Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofas Arvydas Šliogeris: „Pasitikiu principu „Aš matau“. Todėl esu matytojas, o ne mąstytojas“

Filosofas Arvydas Šliogeris sako, kad esminė jo pastanga – apmąstyti, kas yra lietuviškas kaimas.
Zitos Šliogerienės nuotr. / Filosofas Arvydas Šliogeris sako, kad esminė jo pastanga – apmąstyti, kas yra lietuviškas kaimas.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Ir jeigu dabar, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, man reikėtų rinktis, rinktis esmingai, rinktis taip, kad nuo to pasirinkimo priklausytų gyvybė ar mirtis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose ir kulbę, ant kurios vaikystėje kapodavau žabus.“

Tai citata iš Arvydo Šliogerio kalbos, pasakytos įteikiant jam 1992 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, filosofijos profesorius apžiūri tą kulbę, surenka žabus ir ištaria: „Parašęs penkiolika knygų, galiu pasakyti, kad jos visos yra apie Alksniupius – mano vaikystės kaimą.“

A.Šliogeris gimė 1944-ųjų rugsėjo 12 dieną Panevėžyje, mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją. Šeima gyveno sodyboje miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį, augino gyvulius. „Tame ūkelyje daug dirbdavau. Prisimenu, buvo tokia mokytojų ganykla. Ganydavau karves, melždavau mūsiškę. Tie patys darbai iš vaikystės persikėlė ir į jaunystę. Prisimenu mėšlavežius Alksniupiuose... Būdavo tarsi pramoga. Mėšlo ir šieno kvapai, prisipažinsiu, man yra patys nuostabiausi pasaulyje. Bet, pabrėžiu – tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių chemikalų. Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“, – nusišypsojo pašnekovas.

Jo minimi Alksniupiai – kaimas Radviliškio rajone. Ten, pas senelius, – vaikystės ir jaunystės vasaros, pavasariai. Ten arba iš ten – visa tai, kas sutelpa į kelis sakinius iš 1997-aisias išleistos knygos „Niekio vardai“ įžangos: „Nuo pat vaikystės buvau, esu ir iki mirties būsiu saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas. Tai vienintelės mano dievybės, ir visos mano knygos tėra tik malda joms, toli gražu ne tokia nuolanki kaip man norėtųsi. Visa kita tėra Kalbos šmėklos ir pelenai. Taigi atvirai išpažįstu savo „pagonybę“ ir nenoriu būti kitoks.“

Aukso medaliu baigęs mokyklą, 1962-aisiais A.Šliogeris įstojo į Kauno politechnikos institutą, pasirinko tuo metu populiarią chemiko specialybę. Baigė, tačiau dar studijuodamas suprato, kad chemija, kaip ir visi kiti gamtos mokslai, jam yra svetima.

„Beveik atsitiktinai ėmiau studijuoti filosofų tekstus“, – prisimena A.Šliogeris, po chemijos įstojęs į aspirantūrą Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. 1970-aisiais jis pradėjo dirbti Filosofijos katedroje, o nuo 2003-iųjų jai vadovauti. Šias pareigas eina iki šiol.

Arvydo Šliogerio nuotrauka „Helijadė“.
Arvydo Šliogerio nuotrauka „Helijadė“.

A.Šliogeris – ne tik keliolikos filosofijos ir eseistikos knygų, fotografijos albumo bei daugybės straipsnių autorius. Jis yra išvertęs Georgo Hegelio, Martino Heideggerio, Arthuro Schopenhauerio ir kitų žymių filosofų veikalų. Už darbų ciklą „Negatyvumo problema filosofijoje (1996–2009)“ užpernai jam paskirta Lietuvos mokslo premija.

Kodėl filosofas nenori būti vadinamas filosofu? Ką reiškia „bekalbis žvilgsnis“ į pasaulį? Kaip paaiškinti paradoksą, kad kalba naikina tai, apie ką kalbama? Įdomaus skaitymo.

Apie atsitiktinumą

Arvydas Šliogeris gyvena vokiečių filosofo Immanuelio Kanto vardu pavadintoje alėjoje. Tai atsitiktinumas. Prie daugiabučio laiptinės radau numestą skrajutę, kurioje reklamuojami akiniai ir akių lęšiai. Šūkis: „Tu gali pamatyti viską.“ Tai irgi atsitiktinumas.

Apie pradžią

Pokalbio pradžioje filosofas kelis kartus pakartojo, kad jis nėra filosofas. Ir jo žodžiuose nebuvo jokios pozos.

Apie nuostabą

Tačiau „visi žino“, kad Arvydas Šliogeris – filosofas. Todėl pirmiausia prašau jo paaiškinti, kas šiandien jam yra filosofija: „Žodis „filosofija“ yra visiškai sukompromituotas. Ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Filosofijos, bent jau kaip aš ją suprantu, dabarties pasaulyje nebėra. Ir Vakaruose, ir Lietuvoje vyrauja antrarūšės kompiliacijos, referatai, didžiųjų mąstytojų tekstų komentarai, trumpai tariant, maitvanagių puota prie mirusios filosofijos lavono. Šis apgailėtinas darbas iškilmingai vadinamas „mokslu“, tačiau daug tiksliau jį apibūdina graikai žodžiu „sofistika“. Šitokį kalbos lavonų draskymą ir pjaustymą galima būtų pavadinti net teologija, nes šis žodis irgi išreiškia tik mirusios kalbos komentarus. Galbūt tai galima vadinti taikomąja filologija, o geriausiu atveju – filosofijos istorija. Trumpai tariant, šis žodis yra taip sukompromituotas, kad net ir graikai, tikrieji mano mokytojai, aukščiausio rango filosofai, man darosi svetimi. Dabarties pasaulyje, valdomame technologinio teroro, autentiškos filosofijos, kaip bekalbio pasaulio apmąstymo, apskritai nebėra. Pakartosiu: kas liko, tėra, pasak Georgo Hegelio, „įnirtingas kirminų krutėjimas mirusios kalbos palaikuose“.

Apie oponentus

Arvydas Šliogeris sako dabar jau žinantis, kad tai, ką per keturiasdešimt darbo metų jis pabandė papasakoti, turi mažai ką bendra su tuo, kas pačiais geriausiais laikais ir Vakarų Europoje, ir Graikijoje buvo vadinama filosofija: „Atsiriboju nuo Vakarų pseudofilosofijos, nes ten filosofijos niekada ir nebuvo. Tūkstantį metų filosofija buvo sukergta su teologija, paversta jos tarnaite. Man tai yra du visiškai nesuderinami dalykai. Maža to, nuo XVI amžiaus filosofija tampa mokslo tarnaite. O juk nėra didesnių oponentų kaip filosofija ir mokslas. Filosofija ir mokslas – visiškai skirtingų žvilgsnių į pasaulį išraiška. Technomokslas naikina daiktus, filosofija, priešingai, stengiasi juos globoti ir saugoti. Pakanka „keisti pasaulį“. Atėjo laikas jį apsaugoti nuo technologinio teroro.“

Apie pasitikėjimą

Keletą metų lankiau šio filosofo paskaitas. Atsiverčiu konspektus. Cituosiu taip, kaip užsirašiau: „2009 11 06. Šliogeris kalba apie pasitikėjimą savo žvilgsniu. Sako, kad filosofas turi įsižiūrėti į daiktus ir savo kalba jų nesunaikinti. Kas yra bekalbis daiktas? Šliogeris: tai yra ir kikilis, ir akmuo, ir medis, ir saulė. Sunaikinti reiškia sužmoginti. Šliogeriui gaila, kad mieste apkarpomos tujos ir iš jų padaromi visokie kūgiai, kryžiai ar kubai.“

Arvydo Šliogerio nuotrauka „Jalapena“.
Arvydo Šliogerio nuotrauka „Jalapena“.

Apie filotopiją

Jau pirmoje filosofo knygoje randame žodį „filotopija“. Arvydas Šliogeris paaiškina, kas tai yra: „Jaunystėje filotopiją suvokiau kaip bandymą apmąstyti, kas yra lietuviškas kaimas. Apmąstyti – pamačius. Žodis „matytojas“ yra tolygus žodžiui „filotopas“. Ir dabar, kai mano kelias baigiasi, šis žodis vėl tampa centriniu. Žmogus kaip baigtinė būtybė yra pririštas prie to, ką seniai esu pavadinęs „vietove šiapus juslinio horizonto“. Buvimas konkrečioje vietoje, o ne visur ir niekur, prisirišimas prie vietos yra ne atsitiktinė, o esminė žmogaus savybė. Kai žmogus tą užmiršo, atsirado atominės bombos, elektroninės patrankos, buvo užnuodyta ir baigiama sunaikinti visa mūsų gimtoji planeta. Stovime ant prarajos krašto.“

Apie žodžius

Arvydas Šliogeris kalba apie tai, kad žodžių negalima sukurti. Jie ateina patys, ir ateina iš bekalbės matančios patirties: „Pamatai ir supranti, kad pamatyto daikto nebegali nusakyti tūkstantmečių konformizmo iškastruotais žodžiais. Žodžiai nusidėvi, o patirtis – visada nauja. Patirčiai įvardyti reikia nenuvalkiotų žodžių. Tam, ką bandau papasakoti, žodis „filosofija“ nebetinka. Todėl ir nesu filosofas. Ir kodėl aš turėčiau save vadinti filosofu, jeigu filosofais vadinami, pavyzdžiui, tokie personažai kaip Tomas Akvinietis, Dalia Marija Stančienė, Aurelijus Augustinas, Ludwigas Wittgensteinas, Andrius Bielskis ar Edmundas Husserlis – grynų gryniausi teologai ir mirusios kalbos vergai? Trumpai tariant: kadangi keltogermaniškoji Europa iškreipė filosofijos graikiškąją esmę ir pavertė ją teologijos arba mokslo tarnaite, mano žvilgsniui į pačius daiktus reikalingas kitas žodis. Tas žodis ir yra „filotopija“.

Apie biurokratiją

Ir priduria: „Į žodį „filosofas“ reaguoju neigiamai, nes nelaikau savęs filosofu nei dalykine, nei socialine to žodžio prasme. Nebent – biurokratine, nes dirbu Filosofijos fakultete. Bet profesoriauti man beliko tik trys mėnesiai, po kurių net ir biurokratine prasme nebebūsiu filosofas.“ Nėra paprasta kalbant apie Arvydą Šliogerį atsisakyti žodžio „filosofas“, todėl jį vartosiu toliau.

Apie blaivų žvilgsnį

Visa filosofo vaikystė buvo apsupta humanitarinės atmosferos. Abu tėvai – mokytojai. Arvydas Šliogeris tvirtina, kad labai anksti, dar vaikystėje, pajutęs atostūmį nuo gamtos mokslų: „Nemėgau nei chemijos, kurią studijavau, nei matematikos, kuri man buvo kažkoks košmaras. Mėgstamiausias dalykas buvo ir liko istorija. Pavadinkime tai hobiu. Bet tikrai nesigailiu baigęs chemiją. Tai buvo ir intelektualinė, ir gyvenimiška patirtis, nes teko dirbti gamykloje. Galbūt ir tai, kad studijavau gamtos mokslus, padėjo man išsaugoti šaltakraujišką, blaivų žvilgsnį į pasaulį. O filosofijoje esu grynas savamokslis.“

Apie tylą

Filotopas turėtų tylėti. Filosofas – netyli. Jis pasakoja. Apie ką?: „Jis bando papasakoti apie tai, ką pamatė bekalbio patyrimo akimirką. Jeigu likimas mane pasmerkia vieną ar du kartus pamatyti daiktą bekalbiu žvilgsniu, tai ir yra tikrasis patyrimas, nes per jį atsiveria bekalbio daikto paslaptis, kurios tiksliausias vardas – Grožis“. Kalba ateina tik po to. Pats daiktas tave tarsi verčia papasakoti, ką pamatei. Todėl mano išeities taškas, suformuluotas per paskutinius metus, yra visiškai priešingas ir teologiniam Aš tikiu“, ir technologiniam Aš mąstau“. Mano išeities ir pabaigos vietą išreiškia žodžiai „Aš matau“. „Kalbu, vadinasi, egzistuoju“ – šitaip taria kitas teologas Rene Descartes‘as, kalbą filosofijoje padarantis absoliutu ir kalbantis tik apie kalbą, o tai yra teologinės tradicijos tęsinys. Apskritai, pasakysiu, kad technomokslas tėra tik krikščionybės erezija, teologijos variantas, tik kur kas galingesnis už Biblijos pasakas.“

Apie supratimą

Arvydo Šliogerio mąstymo ir matymo principas yra „labai paprastas“ – žiūrėti į bekalbius daiktus bekalbiu žvilgsniu, todėl jis susirado pagalbininką – fotoaparatą: „Žingsnelis į fotografiją nebuvo atsitiktinis. Juk fotoaparatas nėra kalbos mašina, kaip kad esu aš. Jo padedamas, aš galėjau geriau įsižiūrėti tylinčius nežmogiškuosius daiktus. Ir tik po to apie tą pamatymą papasakoju. Jeigu tai būčiau žinojęs kai man buvo 25-eri, nebūčiau stojęs į filosofijos aspirantūrą. Būčiau tylėjęs. Duonelę kažkaip užsidirbčiau ir tylėčiau. Dabar jau per vėlu, nes tiek esu prikalbėjęs ir prirašęs, kad net gėda. Štai, ką tik baigiau penkioliktą knygą. Inercijos padarinys.“

Arvydo Šliogerio nuotrauka „Elija Kapitolina“.
Arvydo Šliogerio nuotrauka „Elija Kapitolina“.

Apie tikrovę

2009-aisiais pasirodė Arvydo Šliogerio nuotraukų albumas „Melancholijos archipelagai“. Bičiulis filosofijos studentas pasiūlė keliais sakiniais aprašyti šią knygą internetiniame filosofijos populiarinimo puslapyje. Štai ką tuomet rašiau: „Žodžių ir vaizdų erdvėje filosofas mėgina parodyti, kad fotoaparatu galima gėrėtis bekalbiu daiktu, išlaisvintu nuo kalbos drabužių. Dvikamienis beržas, rūke skendinti pieva, skaidrus upės vanduo – gamtos, šioje knygoje dažniausiai bundančios, tikrovė, kai kartais sunku įžiūrėti, kur Dangus, o kur Žemė.“

Apie lietuvišką kaimą

Arvydas Šliogeris: „Nuo pat mano pirmosios knygos mano sieloje vyravo principas „Aš matau“. Dar vaikystėje mane pasiglemžė lietuviškas kaimas, kurio dabar jau nebėra. O anuomet mūsų kaime dar vyravo natūralus ūkis ir beveik nesugadinta nuostabi gamta. O po to kaip iš patrankos buvau iššautas į Vilnių, didmiestį, sukėlusį man tikrą šoką ar net siaubą. Man jis buvo visiškai svetimas ir atrodė kaip grėsmingas metafizinis priešas – savotiškas akmeninių dinozaurų kapinynas. Toks pat svetimas jis man liko ir dabar, nors čia gyvenu keturiasdešimt metų. Kontrastas tarp babytės Alksniupių ir šito didmiesčio buvo toks didelis, kad pirmoji mano, kaip filosofijos aspiranto, savarankiška mintis buvo tokia: „Papasakok, ką pamatei senajame Lietuvos kaime, papasakok apie visiškai unikalų žmogiškos būklės fenomeną, kuris su šėtoniška aistra Vakarų Europoje naikinamas jau du tūkstančius metų kaip „pagonybės“ lizdas ir „neteisingos“ gyvybės lopšys.“

Po kelių mėnesių baigsiu savo pedagoginį darbą. Pagaliau išeisiu į laisvę, žinoma, kiek ji įmanoma šitame pasaulyje. Viešumoje vis labiau jaučiuosi nereikalingas ir svetimas, todėl, kiek įmanydamas, nuo jos bėgu.

Apie patirtį

Vaikystės ir jaunystės patirčių Arvydas Šliogeris negali sulyginti su niekuo kitu: „Esu žmogus, neapkenčiantis rašymo proceso, bet apie šią patirtį vis tiek nusprendžiau papasakoti. Man rašomasis stalas – kankinimo staklės. Visada rašydavau prisiversdamas. Nežiūrint to, parašiau penkiolika knygų... Galiu pakartoti, kad visų tų knygų pamatinis orientyras – mano vaikystės ir jaunystės kaimai: Alksniupiai, Valiliškiai, Žiūrai, Puvočiai, Kašėtos ir dar keletas.“

Apie Ekraną

Ekranas yra pavojingiausias žmogaus priešas. Šią mintį filosofas yra ištaręs nekart. Ekranas atplėšia žmogų nuo tiesioginio susitikimo su tikroviškųjų daiktų artuma ir bloškia į haliucinacijų sritį: „Dabartinio žmogaus centrinė duotis – Ekranas. Kažkas paisto, kad pasaulyje nebėra ideologijų. Tokios galingos ideologijos, kuri pumpuojama per Ekraną, niekada nebuvo. Ji galingesnė už visas religijas ir visas tradicines ideologijas kartu sudėjus. Ekranas yra globalinio mulkinimo, teroro ir nešvankybės vieta. Maža to: esu įsitikinęs, kad būtent Ekranas yra patikimiausias ir efektyviausias žmonijos savižudybės instrumentas. Bėgu nuo jo. Studentams per paskaitas sakau, kad Ekranas – Šėtono mašina. Ir bėda ta, kad aš visai nejuokauju. Antropologinė katastrofa, kuri vyksta jau dabar, pirmiausia yra Ekrano padarinys. Antroje vietoje – atominės bombos, aplinkos užteršimas, besaikė, tiesiog beprotiška, gamyba ir visos kitos Globalinės Mašinos „grožybės“. Tačiau visų pirma – mūsų sielų naikinimas, kurį atlieka šita „šėtono mašina“. Apie tai, kas darosi lietuviškame Ekrane, net nenoriu kalbėti, nes imsiu keiktis. Jame – nešvankybės teroras. Jeigu žmogus turi bent kiek taurumo, padorumo, savigarbos, išdidumo, galiausiai, skonio, Ekraną jis tiesiog privalo niekinti. O jeigu visuomenė yra tamsi ir valdoma Ekrano haliucinacijų, ką padarysi. Tepražūnie!“

Apie zvonkes

Toliau vartau paskaitų konspektus. Štai dar vienas išrašas. Neredaguoju. „2009 09 24. Šliogeris sako, kad jam labai gaila, jog toks gražus žodis kaip „žvaigždė“ yra klijuojamas ant visokių zvonkių, rūtų, bunkių ar valinskienių pasturgalių. Ir priduria: „Pasirodo, kad tie ekraniniai pasturgaliai kažkam yra labai gražūs.“ Jis siūlo nesitikėti, kad kada nors žodis „žvaigždė“ bus sugrąžintas į savo tikrąją vietą – žvaigždėtos nakties dangų.“

Arvydo Šliogerio nuotrauka „Platono ola“.
Arvydo Šliogerio nuotrauka „Platono ola“.

Apie kalbą

Apie kalbą turbūt ir buvo daugiausia kalbėta: „Kalba yra naikinimo instrumentas. Bent jau Žemės planetoje galingesnio naikinimo instrumento niekas neturi. Tigro dantys ar dramblio iltys yra vieni juokai lyginant su kalba – žmogaus dantimis, kuriais jis mala į mirties miltus visą planetą. Ir šiuo požiūriu filotopui reikėtų tylėti, nes kalbėdamas jis įsijungia į milžinišką nihilistų armiją, monstriškais kalbos dantimis baigiančia sukramtyti visą Žemės rutulį. Bet kalbančiai būtybei tylėti neįmanoma. Tai būtų veidmainiavimas, maivymasis ir poza. Filotopas privalo atrasti švelnią, minimaliai naikinančią kalbą, tačiau netgi jos per daug.“

Apie akis ir akinius

Arvydas Šliogeris sako pasitikintis savo akimis. Žiūrėdamas jis gali pasakyti, ar kas nors gražu, ar bjauru, ar gėris, ar piktybė, ar tikras dalykas, ar banalybė: „Man nereikia jokių metodų, teorijų, metodologijų, fenomenologijų ar hermeneutikų – sveiką protą išsaugojusiam žmogui užtenka paprasčiausio žvilgsnio. Tokių dalykų knygose neišskaitysi. Žinoma, protingų žmonių pasakojimai sustiprina mano regėjimą. Juk kalba yra akiniai. Tik nelygu, kokie akiniai. Dažniausiai tie akiniai iškreipia daiktų atvertį. Bet yra ir tokių žmonių kaip Williamas Faulkneris, Herakleitas, Sokratas, Jeanas Baudrillard‘as ar Bronius Radzevičius – jų „akiniai“ man padeda matyti geriau. Pirmiausia matyti, o tik po to mąstyti – toks mano imperatyvas. Tik taip gali atskirti balta nuo juodo, grožį nuo bjaurasties, tiesą nuo melo, gėrį nuo piktybės, gyvybę nuo mirties.“

Arvydo Šliogerio nuotrauka „Šliogerio Biblija“.
Arvydo Šliogerio nuotrauka „Šliogerio Biblija“.

Apie kontrastą

Arvydas Šliogeris sako esantis kontrasto žmogus. Jam egzistuoja tik balta ir juoda: „Nemėgstu prieblandos, niuansų, bailio pastangų nuglaistyti aštrius kampus, surasti vadinamąjį kompromisą, „sutaikyti priešybes“. Tai, galbūt, politiko arba verslininko, bet ne filotopo dorybės. Esu nesutaikomų priešybių žmogus, labai kategoriškas personažas. Man jau per vėlu mėginti šito atsikratyti. Taip jau yra. Tai mano likimas, o priešintis likimui gali tik kvailys.“

Apie galvojimą

2011-ųjų rugsėjo 20 dieną Arvydas Šliogeris Lietuvos mokslų akademijoje skaitė paskaitą „Apie lietuvišką galvojimą“. Paskaitą jis pradėjo taip: „Suprantu, kad mano kalbėjimas kartais pavadinamas kategorišku. Bet tokį apibūdinimą priimu kaip komplimentą, nes filosofinis kalbėjimas prasideda ten, kur atsiranda žodžiai, vadinami kategorijomis.“ Paskaitoje jis pasakė ir štai tokį trumpą sakinį: „Matyti reikia akimis, o ne galva.“

Apie Sigitą Gedą

Vienas lemtingiausių jo gyvenimo žmonių – šviesaus atminimo poetas Sigitas Geda: „Sigitą galiu vadinti savo draugu. Mūsų draugystė, švelniai tariant, buvo kebloka. Nei Sigitas, nei aš nebuvome tie personažai, kuriems galima lipdyti angelo sparnelius, o kai du tokie, velnių priėdę, susitinka, dažnai žyra kibirkštys. Nežiūrint to, jį laikau genialiausiu mūsų poetu. Sigitas buvo kaip ugnikalnis, iš kurio veržėsi neįtikėtino grožio kalbos lava. Kalba jam buvo tokia pat natūrali kaip upeliui čiurlenimas, kaip paukščiui giesmė, kaip gėlei – žydėjimas. Žinoma, jis yra prirašęs ir niekalų. Bet tai – normalu. Pavyzdžiui, Goethe`s kalbinės kūrybos devyniasdešimt procentų irgi yra niekalai. Bet kartu Sigitas yra parašęs unikalių dalykų ir būtent jie yra svarbiausi. Geriausi jo eilėraščiai (pavyzdžiui, „Septynių vasarų giesmės“) – lietuvių poezijos viršūnė.“

Apie meilės lauką

1985-aisiais pasirodo Sigito Gedos eilėraščių ir poemų knyga „Mamutų tėvynė“. Joje – „Eilėraštis Arvydui“. Jo pradžia: „Arvydai, meilės laukas – tai aš, / trejų metų gulintis prie Teiraus ežero / ant šlapių senos drobės marškinių, / išaustų mano motinos, kuomet mes gyvenom / mažoj ir nykioj trobelėj...“ Filosofas pasakoja, kad su Sigitu Geda daug diskutuodavo apie tą „meilės lauką“ – apie prisirišimą prie savo tiesioginės gamtiškosios aplinkos, taigi vėl prie to paties lietuviško kaimo, kaip tėviškės. Apie poeto-filotopo likimą. „Prisimenu, Sigitas sakydavo, kad jeigu statytų savo bažnyčią, ji būtų ant kalnelio prie Teiraus ežero. Net neabejoju, kad galvoje jis turėjo konkretų kalnelį, ant kurio sėdėdavo ar žaisdavo vaikystėje.“

Apie Bronių Radzevičių

Kita esminė figūra – šviesaus atminimo rašytojas Bronius Radzevičius: „Su juo nebuvau pažįstamas, bet nutiko toks beveik mistinis dalykas – pasirodo, savo romaną „Priešaušrio vieškeliai“ jis rašė tais pačiais metais, kai aš irgi rašiau savo slaptąją knygą „Būtis ir pasaulis“, kurios pagrindinės temos lygiai tos pačios kaip ir B.Radzevičiaus romano. Jis parašęs nusižudė, aš – ne. Kam labiau pasisekė, nežinau. Jo „Priešaušrio vieškeliai“ – absoliutus unikumas mūsų literatūroje. Tai viena iš nedaugelio lietuviškų knygų, dėl kurių jaučiu pagarbą mūsų kultūrai, lietuviškam žvilgsniui į pasaulį. Ši knyga man padėjo suprasti, kad toks žvilgsnis egzistuoja. Šią knygą esu perskaitęs daug kartų, net nebeprisimenu, kiek. Skaitau, o skaitydamas matau savo „pagoniškąjį“ Lietuvos gamtovaizdį ir matau jį irgi „pagoniškai“, pirmapradiškai, bekalbiu mylinčiu žvilgsniu.“

Apie atsilaikymą

Svarsčiau, ar šią citatą palikti: „Esu išgyvenęs dvi žiaurias duobes. Mane kankino depresija. Neslėpsiu, kad buvau ant savižudybės ribos. Vieną duobę patyriau okupantų teroro metu. Kitą – jau dabartinėje Lietuvoje. Tačiau kažkaip atsilaikiau, nors tas ideologinis-technologinis teroras, įgavęs naujas formas, ore tvyro ir dabar.“ Šią citatą palikau.

Arvydo Šliogerio nuotrauka „Duetas“.
Arvydo Šliogerio nuotrauka „Duetas“.

Apie filotopo tragediją

Arvydo Šliogerio klausiu, kaip kitaip, jei ne kalba, papasakoti apie bekalbę tikrovę? Kokiu būdu papasakoti apie medį ir arklį?: „Tai ir būtų filotopo tragedija. Juk kalbant labai tiksliai, papasakoti apie tai, ką aš pamačiau bekalbiu žvilgsniu, – neįmanoma. Tarp kalbos ir bekalbių daiktų žiojėja praraja. Čia aš visada prisimenu vieną iš nedaugelio savo mokytojų, kuriam lieku ištikimas ir dabar – graikų filosofą Herakleitą. Vienas jo fragmentas skamba taip: „viena, vienui viena, išmintinga, ir nori, ir nenori vadintis Dzeuso vardu“. Ką tai reiškia? Tai – galinga mintis: bekalbiškumas pats verčia kalbančią būtybę perkelti jį į tai, kas yra jo priešybė, – į kalbą. Tai absoliutus paradoksas, kurio negaliu nei paaiškinti, nei įveikti.“

Apie paguodą

Filosofas dar kartą pakartoja, kad jeigu jam dabar būtų 25-eri ir jis turėtų dabartinę patirtį – tylėtų: „Bet kadangi tiek metų kalbu, tai galiu priimti kaip savotišką savo egzistencinį pralaimėjimą: kalbėjau apie tai, apie ką reikėjo tylėti. Galėčiau pasakyti ir sentimentaliau: kalbėti apie Šventenybę – nedera. Jos akivaizdoje reikia tylėti. Nesvarbu, ar ta Šventenybė yra Saulė, ar medis, ar upelis, ar žolynai. Bet dabar jau per vėlu. Aš apgavau save ir prišnekėjau į valias. Todėl galiu pasakyti, kad pralaimėjau. Bet tai – nieko nepaprasto. Visi mes pralaimime. Nugalėtojų šiame pasaulyje nėra ir būti negali. Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas – ar dėl to, kad tu pralaimėjai, kas nors kitas nukentėjo? Ar nukentėjo artimas žmogus? Mylimas žmogus? Draugas?“. Arvydas Šliogeris galvoja, kad dėl jo vadinamojo pralaimėjimo nenukentėjo niekas, išskyrus jį patį. Tas jį ir guodžia.

Literatūrologė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė: „Su Arvydu Šliogeriu nuolat bendravome vadinamojoje Vilniaus universiteto „profesorių skaitykloje“. Sėdėjome nugaromis prie gretimų stalų. Jis tuo metu vertė G.Hegelį taip mokydamasis vokiečių kalbos, kas man kėlė didžiulę nuostabą. Mokytis kalbos – verčiant G.Hegelį... Šiek tiek pataisydavau jo tekstus, tačiau labai greitai pajutau, kad Arvydas yra žmogus, kuriame kalba teka kaip slapta gysla. Neilgai trukus vis labiau ėmiau stebėtis jo kalba ir mėgti jo mąstymą. Kad Arvydas yra prigimtinis ir nepaprastai kūrybingas kalbos žmogus, supratau perskaičiusi jo knygą „Būtis ir pasaulis“ (1990). Ji priklausytų prie knygų „į stalčių“.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Literatūrologė Viktorija Daujotytė.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Literatūrologė Viktorija Daujotytė.

Kai kartais pasakoma, kad tokių knygų mes neturėjome, galiu atsakyti, kad bent vieną tikrai turėjome. Ši knyga buvo perrašyta rašomąja mašinėle keturiais egzemplioriais. Vieną jų tebeturiu. Viešumą ši knyga pasiekė tik pačioje Atgimimo pradžioje, nes anksčiau ji negalėjo būti išspausdinta. Šiame veikale pagaunamas aukščiausias kalbos būvis, kai sąmonė pulsuoja kalbos galimybių ritmu. Arvydo filosofijoje atsiveria giliausias daikto ir žodžio santykis, jo prieštara. Daiktas yra bekalbis. Žmogus yra kalbantis. Ir net apie tai, kad daiktas yra bekalbis, žmogus gali pasakyti tik kalba. Lygiai taip pat apie tylą prabylama kalbos būdu. Kuo kalba varganesnė, griozdiškesnė, neturinti ritminio pulsavimo galimybės, tuo labiau ji ardo tą tylą ir naikina pasaulį. Žmogus turi labai ilgai bristi per kalbos brūzgynus, kad galų gale išvystų properšą ir sugebėtų pasakyti, kad jis išbrido į tą tylos zoną.“

Filosofas doc. dr. Naglis Kardelis: „Be abejo, Arvydas Šliogeris – pats originaliausias ir iškiliausias Lietuvos filosofas. Ir tai sakydamas, omeny turiu ne tik dabartinius filosofus, bet ir tuos, kurie mūsų šalyje yra kūrę anksčiau. Šis filosofas turi labai aiškiai suformuotą pasaulio stebėsenos tipą, kuris A.Šliogerį verčia vadinti kažkuo daugiau nei filosofu. Jis pats save dažnai įvardija kaip matytoją, kaip regėtoją. Filosofas paprastai dirba kalbos stichijoje, išminties ieško ne tik išorinėje tikrovėje, daiktuose, bet ir pačioje kalboje, sąvokose. A.Šliogerio filosofavimo ar matymo būdą reikėtų apibūdinti taip – pasaulį jis regi kaip paslaptį, tačiau jam nebūdingas primityvus ar sentimentalus misticizmas, vergavimas kalbai ir sąvokoms.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Filosofas Naglis Kardelis.
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Filosofas Naglis Kardelis.

Šio filosofo pasaulio matymo būdas išskirtinis tuo, kad į pasaulį jis žiūri „po kalbos“. Kalbą galime suvokti kaip kopėčias, kurios yra numetamos, kai filosofas įgyja labai skaidrų regėjimo žvilgsnį, leidžiantį tikrovę ne tiek mąstyti, kiek matyti. A.Šliogeris atsisako išankstinio „žinojimo“, glūdinčio ir pačioje kalboje, bet kartu jis turi kažką tvirto ir tikro, kas ištinka po „žinojimo“ – pasaulio matymą po mąstymo. Čia galime pasitelkti muzikos analogiją – tylą po muzikos. Tyla gali būti ir prieš muziką, tačiau ji yra spengianti, nieko nesakanti, o A.Šliogerio „tyla“ – po gražiausios kalbos muzikos. Ši tyla pranoksta ir garsų, ir melodijos, ir harmonijos stichiją. Tokią pasaulio patyrimo formą, ateinančią „po filosofijos“, Lietuvoje turi tik A.Šliogeris, įveikęs sunkią kelionę per žodžius, per kalbą, perėjęs šiuos kalnus ir pasiekęs gryną, posąvokinį regėjimą.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Europos futbolo čempionatas 

Parašykite atsiliepimą apie 15min