Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kunigas V.Viktoravičius: „Svarbu nepamiršti, ką švenčiame“

Bažnyčia kviečia prisiminti tikrąją šv.Kalėdų prasmę.
15min.lt nuotr / Bažnyčia kviečia prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas Vilius Viktoravičius prieš didžiąsias metų šventes kviečia ne tik pasižiaugti švytinčiomis vitrinomis, ryškiomis girliandomis ir tviskančia eglute, bet ir susimąstyti apie Kalėdas, jų prasmę.

– Miestas jau visas išsipuošęs, blizgantis, gyvenantis, atrodytų Kalėdų laukimu. Koks iš tiesų kalėdinis laukimas turėtų būti krikščioniškame pasaulyje?

– Mes dažnai maišome pasiruošimą ir šventimą. Advento laikotarpis yra pakankamai santūrus, kupinas pagarbaus susimąstymo, tačiau anaiptol ne gedulingas.

Iš bažnyčios išnešamos gėlės, nėra žiedų. Lieka tik adventinis vainikas, primenantis, kad  kažko laukiama, kažkas turi ateiti. Kaip ir mama, laukdamasi vaikelio skaičiuoja mėnesius, savaites, dienas, augina gimimui. Taip ir mes kiekvienas per tą nurimimą, santūrumą, susikaupimą išgirsti Dievą kalbant. O po to prasideda Kalėdos...

– Šiemet rengiama kaip niekada daug labdaros akcijų. Net sunku atskirti vieną nuo kitos. Kaip bažnyčia jas vertina?

A.Kripaitės/15min.lt nuotr./Kunigas Vilius Viktoravičius
Kunigas Vilius Viktoravičius

– Tas dovanojimas ir dalijimasis turi būti visus metus. Krikščionis Dievą supranta kaip labai socialų. Ir Dievas žmogų sukūrė socialų. Žmogus be kito žmogaus negali išgyventi nė Dienos. Labdaros turi būti gyvenimo dalimi. Dalintis turi būti mūsų gyvenimo norma.

Kam yra sutverta ekonomika? Ar kad gautų pelną, ar tam, kad padėtų žmogui gyventi? Jei mes matysime tik pelną – žmogaus čia nebėra. Tačiau žmogus ekonomikoje yra ne galo svarbus, jis pagrindinis variklis.

Labdaringos akcijos turi parodyti, kad dalintis būtina. Kaip ir „Carito“ žvakutės, skelbiančios, kad „Gerumas mus vienija“. Nėra esmės, ar penkias ar vieną įsigysiu. Svarbu, kad paaukosiu, o po to vargstantieji galės sušilti.

– Ar pastarieji metai, kai išgyvename sunkmetį, pakeitė krikščioniškąją bendruomenę?

– Visko yra. Aišku, žymiai sunkiau gyventi, likus be darbo tenka vieniems kitus išlaikyti. Būna ir tokių momentų, kai žmonės atsiveria: pluši pluši ir viskas nueina niekais, vėlgi nieko neturėdamas stovi. Tokie momentai priverčia susimąstyti dėl ko med dirbame.

– Ar dar gili kalėdojimo tradicija? Kaip žmonės jus priima?

– Įvairiai. Dažniausiai džiaugsmingai. Einame į tuos namus, kurie mus kviečia. Būna, kad apsilankymo pageidauja visa laiptinė. Kai kurie žmonės mus kviečia kasmet. Kai kurie – ryžtasi pirmam kartui, nori pabendrauti, pasikalbėti.

– Iš vaikystės prisimenu – Kūčių vakarą pamaldose būtinai apsilankydavo Kalėdų Senelis. Mes, vaikai, jo laukdavome labiausiai. Ar Kalėdų Senelis ir dabar nepamiršta aplankyti Bažnyčios?

– Pasitaiko, kad jis ima ir aplenkia mus. Tačiau šiais metais jis žada ateiti Kalėdų dieną. Greičiausiai į 10 val. mišias. Juk Kalėdų senelio atsiradimas siejamas su vyskupu Nikolajumi.
Kūčių vakarą pas mus visada vieši vyskupas. Vaikai kviečiami atsinešti namuose pagamintas prakartėles, kad vyskupas galėtų jas pašventinti. Jei prakartėlės labai didelės – užtenka atsinešti kūdikėlį.

– Kokios yra Jūsų kalėdos?

– Iki Kalėdų daug darbo – lankymas, bendravimas su žmonėmis. Kūčių vakarą mes, kunigai, ir darbuotojai, kurie galbūt vienišesni yra, renkamės į bendrą kupetą, valgome vakarienę, laužome paplotėlį, dalinamės mintimis. Po to visi einame į bažnyčią į šv. Kūčių vakaro mišias. Džiaugiamės tuo, ką turime. Kitą dieną mūsų laukia kalėdinės mišios.

– Kuri Kūčių tradicija, išlikusi lietuvių šeimose, Jums atrodo svarbiausia?

– Specifinė lietuviška – kalėdaitis, jo laužymas. Tai labai graži tradicija. Ką tai reiškia? Aš duodu atsilaužti nuo savo, bet kartu man nesumažėja, nes aš laužiuosi nuo kito. Turėsiu tiek pat, bet būsiu pasidalinęs. Šiluma, širdimi pasidalinęs – niekada nebūsi nuskriaustas, visą laiką praturtėsi.
Tikriausiai daugelis tautų turi pasisėdėjimą prie stalo. Stalas yra jungiantis žmones atributas. Jei pasižiūrėsime į dabartines šeimas – tėtis išvažiuoja 6, mama 7, o vaikai 8 val. ryto ir jie niekada nesusėda prie bendro stalo. Labai didelė tikimybė, kad ta šeima ir neišsilaikys ilgai. Nėra vienio, kuris juos jungtų. Bendras stalas jungia ir žmones, ir charakterius, ir džiaugsmus, ir skausmus.

– Ką palinkėtumėte prieš šias Kalėdas?

– Susimąstyti, ką mes švenčiame. Kalėdos yra Jėzaus Kristaus gimtadienis. Visą laiką sakau – įsiklausykime į rusišką pavadinimą, jis neiškraipytas nė per sovietmetį – „Roždiestvo“.
Jei švenčiame Kalėdas užmiršdami kaltininką, kad jis gyvena ir mumyse, ir turiu apsivalymą, išpažinti atlikti, neužmiršti ir švenčiausiojo sakramento. Jei mes tai užmirštame, Kalėdų šventimas – beprasmis. Svarbiausia neužmiršti esmės – ką mes švenčiam.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min