Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„15 valandų“ pas Saukas. Tapytoja ir vaizduotojas

Nomeda ir Šarūnas Saukos daugiau kaip du dešimtmečius gyvena ir dirba Dusetose.
Regimanto Tamošaičio nuotr. / Nomeda ir Šarūnas Saukos daugiau kaip du dešimtmečius gyvena ir dirba Dusetose.
Šaltinis: 15min
3
Skaitysiu vėliau
A A

Labas rytas. Esu Mindaugas Nastaravičius. Šį kartą „15 valandų“ – su tapytoju Šarūnu Sauka. Po valandos išvažiuoju į Dusetas – miestelį Zarasų rajone. Žmonės kalba, kad šis menininkas beveik nekalba.

8:05 val.

Jeigu jis tikrai nekalba, neverta ruošti klausimų. Tačiau vis tiek turėsiu kažką parašyti, todėl ieškau biografijos faktų. Internetas sako, kad Šarūnas Sauka gimė 1958-aisiais, Vilniuje. Bet niekur nerandu, kurį mėnesį ir dieną. Bent jau sužinau, kad tapytojas baigė studijas tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute. Jis – tarp pirmųjų Lietuvos menininkų, 1989-aisiais apdovanotų Nacionaline kultūros ir meno premija. Tuo metu Šarūnui Saukai – 31-eri. Dar po dešimties metų jis įvertinamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

8:10 val.

Atsiverčiu fotomenininko Rimanto Dichavičiaus sudarytą, 2001-aisiais išleistą Šarūno Saukos kūrybos albumą. Šviesaus atminimo filosofo, menotyrininko Algio Uždavinio įvadiniame tekste rašoma, kad „dvasiniu ir metafiziniu požiūriu, o kitaip tariant – keliamų problemų, intuicijų arba asociacijų aktualumu bei dydžiu, Šarūno Saukos kūryba peržengia siaurus nacionalinės kultūros rėmus, tapdama ne tiktai mūsų šalies, mūsų amžiaus ligos istorija, bet ir visos krikščioniškosios civilizacijos tragiško likimo simboliu.“

8:15 val.

Tame pačiame albume randu ir dailėtyrininką, poetą Alfonsą Andriuškevičių. Citata bus ilga, tad – įkvėpkite: „Šarūno Saukos paveikslai, svarbiausias dalykas kuriuose, namo manymu, yra grožis (tiesa, pagamintas iš mums neįprastų medžiagų: kraujo, pūlių, spuogų, mėsos, prakaito), tūkstantmečio gale (ar pradžioje) dar sykį radikaliai klausia: ar menas ir grožis susiję su šventvagyste, t.y. ar jie pažeidinėja religines bei moralines normas, ar jie plaka į viena tai, kas sakralu, ir tai, kas šiurkščiai profaniška? Ir patys atsako: taip. Ir dar jie (paveikslai) klausia, ar menas ir grožis gali patys savo kokybe atpirkti savąją šventvagystę? Ir atsako: kažin... bet gal kartais...“ Įkvėpkite.

8:20 val.

Šarūno Saukos žmona Nomeda – taip pat tapytoja, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dailės mokytoja. Paprasti žmonės sako, kad ji „piešia gėles“. Dailės kritikai pataiso: Nomeda Saukienė tapo ne tik gėles. Ir ne tiek gėles, kiek gyvybę. Menininkų duktė Monika – Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Jos disertacijos tema – „Šarūno Saukos tapybinė semiotika“. Ten pat studijuoja ir sūnus Mykolas – skulptorius.

Nomedos Saukienės paveikslas „Iškylaujančios“.
Nomedos Saukienės paveikslas „Iškylaujančios“.

9:38 val.

Pusiaukelėje išgirstu skambutį. Šarūnas Sauka įspėja, kad kalbės „tik su advokatu“. Atsakau – „jokių problemų“, nors tą akimirką nenutuokiu, kas tas advokatas ir kodėl jis reikalingas. „Kartu su Nomeda“, – paaiškina tapytojas. „Tai gerai. Mėginsiu kažko paklausti“, – atsakau jam, lygiai taip pat pasakiau ir prieš savaitę, tardamasis dėl pokalbio, kai Šarūnas Sauka patarė atvažiuoti tik tokiu atveju, jeigu moku „iš šūdo kažką išspausti“. Spustelėju greičio pedalą. Ant automobilio stiklo gausėja vabzdžių ir jų liekanų. Galvoju: reikės kažko paklausti apie kūnus.

10:31 val.

Parduotuvė Dusetose. Ką nusinešti, einant į svečius? Nusiperku litrą giros. Sūrio. Sausainių. Pirmojo sutikto žmogaus – senyvo amžiaus vyro, iš parduotuvės išeinančio su dantų pasta ir šprotais – klausiu, kur gyvena Saukos. „Saukos... Saukos... Ai, dailininkai? Tai ten, už tiltelio. Antras namas.“ Žmogus žino, ką kalba.

10:45 val.

Vos įsukęs į kiemą, pamatau Nomedą Saukienę. Ji stovi ne su vyru, o su dalgiu. Susipažįstame. Iš namo netrukus išėjęs Šarūnas Sauka iškart pasako, kad šiandien tikisi išgirsti labai gudrių klausimų, nes po kelių dienų visa šeima išvažiuos į Sankt Peterburgą, kur Rusų valstybiniame muziejuje bus atidaryta jų kūrybos paroda. Tad reikia pasitreniruoti, kaip atsakinėti į klausimus. Menininkas pasakoja, kad prieš penketą metų, atidarant parodą Maskvoje, vienas lankytojas paklausė tiesiai šviesiai: „Tai ar yra Dievas ar ne?“

Pasirinkęs menininko kelią, žmogus suskliaučia žodį „gyvenimas“. Gyvenimo kažkodėl nebelieka, tačiau žmogumi vis tiek turi pasilikti. Ir vaikus myliu, ir senstančio šuns gaila... O visos kitos mano patirtys, visi nuotykiai – ne gyvenime, o drobėje.

10:52 val.

Susėdame lauko namelyje. Iš Šarūno Saukos žvilgsnio galiu suprasti, kad mano pasirinkimai parduotuvėje nebuvo labai gudrūs.

11:30 val.

Šarūnas Sauka: Būtų gerai, jeigu klaustum rusiškai. Mums reikia treniruotis. Klausinėtojas: Kakije vaprosy vam samyje... nepatinka? Nomeda Saukienė: Nepatinka, kai klausia, kodėl mes gyvename Dusetose. Šarūnas Sauka: Taip. Šitas tai tikrai samyje nepatinka. Nomeda Saukienė: Per 23 metus niekaip nesugalvojame gudraus atsakymo. Šarūnas Sauka: Bet iš tiesų – kodėl mes gyvename Dusetose?! Nomeda Saukienė: Mūsų bičiulis Sigitas Parulskis jau seniai būtų sugalvojęs įdomią istoriją. Šarūnas Sauka: O mes vis pabandome, pabandome – niekaip. Klausinėtojas: O tai kodėl jūs gyvenate Dusetose? Šarūnas Sauka: Čia yra legali provincija. O tie didmiesčiai apsimeta didmiesčiais. Klausinėtojas: Kuria prasme? Šarūnas Sauka: Bjaurus man tas apsimetinėjimas. Nomeda Saukienė: Didmiestis – ta pati provincija. Tik truputį didesne apimtimi. Šarūnas Sauka: Intrigėlės. Bjauru. Nenoriu. Nomeda Saukienė: Na, bet tavo 40-mečio ir 50-mečio parodos buvo Vilniuje. Šarūnas Sauka: Buvo. Bet dabar jau nebenoriu. Nebent kas duotų didelę erdvę. Klausinėtojas: Pernai naujų jūsų darbų paroda atidaryta čia, Dusetų galerijoje. Šarūnas Sauka: Taip. Klausinėtojas: Žmonės vos tilpo. Šarūnas Sauka: Eik jau, eik jau. Klausinėtojas: Buvau, mačiau. Nomeda Saukienė: Buvai? Klausinėtojas: Taip. Šarūnas Sauka: Na matai, kaip gerai. Klausinėtojas: Vadinasi, menininkui nėra labai svarbu, kur jis gyvena? Šarūnas Sauka: Esu pasakęs auksinę mintį: žmogus turi būti stipresnis už savo adresą. Nomeda Saukienė: Tu sakai, kad adresas neturi būti kaip invalidui lazda. Šarūnas Sauka: Panašiai.

Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Saukos paveikslas „Žaidimas“.
Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Saukos paveikslas „Žaidimas“.

11:45 val.

„Užduok kokį nors labai gudrų klausimą“, – primindamas būsimą kelionę į Rusiją dar kartą paragina Šarūnas Sauka. Klausiu, ar jam pačiam nebaisūs jo paveikslai? „Ne, jie man gražūs.“

12:30 val.

Tapytojas pasakoja anksčiau galėjęs paaiškinti, „apie ką“ yra konkretus jo paveikslas. „Bet nesakydavai“, – priduria Nomeda Saukienė. „Nesakydavau, tačiau bent jau galvoje turėdavau tekstą. O tai, ką darau dabar – nepatinka, nes ten nėra jokio teksto arba jis labai nerišlus. Viską palieku išaiškinti Monikai“, – nusišypsojo menininkas. Jo žmona sako, kad toks dėmesys tekstui – didelis jos pastarųjų metų atradimas. „Niekada nemaniau, kad Šarūnui taip svarbu sugalvoti tekstą.“

13:27 val.

Klausinėtojas: O kas yra tas tekstas? Šarūnas Sauka: Paveiksle turi būti siužetas. Nomeda Saukienė: Istorija? Šarūnas Sauka: Man svarbu bent sau pačiam paaiškinti, kas ten vyksta. Klausinėtojas: O tai kur dabar tas tekstas dingsta? Šarūnas Sauka: Nežinau. Nomeda Saukienė: Tu tiesiog eini prie grynosios tapybos. Šarūnas Sauka: Nežinau. Nieko ten nėra. Nomeda Saukienė: Siūlau nueiti ir pasižiūrėti tą paveikslą, kuriuo esi taip nepatenkintas.

13:44 val.

Nebuvo kada dairytis aplink. Iš Šarūno Saukos darbo kambario įsiminiau tai, ką pastebėtų jame ir nebuvęs – dažus, teptukus, užtrauktą langą. „Štai tas darbas“, – žiūrėdamas į paveikslą, pavadintą „Mama“, tarė tapytojas. Suprantu, kad turiu mėginti nupasakoti, kas tame paveiksle... Pieva. Choristai. Budelis be galvos. Moters kūnas su Šarūno Saukos galva, padėta ant kaladės.

14:08 val.

Šarūno Saukos klausiu apie įkvėpimą. Jis atsako: „dirbu ir tiek“. Po minutės pauzės priduria: „Kartais būna liūdniau, kartais – linksmiau.“ Kada linksmiau? „Kai paveiksle suderini ir vaizdą, ir tekstą.“ Kada liūdniau? „Kai vienas iš jų kažkur prapuola.“

Nomedos Saukienės paveikslas „Linkėjimai“.
Nomedos Saukienės paveikslas „Linkėjimai“.

14:47 val.

Klausinėtojas: Kuo skiriasi jūsų ir Nomedos tapyba? Šarūnas Sauka: Nomeda yra puiki tapytoja. Klausinėtojas: O jūs? Šarūnas Sauka: Aš? Aš nesu tapytojas. Aš – vaizduotojas. Todėl man ir reikalingas tekstas. O Nomeda yra labai gera tapytoja. Kai mūsų paveikslai kabo šalia, pamatau savo darbų skurdumą.

14:54 val.

„Kleckas“. Kleckas yra žodis, kurį tapytojas ištarė ne vieną kartą. Šiuo metu jis kalba apie kūrybos racionalumą: „Pirmą klecką uždedi neracionaliai. O paskui jau – visi kiti dalykai. Labiau pasitikiu matematika. Bet gera poezija irgi yra labai gerai.“ Girą geriu tik aš.

15:20 val.

Šarūnas Sauka teigia, kad menininkas neturi būti patenkintas savo darbais. „O paskutiniais buvau labai patenkintas. Bet duktė sako paprastai – pastovės ir pagerės. Ir teisingai sako. Aišku, aš čia juokauju. Viskas neblogai su tais darbais.“

15:51 val.

Tapytojui patinka, kad jis iki šiol apibūdinamas kaip „prieštaringai vertinamas“. Kodėl patinka? „Tai reiškia, kad aš dar gyvas.“

 Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Saukos paveikslas „Šv. Šarūnas nugali save“.
Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Saukos paveikslas „Šv. Šarūnas nugali save“.

16:13 val.

Ką veikiame tuo metu, kurio čia nefiksuoju? Kur dingsta kitos minutės ir valandos? Nomeda Saukienė kelis kartus iškepė kiaušinienės su grybais. Atnešė dubenį pienių. Jiedu valgė tas pienes ir juokėsi matydami mano nuostabą. Dar valgėme sūrį. Sausainiai niekam neįdomūs. Nomeda Saukienė kelis kartus ruošėsi išeiti pažvejoti, bet neišėjo.

17:01 val.

Kaip į Šarūno Saukos paveikslus reaguoja vietos gyventojai, sutinkantys ir papozuoti jo darbams? Ką pasako į namus užėjęs kaimynas? Šarūnas Sauka: Sako – „eik tu, kaip gražu“. Nomeda Saukienė: Sako – „ajajai, ką tie žmonės ten daro. Na, bet gyvenime visko būna“. Šarūnas Sauka: Sako – „eik tu sau, kaip gražu. Ir viskas“.

17:29 val.

Šarūno Saukos paveikslas, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui, kabo prezidentūroje. Paveiksle – mergaitė, nuogas, kruvinas Rūpintojėlis, būrys istorinių asmenybių – nuo Žemaitės iki Antano Smetonos. Nuo Dariaus ir Girėno – iki Virgilijaus Noreikos. Ir didžiulis pastatas. Šį darbą menininkas tapė daugiau kaip dvejus metus. Šarūnas Sauka: Prezidentė ar prezidentūra jo tikrai nepirko. Paveikslas ten kabės vieną kadenciją. Pakabės ir viskas.Pasirinkęs menininko kelią, žmogus suskliaučia žodį „gyvenimas“. Gyvenimo kažkodėl nebelieka, tačiau žmogumi vis tiek turi pasilikti. Ir vaikus myliu, ir senstančio šuns gaila... O visos kitos mano patirtys, visi nuotykiai – ne gyvenime, o drobėje.

18:34 val.

Užlipame į antrą namo aukštą. Čia – Nomedos Saukienės darbo kambarys. Krūva žolių, lapų, šakelių. Paukščių iškamšos. Nomeda Saukienė: Bandau eiti ten, kur Sauka nekelia kojos. Aišku, kad sunku, nes mus vis tiek visi lygina.

19:42 val.

„Paklausk dar ko nors gudraus apie paveikslus“, – eilinį kartą paragina tapytojas. Klausiu, kodėl jo paveiksle „Sakmė apie Sigitą Parulskį“ šalia nuogų žmonių – maža mergaitė su suknele? Kodėl ji ne nuoga? Šarūnas Sauka atsako: „Nes ten – mano mama, kurią aš myliu.“

20:30 val.

Klausinėtojas: Niekur neradau, kada jūsų gimtadienis. Šarūnas Sauka: Rugsėjo 11-ąją. Klausinėtojas: O! Šarūnas Sauka: Taip, teroristai atšventė kaip reikiant.

21:09-22:50 val.

Ant automobilio stiklo – vis daugiau vabzdžių liekanų. Važiuodamas namo, suvalgiau visus sausainius.

23:00-00.00 val.

Filosofė Jūratė Baranova: Simbolinės prasmės Šarūno Saukos tapyboje

Ką būtų galima patarti potencialiam dailės mylėtojui, kuris niekada dar nėra matęs Šarūno Saukos drobių, bet ruošiasi ateiti į kurią nors parodą, kad ir, pavyzdžiui, Edmundo Armoškos „Maldžio“ galeriją, ir jas apžiūrėti?

Visų pirma, pravartu būtų prisiminti estetikos teoretikų mintį, sakančią, kad bet kuris estetinis suvokimas reikalauja distancijos, t.y. gebėjimo atsiriboti nuo kasdienių emocijų, įprastų štampų ir pažvelgti į meno kūrinį kaip į savarankišką naują pasaulį, sukurtą pagal jam būdingas unikalias žaidimo taisykles. Š.Saukos tapyba šaukiasi žiūrovo, kuris geba meno kūrinyje įžvelgti simbolius ir prasmes, besidriekiančias toliau ir gal net giliau už patį meno kūrinį.

Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Saukos paveikslas „Mirusiųjų minėjimo diena I“.
Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Saukos paveikslas „Mirusiųjų minėjimo diena I“.

„Argi tu norėtum pasikabinti Š.Saukos kūrinį namuose?“ – provokatyviai klausia manęs viena iš tapytojo kūrybos oponenčių kažkuriame saloniniame pašnekesyje. „Aš neįpirkčiau“, – sakau. Š.Saukos paveikslai finansiškai įkandami tik milijonieriams. Yra Lietuvoje turtingas žmogus, kuris superka jo paveikslus, nes supranta, kad kolekcionuoja genijų.

Didžiulis Š.Saukos kūrinys, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui, kabo prezidentūroje. Dar esu mačiusi šio tapytojo darbą vieno rašytojo bute ant sienos. Ten jis, ko gero, padovanotas – kaip artimos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros ženklas. Kas būdinga šiai pasaulėžiūrai? Pirmiausia, sakyčiau, giliai suvokta individo vienatvės minios akivaizdoje prielaida.

Ryškiai išreikštas panašios pasaulėjautos rašytojas pasaulinėje literatūroje yra Samuelis Beckettas. Jeigu kas geba (turi kantrybės) mintimis sekti paskui šio rašytojo personažą Molojų, važiuojantį dviračiu aplankyti motinos „vėjo kryptimi“, tas panašų tipažą įžvelgs ir Š.Saukos paveiksluose. Kai kuriuose savo darbuose jis įgauna rūpintojėlio pavidalą, sėdi vienas parimęs, minia šurmuliuoja kažkur apačioje (paveikslas, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui), kai kur jis pavirsta tarsi vabzdžiu, iš baimės prisispaudusiu prie lubų, kai tuo metu anoniminė minia vienodais veidais žygiuoja pro šalį („Pabėgimas“), kai kur jis guli vienas kaip pakirdęs Kristaus karys, o nuogalių minia šurmuliuoja ir tauškia („Sakmė apie Sigitą Parulskį“). Tapytojo kūryba atveria gana paprastą, bet nuo savęs slepiamą tiesą: niekur nesame tokie apleisti, išsigandę ir vieniši kaip minioje.

Kitas būdingas šios pasaulėjautos bruožas yra gebėjimas situaciją matyti ironiškai. Minia tapoma kaip groteskiška ir kvaila, tačiau ir pagrindinis personažas – „vienišasis Molojus“ Š.Saukos paveiksluose neretai rodosi kaip autoironijos meistras. Jis yra nuolatos aukojamas – matome jo galvą ant lėkštės („Autoportretas su slyva“), matome jį, paruoštą maistui, kaip proginį patiekalą, patiektą ant stalo („Žmogžudystė restorane“), matome su pusiau nupjauta galva.

Feministiškai angažuotos kritikės sakytų, kad Š.Saukos fenomenas liudija vyriškumo istorinę krizę, kuri pasireiškia per mazochistinį pasyvumą. Tačiau galimas ir platesnis žvilgsnis – dailininkas tiesiog žaidžia autoironijos galimybėmis.

Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Sauko paveikslas „Sakmė apie Sigitą Parulskį“.
Rimanto Dichavičiaus reprodukcija./Šarūno Sauko paveikslas „Sakmė apie Sigitą Parulskį“.

Trečias (šalia individualizmo bei minios priešpriešos, grotesko bei ironijos), mūsų galva, svarbus Š.Saukos kūrybos bruožas yra jos jautrumas kolektyviniams archetipams, apie kuriuos rašė Carlas Gustavas Jungas. Postpatriarchaliniais laikais mus labiausiai gąsdina, rašo sielos archetipų kino mene tyrinėtojai, vaiko nekaltumas ir giluminio moteriškumo jėga. Bet būtent per juos siela vedama į pamatinių dalykų įsisąmoninimą. Tai būdinga jungiškai suvoktam šiuolaikiniam kinui, tai būdinga ir Š.Saukos kūrybai.

Neretame jo paveiksle išorinę siužeto sumaištį stebi tarsi iškritę iš kadro vaikai. Tai ir besišlapinantis berniukas bažnyčioje, tai ir mergaitės Monikos stebėjimai įvairiuose paveiksluose. Matome taip pat pasikartojant stiprios moters figūrą, nušviečiančią paveikslus „Pabėgimas“, „Mirusiųjų minėjimo diena“, „Lietus“. 1988 metais sukurtame paveiksle Be pavadinimo išdidėjusi moters figūra su kirviu uždarame kambaryje, kuriame ant grindų ir sienų tarsi vabzdžiai ropinėja mažytės išsigandusių vyrų figūros, sukuria groteskišką gąsdinančio moteriškumo simboliką.

Bet ką galėtų reikšti iškreipti sudarkyti kūnai? Kruvinos mėsos? Ką simbolizuoja didžiulis vyras su balta kruvina prijuoste paveiksle, laiminantis nekaltą mergaitę („Užutėkis III“). Galėtų simbolizuoti labai daug dalykų. Žiūrovui tereikia atpalaiduoti vaizduotę. Bet kuriuo atveju, šiuolaikiniame mene ir filosofijoje yra įvykęs posūkis, kurį prancūzų filosofas Gilles Deleuze‘as reziumavo formule „duokite gi man kūną“. Mes net nežinome, ką gali kūnas. Š.Saukos menas taip pat atveria netikėtas ir simbolines vaizduotės žaidimo su kūnu galimybes.

Komentarai: 3

Europos futbolo čempionatas 

Parašykite atsiliepimą apie 15min