dalykų, kurie būtų įdomūs...“, nors ir vėl akivaizdu, kad kalba eina ne tiek apie „įdomumą“, kiek apie „dalyvavimą“.

Universalūs receptai ne visada veiksmingi

Pasakyti tai, kas turėtų prasmę tau asmeniškai, kam tu, Mindaugai, negalėtum likti abejingas – galėtų tik žmogus, kuris gerai tave pažįsta, žino, kuo gyveni. Deja, tavęs nepažįstu, todėl galiu tik spėlioti, paskatinti tave susimąstyti, kodėl, užuot gyvenęs prilnakraujišką gyvenimą, gyveni kažkokioje nuošalėje, stebi save iš šalies. Kuriuo momentu prasilenkei su savo gyvenimu? Kas nutiko? Kodėl beveik bibliniais motyvais kalbi apie savo „pažeistus pamatus“? Kas tokio tavyje tau atrodo „pažeista“?

 A.Camus, kurį tau citavau, sako, kad reikia duoti atsakymą. Prasmingą atsakymą duoti gali tik pats sau. Universalūs receptai paprastai nebūna veiksmingi, nebent... Nebent štai kas: nuoširdžiai darydamas ką nors dėl kito žmogaus, negali jaustis gyvenimo nuošalėje – tiesiog stengiesi dėl jo arba jos. Jei neturi artimo žmogaus, dėl kurio galėtum ką nors padaryti, padirbėk savanoriu ten, kur reikalinga neatlygintina žmonių pagalba kitiems.

Jei nematai prasmės gyventi dėl savęs, pabandyk gyventi dėl kitų, kuriems reikia tavo pagalbos. Sėkmės!