Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofas Stanislovas Juknevičius: Nusigręžiame nuo Dievo, bet neturime kuo jį pakeisti

Lietuvos lenkai surengė piketą prie JAV ambasados.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Tikėjimas
Šaltinis: Atgimimas.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Filosofas dr. Stanislovas Juknevičius sako: absoliučios pasirinkimo laisvės būtų neįmanoma pakelti.

– Vie­nu iš vi­suo­me­nės mo­der­nu­mo po­žy­mių lai­ko­mas pa­lan­kus po­žiū­ris į eu­ta­na­zi­ją. Ta­čiau kai ku­rie moks­li­nin­kai tei­gia, kad sie­kis įtei­sin­ti eu­ta­na­zi­ją reiš­kia stip­rė­jan­čią mir­ties bai­mę. Kaip čia su­si­klos­tė, kad lais­vė­da­mas, mo­der­nė­da­mas ir, ga­li­ma bū­tų ma­ny­ti, ge­riau pa­sau­lį bei sa­ve pa­sau­ly­je  su­vok­da­mas mo­der­nus žmo­gus vis la­biau bi­jo mir­ties?

– Va­ka­ruo­se tik­rai links­ta­ma pri­pa­žin­ti tei­sę į eu­ta­na­zi­ją. Bet tai ne­reiš­kia, kad to­kia ten­den­ci­ja yra ge­ra.

– Ko­dėl? Juk tvir­ti­na­ma, kad tai – hu­ma­niš­kas bū­das nu­trauk­ti žmo­gaus kan­čias, kai ki­taip jam pa­dė­ti ne­bė­ra vil­čių.

– Kuo žmo­gus la­biau bi­jo mir­ties, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad jis ban­dys žu­dy­tis. Tai ga­li skam­bė­ti pa­ra­dok­sa­liai, bet mo­ty­vai taip ap­si­spręs­ti – su­pran­ta­mi. Ta­čiau sie­ky­je iš­veng­ti to­kios baig­ties, kai nuo žmo­gaus jau be­veik nie­kas ne­be­pri­klau­so, sly­pi ir ne vie­na blo­gy­bė, už­go­žian­ti įsi­vaiz­duo­ja­mą ra­cio­na­laus spren­di­mo nau­dą.

– Ko­kios tos blo­gy­bės?

– Gal pa­ti di­džiau­sia jų – kad mes sie­kia­me tap­ti sa­vo li­ki­mo šei­mi­nin­kais.

– Jau įsi­vaiz­duo­ju di­džiu­lį cho­rą jums prieš­ta­rau­jan­čių: žmo­gus pri­va­lo bū­ti sa­vo li­ki­mo šei­mi­nin­kas.

– Yra pa­čių įvai­riau­sių po­žiū­rių į žmo­gaus ga­lių ri­bas. Iš gam­ta­moks­li­nių po­zi­ci­jų, ku­rių da­bar Va­ka­ruo­se pri­im­ta lai­ky­tis, ži­no­ma, eu­ta­na­zi­ja – ra­cio­na­lus spren­di­mas. Re­li­gi­jos po­žiū­riu eu­ta­na­zi­ja ne­pri­im­ti­na. Nors bet koks re­li­gin­gas žmo­gus pri­tars nuo­mo­nei, kad fi­zi­nės kan­čios tin­ka veng­ti vi­sais įma­no­mais bū­dais. O jų, efek­ty­vių me­di­ka­men­ti­nių, da­bar tik­rai yra. Tai reiš­kia, kad ga­li­ma ap­si­ei­ti ir be eu­ta­na­zi­jos, ir be kan­čių. Jei mes su­ta­ria­me, kad eu­ta­na­zi­ja ga­li­ma, tai tuo­met ky­la klau­si­mas: ka­da, ko­kiu mo­men­tu, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, kas nu­spren­džia ir taip to­liau. Taip at­lais­vi­na­mas ke­lias  vi­siš­kai ne­var­žo­mai dis­po­nuo­ti sa­vo gy­vy­be.

– O mo­ky­mai to­kios ga­li­my­bės ne­nu­ma­to. Ko­kia ši­to drau­di­mo pras­mė?

– Pa­grin­džia­ma taip: žmo­gus at­ei­na į pa­sau­lį vyk­dy­ti jam skir­tą mi­si­ją, ku­rios jis gal net ne­la­bai su­vo­kia, bet bū­tent ta mi­si­ja su­tei­kia žmo­gaus gy­ve­ni­mui fun­da­men­ta­lio­sios pras­mės.  Už­tat tuo la­biau jis ne­ga­li sa­va­va­liš­kai „pa­si­trauk­ti iš pos­to“. Pas­ku­ti­nis Kris­taus iš­tar­tas žo­dis bu­vo „at­lik­ta“. Per kan­čias, kaip ži­no­me, bet at­lik­ta iki ga­lo.

– Ar ga­li mir­ties bai­mė iš tie­sų reikš­ti bai­mę gy­ven­ti?

– Kai kam – taip.  Bet aš tų dvie­jų bai­mių tie­sio­giai ne­sie­čiau.

– Tai gal jos abi sie­ti­nos su se­ku­lia­ri­zuo­tai vi­suo­me­nei pri­ski­ria­mu gy­ve­ni­mo pras­mės pra­ra­di­mu? To­kį reiš­ki­nį kon­sta­tuo­ja ne vie­nas moks­li­nin­kas ar in­te­lek­tu­a­las.

– Iš tie­sų yra iš­ti­sos mo­kyk­los, ku­rios apie tai kal­ba, fi­lo­so­fai. Fran­klis, pa­vyz­džiui, įve­da ter­mi­ną „eg­zis­ten­ci­nis va­ku­u­mas“.  Dau­ge­lio, taip pat ir ma­no ma­ny­mu – tai se­ku­lia­ri­za­ci­jos, to­li­mo nuo re­li­gi­jos, pa­sek­mė. Mes kra­to­mės Die­vo, bet ne­tu­ri­me jam ly­gaus pa­kai­ta­lo.

– Ki­ti tuoj pat pa­prieš­ta­rau­tų: vis­kas ne taip, da­bar kaip tik ir be re­li­gi­nio ti­kė­ji­mo yra dau­gy­bė uni­ver­sa­lių prie­lai­dų žmo­gaus bū­čiai įpras­min­ti.

– Prieš­ta­ra­vi­mų tie­siog ne­ga­li ne­bū­ti, nes žmo­nės ne­vie­no­dai su­pran­ta gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Vi­sais lai­kais bu­vo žmo­nių, ku­riems vi­siš­kai už­te­ko dau­giau ar ma­žiau sklan­daus kas­die­nio gy­ve­ni­mo. Pa­val­gy­ti, iš­ger­ti, ge­rai už­si­dirb­ti, gra­žų na­mą pa­si­sta­ty­ti... Bet ša­lia jų vi­sa­da yra žmo­nių, ku­rie tu­ri ki­tų, mo­ra­li­nio, re­li­gi­nio po­bū­džio, po­rei­kių. Pas­ta­rų­jų, ku­rie taip pat yra vi­suo­me­nės da­lis – ge­ro­kai ma­žiau. Bet bū­tent jie ryš­kiau­siai ma­to ap­link at­si­ve­rian­tį eg­zis­ten­ci­nį va­ku­u­mą.

– Ta­čiau tarp to­kių, pa­sa­ky­čiau, ne­bui­ti­nių žmo­nių...

– Mas­low juos va­di­na trans­cen­de­rais. Vi­sus ki­tus – prag­ma­ti­kais.

Ab­so­liu­čios pa­si­rin­ki­mo lais­vės nė­ra ir ne­ga­li bū­ti

– ... taip, bet tarp tų trans­cen­de­rų yra ir to­kių, ku­riems rū­pi ne tiek dva­si­nė gy­ve­ni­mo pil­nat­vė, kiek kas­die­nės vi­suo­me­nės tar­pu­sa­vio są­vei­kos me­cha­ni­kos to­bu­li­ni­mas de­mo­kra­tijos, to­le­ran­ci­jos, žmo­gaus tei­sių ir pa­na­šio­mis prie­mo­nė­mis. O ypač vi­so­ke­rio­pai iš­ke­liant pa­si­rin­ki­mo lais­vės gė­rį. Gal tik­rai to­kia lais­vė vi­suo­ti­nai siek­ti­na?

– Ab­so­liu­čios pa­si­rin­ki­mo lais­vės nė­ra ir ne­ga­li bū­ti.

– Ko tuo­met ver­tas jos sie­kis? Iš kur jis ky­la nie­ko ne­pai­sy­da­mas?

– Jis ky­la iš sek­liai su­pras­to pa­si­rin­ki­mų lau­ko. Iš tie­sų ga­vęs to­kią ab­so­liu­čią pa­si­rin­ki­mo lais­vę žmo­gus aiš­kiai ri­zi­kuo­tų jos ne­pa­kel­ti.

– O dar ri­zi­kuo­tų ir pra­ras­ti pras­mės orien­ty­rą? Čia na­tū­ra­liai vėl me­tas grįž­ti prie re­li­gi­jos. Jau kal­bė­jo­me, kad vi­suo­me­nių se­ku­lia­ri­za­vi­ma­sis įlei­džia į jas be­pras­my­bės jaus­mą. O juk re­li­gi­ja – taip pat ir tam tik­rų kon­kre­čių ri­bo­ji­mų sis­te­ma. Iš­ei­tų, ne vien lais­vė, bet ir jos ri­bos rei­ka­lin­gos gy­ve­ni­mo pras­mei skleis­tis?

– Sun­ku su tuo ne­su­tik­ti... Bet ar ne per gi­liai mes čia bren­da­me?..

– Nė kiek ne­abe­jo­ju, kad tarp „At­gi­mi­mo” skai­ty­to­jų yra ir to­kių, ku­riems rū­pi ne vien ban­ki­nės afe­ros ir ener­ge­ti­nė ne­pri­klau­so­my­bė. Ma­nau, jiems taip pat rū­pi ir Jū­sų moks­liš­kai nag­ri­nė­ja­ma vi­suo­me­nės dez­in­teg­ra­ci­ja ir as­me­ny­bės vien­ti­su­mo ero­zi­ja. Ir vėl: šios ten­den­ci­jos taip pat sie­ja­mos su vi­suo­me­nės se­ku­lia­rė­ji­mu.

Žmo­gus pri­vers­tas vis la­biau kliau­tis tik pats sa­vi­mi

– Iš tie­sų tra­di­ci­nė­se vi­suo­me­nė­se žmo­gus su­vok­da­vo sa­ve kaip da­lį daug di­des­nės, vi­sa ap­rė­pian­čios vi­su­mos. Kaip da­lį gam­tos, da­lį tau­tos, šei­mos, da­lį Die­vo su­kur­to pa­sau­lio. O Nau­jai­siais lai­kais ta vi­su­ma vis trau­kia­si. Žmo­gus pri­vers­tas vis la­biau kliau­tis tik pats sa­vi­mi. Aš jau esu ra­šęs, kad Lie­tu­vo­je šis pro­ce­sas stip­rus kaip re­tai kur pa­sau­ly­je.

– Kuo jis pa­vo­jin­gas?

– Jis ve­da į žū­tį. Žmo­gus – so­cia­li­nė bū­ty­bė ir be ben­druo­me­ni­nių sai­tų tie­siog ne­ga­li įvyk­ti. O žmo­gaus pa­są­mo­nė juk ir to­liau lie­ka in­te­grali, ben­druo­me­ni­nė, to­dėl  jos spau­di­mas į in­di­vi­du­a­liz­mą su­kan­čiam žmo­gui tik di­dė­ja. Kar­tais žmo­nės to spau­di­mo ne­be­at­lai­ko.

– Bet il­gais pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais nuo­lat su­si­du­ria­me su ban­dy­mais neut­ra­li­zuo­ti dez­in­teg­ra­ci­jos ža­lą. Vie­nas pa­vyz­džių – pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės gė­rio iš­aukš­ti­ni­mas.  Ne­jau pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė taip pat ne­pa­jė­gi su­stab­dy­ti as­me­ny­bės vien­ti­su­mo iri­mo?

– Ži­no­ma, va­di­na­mo­ji pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė yra daug ge­riau nei ato­mis­ti­nė, iš­si­skai­džiu­si. Bet dez­in­teg­ra­ci­ja yra taip to­li pa­žen­gu­si, kad, kaip jau ir sa­kiau, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je pi­lie­ti­nės ben­druo­me­nės idė­ja pri­gy­ja la­bai sun­kiai. Ma­tyt, taip yra to­dėl, kad tai – tik ban­dy­mas at­gai­vin­ti tai, kas jau bu­vo ir ne­su­stab­do­mai nyks­ta, o ne koks nau­jas iš­ra­di­mas, ku­rį pri­tai­ky­ti rei­kia tik at­kak­lių pa­stan­gų. Bet tos pa­stan­gos ne­be­adek­va­čios iš prin­ci­po. Jei­gu mes pa­vyz­džiu ima­me Va­ka­rų pi­lie­ti­nes vi­suo­me­nes, tai tu­ri­me su­pras­ti, kad jos ten stip­rios ne tiek dėl kie­no nors no­va­to­riš­kos va­lios pa­stan­gų, kiek dėl at­spa­res­nės tra­di­ci­jos, dėl kol kas ne­iš­ny­ku­sio tu­ri­nio. O mes dau­giau rū­pi­na­mės for­ma, ma­ny­da­mi, kad tu­ri­nys ją už­pil­dys tar­si sa­vai­me.

– Tai per­spek­ty­vos...

– Per­spek­ty­vos ne itin džiu­gi­nan­čios. Dez­in­teg­ra­ci­ja ne­su­stab­do­ma. Net ir Va­ka­ruo­se. O Lie­tu­vo­je jau nė­ra ko ir stab­dy­ti, nes ji jau be­veik įvy­ku­si. Bet ir JAV, pa­ste­bė­ta, žmo­nės kėg­li­nė­se ima žais­ti pa­vie­niui. Jiems jau ne­be­rei­kia žai­di­mo part­ne­rių, ko­man­dos. O ben­dra­vi­mas ke­lia­si į in­ter­ne­tą. So­cia­li­ne pras­me in­ter­ne­ti­nę ben­druo­me­nę ga­li­ma lai­ky­ti apy­tiks­liu re­a­lios ben­druo­me­nės ati­tik­me­niu su tam tik­rais iš­skir­ti­niais bruo­žais. Vie­nas to­kių bruo­žų – ga­li­my­bė ma­ni­pu­liuo­ti sa­vo so­cia­li­niu sta­tu­su ir žais­ti so­cia­li­nius vaid­me­nis. Psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu – tai su­ro­ga­tas.

– O kai žmo­gus sa­ko: esu gi­liai ti­kin­tis, bet Baž­ny­čia man ne­rei­ka­lin­ga, aš su Die­vu ben­drau­ju be tar­pi­nin­kų, tai ką tai reiš­kia?

– Spi­no­za yra sa­kęs: tai, ką Pau­lius kal­ba apie Pet­rą, man dau­giau pa­sa­ko apie Pau­lių, o ne apie Pet­rą.  

– Tai, ką su­ži­no­me apie kal­ban­čius prieš Baž­ny­čią ar­ba jos svar­bą men­ki­nan­čius  ti­kin­čiuo­sius?

– Abe­jo­ju, ar to­kie žmo­nės ga­li bū­ti gi­liai ti­kin­tys. Nuo tam tik­ros ti­kė­ji­mo pa­ko­pos ran­da­si aiš­kus re­li­gi­nės ben­druo­me­nės reikš­mės su­pra­ti­mas, po­rei­kis įsi­lie­ti į ben­drą srau­tą.

– O jei aš gar­bi­nu Per­kū­ną drau­ge su sa­vo ben­dra­ti­kiais? Gal nau­jo­ji pa­go­ny­bė ska­tin­ti­na, nes bu­ria žmo­nes?

– So­cia­li­nių ry­šių stip­ri­ni­mo po­žiū­riu tai gal ir ge­ras da­ly­kas. Ta­čiau var­gu ar ga­li Me­dei­na pra­bil­ti žmo­gui, o Kris­tus ga­li.

– Bet Kris­tus vis ty­li, o Ži­že­ką kal­bant gir­džiu nuo­lat...

– Kas kam... Jei­gu gir­di­te Ži­že­ką, tai pir­myn pas­kui jį.

Atgimimas.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min