Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„15 valandų“ su Aidu Marčėnu. Poetui būti poetu – būdas būti žmogumi

Aidas Marčėnas sako, kad poezijoje jam įdomu tik tai, ko jis dar nemoka.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Aidas Marčėnas sako, kad poezijoje jam įdomu tik tai, ko jis dar nemoka.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pradėkime nuo oficialių raštų. 1993-iaisiais, stodamas į Rašytojų sąjungą, Aidas Marčėnas pateikė tokią savo biografiją: „Gimiau 1960 metais rugsėjo 24 dieną Kaune. Augau žiemą Kaune, vasarą Maišymuose, nuo 1964 metų gyvenu Vilniuje. Pradėjau ir baigiau Vilniaus 22-ą vidurinę mokyklą, makalavausi Klaipėdos ir Vilniaus konservatorijose. Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“

Rašytojų sąjungos valdybai poetas yra parašęs ir tokį raštą, 1994-aisiais publikuotą savaitraštyje „Literatūra ir menas“: „Prašau man dabar išmokėti pinigus, kuriuos Rašytojų sąjunga vis vien turėtų išleisti mano karstui bei būsimoms laidotuvėms, nes po mirties susideginsiu ir išsibarstysiu po Lietuvą. O dabar noriu valgyti.“

Tačiau abiejų raštų egzistavimą prieš kokius penkerius metus paneigė jaunas pankas Lukas, kuris man pasakė, kad tokio poeto nėra. Tąkart viename sostinės rūsių skaitėme poeziją. „Sveiki, atsinešiau Marčėną“, – ištariau ir buvau bepradedąs skaityti, bet iš už kampo išgirdau kikenimą. „Gal Mačernį?“ – visiems girdint sušuko Lukas.

Tą naktį su juo šiaip taip sutarėme, kad yra ir Mačernis, ir Marčėnas, o pastarojo eilėraščio eilutė „juk mirs visi! bet aš vis tiek labiausiai“ Lukui pasirodė „nieko“. Susitikus po metų, Lukas prisiminė šią eilutę. Tiesa, ji neišvengė interpretacijos ir iš jo lūpų suskambo taip: „Aš labai numirsiu.“

Asmeninio archyvo nuotr./Marčėnas ir Aidas. Rask 13 skirtumų.
Asmeninio archyvo nuotr./Marčėnas ir Aidas. Rask 13 skirtumų.

Aidas Marčėnas – vienas populiariausių ir produktyviausių dabarties poetų, keliolikos knygų autorius. Jis yra apdovanotas visomis pagrindinėmis literatūros premijomis – Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, „Poezijos pavasario“, Jotvingių. 2005-aisiais už „klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę“ poetas įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Man jo poezija reiškia šiek tiek daugiau nei „nieko“. Bet, Lukai, čia viskas skirta tau.

---

Šifruojant pašnekovo žodžius, skaitytojui kartais taip pat norima pranešti, ką tas pašnekovas daro. Pavyzdžiui, šypsosi, nutyla, susimąsto. Ypač įdomu įsivaizduoti žodį susimąsto. Skaitant šį tekstą, skaitytojui teks pačiam spręsti, kada pašnekovas šypsosi, o kada – nebe. Be abejo, susimąstymų irgi bus.

Aido Marčėno eilėraštis „Klaida“.
Aido Marčėno eilėraštis „Klaida“.

Aidas Marčėnas yra dirbęs tokius darbus (pateikiama ne pagal svarbą ir atlyginimo dydį): sargu autoservise, apšvietėju Operos ir baleto teatre, gaisrininku Akademiniame dramos teatre, knygų pakuotoju. Be šių patirčių, jis yra sodinęs ir kirtęs medžius, traukiniais lydėjęs karves į Aziją, taip pat dirbęs kūriku Vilniaus universiteto Botanikos sode. Ką veikė kūrikas? „Vasarą „dirbau“ lauko darbininku, sukasdavau lysves, o žiemą kas 40 minučių reikėdavo perjungti katilo kompresorių. Budėdavau visą parą, o tada – trys laisvos.“ Dirbdamas Botanikos sode jis parašė knygą „Angelas“.

O leisdavote kokiam poetui už jus perjungti tą kompresorių? Vis tiek juk ateidavo naktį bičiuliai aplankyti.

– Poetai turėjo kitų reikalų. Jiems buvo aktualiau, kaip savo panai nuskinti vienintelę visoje Lietuvoje pražydusią orchidėją. Tekdavo kautis su tais poetais.

Kas tie poetai?

– Vienų jau nebėra, kiti – žymūs.

Aido Marčėno eilėraštis „Vaiduoklis Botanikos sode“.
Aido Marčėno eilėraštis „Vaiduoklis Botanikos sode“.

„Nusprendžiau nebesigėdyti, kad esu poetas.“ Klausiu, kada viskas prasidėjo? Ar pasakė, ar pats suprato? „Poetu tikriausiai buvau visada, bet „pasidariau“ tada, kai mane įvertino artimiausi draugai iš Gorkynės – dabartinės Pilies gatvės, kuri jaunystės metais buvo labai svarbi poetaujančiųjų gyvenimui ir išgyvenimui. Vėliau, nuvildami Gorkynės bičiulius, įvertino ir didieji. Mano didieji, lengvai ir sunkiai mylimiausi: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda. Labai daug reiškė būti pripažintam Tomo Venclovos, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio, Donaldo Kajoko, Antano A. Jonyno ar Juozo Erlicko. Nepavyks nutylėti jauno ir aršaus Sigito Parulskio. Ankstyvąsias knygeles yra recenzavusios net lietuvių poezijos klasikės Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonytė. Rimtų dalykų nerimtai mokė Edmondas Kelmickas. O rimčiausi mokytojai buvo ir yra T.Venclova bei S. Geda. Vienas – beprotiškai racionalus, kitas – beprotiškai iracionalus. Vis stebiuosi, kaip jiedu gražiai mano sąmonėje sutaria.“

Aido Marčėno eilėraštis „Ars poetica“.
Aido Marčėno eilėraštis „Ars poetica“.

Aido Marčėno knygų redaktorius Valentinas Sventickas 2008-aisiais parašė monografinę studiją „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“. Pirmame knygos puslapyje literatūros kritikas klausia, „kas yra Aidas?“ Ir atsako: „Tokiu vardu pavadintas žmogus, tapęs poetu ir tą savo vardą įprasminęs.“ Valentinas Sventickas rašo apie tai, kad Aidas Marčėnas yra puikiai įvaldęs ir klasikines, ir šiuolaikines poezijos formas. Taip pat jis rašo apie kelnes: „1994-aisiais, pakviestas skaityti Nacionalinio dramos teatro scenoje, Rašytojų sąjungos pirmininkui pasakė neturįs tinkamų kelnių. Pirmininkui teko pasirūpinti.“

O kaip jūsų tėvai žiūrėjo į sūnų poetą?

– Labai sudėtingas šitas klausimas... Mama Eglė, muzikologė, priėmė lengviau. Jai buvo svarbiausia, kad sūnus kažką veikia – ne tik valkatauja, bet ir rašinėja. Mama labai daug prisidėjo – pavyzdžiui, darbe perspausdindavo mano eilėraščius mašinėle. Tačiau tai nereiškia, kad ji tikėjo, jog esu kažko vertas poetas. Apie tai jai pasakė draugės. Ir dabar mamai atrodo (labai teisingai), kad būti žmogumi yra didesnė vertybė nei būti poetu. Su šviesaus atminimo tėvu Vaidotu buvo sunkiau.

Aido Marčėno eilėraštis „Angelas atminties smuklėje“.
Aido Marčėno eilėraštis „Angelas atminties smuklėje“.

Kodėl?

– Ir šitas klausimas – sudėtingas... Tėvas – mažų mažiausiai inžinieriumi mane matęs technokratas, baigęs tiksliuosius mokslus, dėstęs Kornelijui Plateliui. Apie kūrybą jis sakydavo paprastai: jeigu žmogus nori, tegul rašo, bet būtų geriau, kad negertų ir susitvarkytų šeimyninį gyvenimą. Jam, Lietuvos karininko vaikui, buvo svarbūs įvertinimai, antpečiai, tad tėvo akyse išsipildžiau tik gavęs Nacionalinę premiją.

2001-ieji. Lietuvos televizijos laida „Kultūros spąstai“. Joje pristatoma Aido Marčėno knyga „Dėvėti“. Laidą vedantis rašytojas Marius Ivaškevičius paklausia, kaip reikėtų skaityti šio rinkinio pavadinimą – ar tai bendratis, ar būdvardžio daugiskaita? Poetas atsako: „Taip, kaip tau patinka.“ O man patiko laidos metu išsakyta poeto, rašytojo Sigito Parulskio nuomonė: „Aidas yra vienas iš tų paskutinių mohikanų, kurie archajiška forma stengiasi priešintis realybės netobulumui. Jis iš visos tos komandos yra ryškiausias, jeigu kalbėsime apie Aidą kaip apie postsovietinio laikmečio ženklą. Čia – kaip su kosmonautais: ruošia – daug, bet į kosmosą skrenda vienas. Aidas yra mūsų poezijos Gagarinas.“

Aido Marčėno eilėraštis „Sūnaus sugrįžimas“.
Aido Marčėno eilėraštis „Sūnaus sugrįžimas“.

– Gavęs Nacionalinę pagalvojau ir iki šiol taip manau: jeigu jau ir aš esu geras poetas, tuomet prasti reikalai su mūsų poezija.

Bet jūs pats atsistojęs gatvėje neklykiate, kad esate geras.

– Buvo laikai, kai sakiau, kad esu genijus. Bet tai yra tam tikra „bendravimo“ forma. Iš to, kaip reaguoja aplinkiniai, apie juos galima nemažai sužinoti. Žinoma, ir apie save.

O jeigu rimtai.

– Jeigu rimtai, be įsivaizdavimo, kad esi išskirtinis – ne geresnis, ne blogesnis, o tiesiog kitoks, galintis pamatyti, išgirsti, pajusti kažką savitai, kažką, ko nemato ir negirdi kiti – turbūt nieko nesukursi. Suvoki šią ribinę situaciją? Kažkas tai gali pavadinti didybės manija, bet štai dabar aš sėdžiu ir žiūriu į šitas ramunes ant stalo. Niekas kitas pasaulyje šiuo metu lygiai taip pat į jas nežiūri. Kaip ir niekas kitas neišgyvena tavo žvilgsnio į mane.

Aido Marčėno eilėraštis „Paryčiais“.
Aido Marčėno eilėraštis „Paryčiais“.

Bet tai dar nėra poezija.

– Poetas visa tai gali pakelti į aukštesnį, poetinį, lygmenį, iš asmeniškumo padaryti universaliją. Paradoksas, bet tuomet mane supranta dar mažiau žmonių. Bet su tais, kurie supranta, pasikalbame iš tikrųjų. Eilėraštyje mes, gyvieji ir mirusieji, vieni kitus matome, girdime ir užjaučiame.

Kada nors turėtų pasirodyti „Sakiniai“, antra Aido Marčėno prozos knyga. Pirmąją – prieš ketverius metus išleistą kritinių straipsnių, esė ir pokalbių rinktinę „Būtieji kartiniai“ – autorius pradeda tokiu sakiniu: „Du tūkstančiai septintųjų metų šaltą vasario dieną, dalį bibliotekos iš Vilniaus pergabenus į Palangą, bogindamas į palėpę trečiajame namo aukšte septynioliktą pilną nelabai kam reikalingų knygų lentyną, supratau: knyga yra nuostabus, vienas didžiausių žmonijos išradimų. Vienas idiotiškiausių žmonijos išradimų – knygos.“ Kad ir kaip ten bebūtų, šioje knygoje žvilgsnis nukreiptas į poeziją, kontekstus, žmones, tradicinės ir moderniosios poezijos santykį. Žiūrėdamas į tas ramunes, klausiu, ar rimuoti – atgyvena? Poetas atsako: „Vienam gali rūpėti tik klasikinės formos, kitas sako, kad visa tai – atgyvena, kad jis – avangardistas. Tačiau juos abu į tikrą poeziją išneš ne formos, ne stiliai, ne temos, o talentas. Kiekvienoje kartoje atsiranda talentų, kurie, besikapanodami kalbos okeane, pagaunami likimo bangos ir išnešami į neišvengiamybę.“

Aido Marčėno eilėraštis „Tarptautinis forumas“.
Aido Marčėno eilėraštis „Tarptautinis forumas“.

Sugrįžtame prie Aido Marčėno mamos nuomonės, kad būti žmogumi yra didesnė vertybė nei būti poetu. Klausiu, kur ir kaip atsiranda nesutarimas, nesutapimas tarp vieno ir kito. „Rašau prozos knygą, kuri turi tokį prierašą: „Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms.“ Tačiau dabar galvoju, kad yra ir kitas, šiek tiek teisingesnis, požiūris. Galbūt poetui būti poetu ir yra vienintelis tikras būdas būti žmogumi.“

Aidas Marčėnas prisiminė viename eilėraščių rašęs: „Myliu Vilnių, nes jis/ išskaptuoja iš stuobrio poetą.“ Dabar jam atrodo, kad tą patį galima pasakyti ir apie žmogų: „Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“

Aido Marčėno eilėraštis „Keturiasdešimt septintasis“.
Aido Marčėno eilėraštis „Keturiasdešimt septintasis“.

Pirmasis jūsų čia skaitytas eilėraštis iš pirmosios Aido Marčėno knygos – apie nupjautą klevą. Šių metų gegužės 3-iąją, poetui atėjus į Rašytojų sąjungos leidyklą pasiimti naujausios knygos „Ištrupėjusios erdvės“, tuo pat metu buvo pjaunamas čia augęs klevas. Poetas ištarė: „Štai iš ko gaminamos poezijos knygos.“ Tą klevą supjaustė ir išvežė. Sakykim, sutapimas. Sakykim, niekas tame kleve nesislėpė.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas:

Kas visų pirma ateina į galvą, prisimenant Aido Marčėno poezijos skaitymo įspūdžius? Ritmai, intonacijos, kalbos melodija. Ritmą lemia žmogaus širdies plakimas, alsavimas, eigastis, „smegenų girgždėjimas“ (A.Marčėno žodžiai). Pasakyk taip, kad būtum tarp visų ir kartu vienas, atpažįstamas.

Marčėnas – Aidas – visgi yra atpažįstamas. Jis turi Dievo dovaną savitai jungti gyvenimo konkretybes, bendrinantį mąstymą ir asmeniškus vaizdinius, kurie vadinami poezijos paslaptimi. Ir tos jungtys laisvos, patrauklios, šiaip žmogui nė už ką nenuspėjamos. Gebėjimas sutelkti į vieną posmą tiesą, klejojimą, šnabždesį, kirtį – tai įspūdinga.“

Aido Marčėno eilėraštis „Keturiasdešimt septintasis“.
Aido Marčėno eilėraštis „Keturiasdešimt septintasis“.

Rašytojas Alvydas Šlepikas:

„Aidas Marčėnas – tinginys ir perfekcionistas, ko gero, nieko daugiau neveikiantis gyvenime, tik besišnekantis su mūzomis. Jis turi puikų humoro jausmą, kas labiau būdinga mūsų prozininkams, todėl yra nepaprastai geras pašnekovas. Pradėjęs kaip hipis, gatvės bardas, minezingeris, bohemos dainius, kuriam buvo sakoma – rašyk verlibrus, nes rimuoti eilėraščiai ne tau, ir kaip tik todėl tobulai įvaldęs klasikines poezijos formas, dabar yra pripažintas literatūros autoritetas.

Aidas yra vienas iš nedaugelio, kuriam paklūsta net sonetų vainikai ir, jo parašyti, neatrodo nei dirbtiniai, nei plastmasiniai. Pastarosiose poeto knygose kalba tiksi ir gaudžia, aidi ir skimbčioja tarsi pati savaime susipilstydama į įvairiausias formas, tarsi vien panorėjęs A.Marčėnas gali sukurti sonetą, tanką ar kokį rondo. Be to, Aidas yra bene aiškiausiai ir trumpiausiai įvardijęs dabarties žmogaus pasimetimą, padėtį, jauseną mūsų vis siaurėjančiame pasaulyje: „...netikiu, kad tikiu.“

Aido Marčėno eilėraštis „Sankalba: Nijolę Miliauskaitę atminti“.
Aido Marčėno eilėraštis „Sankalba: Nijolę Miliauskaitę atminti“.

Literatūrologė dr. Donata Mitaitė:

„Aido Marčėno kūryba jau keletas metų yra įtraukta į mokyklų programas, taigi poetas tarsi oficialiai įrašytas į lietuvių literatūros klasikus (jis pats, aišku, ironiškai nusišieptų, išgirdęs šitą frazę…). Rimtai kalbant, tai solidus plataus spektro poetas, meistriškai įvaldęs ir tradicinę silabotoniką, ir verlibrą, o naujausioje knygoje – ir japoniškąjį penkiaeilį.

A.Marčėno eilėraščiuose dera rimta ir nelabai rimta intonacija, iš šypsenos gebama pereiti į elegiją ir atvirkščiai, jam nėra nepoetiškų temų ar nepoetiškų žodžių. Jis ironiškas, bet ne ciniškas, jausmingas, bet ne sentimentalus, filosofiškas, bet ne pernelyg sofistikuotas. Galima jį pavadinti ir Vilniaus poetu, tačiau ne to Vilniaus, kuris spindi turistų atvirukuose, o kiek apšiurusio, apgriuvusio, padūmavusio, bet tikro miesto ir tikros istorijos poetu. Jei A.Marčėnas ima kalbėti apie kolegų knygas ar apskritai apie literatūrą, reikia įdėmiai klausyti: tik iš pradžių atrodo, kad jis tiesiog plepa. Į savo „plepėjimą“ A.Marčėnas įpina tokių gilių įžvalgų, kokių, be jo, tikriausiai niekas kitas ir nepasakytų.“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Poetas Aidas Marčėnas.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Poetas Aidas Marčėnas.

Poetas Rimvydas Stankevičius:

„Apmaudu, bet paprastai visą poeto vertę ir spektrą pamatome tik po jo mirties. Netgi dar vėliau – po nuoseklaus kitų žmonių – jo darbų sistemintojų, analitikų, reziumuotojų – triūso. Maironis taip pat išėjo iki galo nežinodamas, kas esąs lietuvių literatūrai, lietuvių kalbos raidai ir Lietuvos valstybei. Neabejoju, taip nutiks ir su Aidu Marčėnu. Jau ir iš šiandienos taško žvelgiant atgal, akivaizdu, kad drauge su A.Marčėno augimu lietuvių poezijoje, augo ir pati lietuvių poezija, įsisavindama A.Marčėno naujus užkariautus plotus, it būtų turėjus juos per amžius.

Kalbu ne tik apie jo įelektrintus poetinius semantinius laukus, bet ir apie formos meistrystę – nemaža A.Marčėno sudaigintų dalykų šiandien jaunesniems (ypač – rimuojantiems) poetams jau virtę nerašytomis taisyklėmis, dėsniais, o jų nepaisymas – poetinėmis klaidomis. Didžiajai daliai Lietuvos poetų nepatiks tai, ką dabar pasakysiu, bet pats esu tvirtai įsitikinęs – Aidas Marčėnas yra ašinė nūdienos lietuvių poezijos asmenybė.“

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min