Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Poetas Marcelijus Martinaitis: savo pėdomis atgal nesugrįši

M.Martinaitis sako, kad poetas tampa žodžiais, kuriuos jis parašo.
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / M.Martinaitis sako, kad poetas tampa žodžiais, kuriuos jis parašo.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Žmogui svarbu, ar jo pėdas kas nors nušluoja, ar jos lieka, ar matosi. Imi galvoti, ar tavo gyvenime yra pėdų, kuriomis norėtum sugrįžti atgal, eiti jomis iš naujo“, – svarsto 75 metų jubiliejų minintis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis. Įsiterpus į laiką tarp gausybės sveikinimų, apdovanojimų, kūrybos vakarų – poeto pokalbis su „15min“ apie pėdas, pasiliekančias ten, kur eita.

– Per pastarąsias savaites sulaukėte daug klausimų apie žmogaus amžių, laiką, kūrybinį kelią. Matyt, būčiau klausęs kažko panašaus, tačiau atsiverčiau naujausią mėnraščio „Metai“ numerį, kuriame publikuojama naujų jūsų eilėraščių. Viename jų, pavadintame „Po jubiliejaus“, rašote, kad „Pagaliau lieku vienas/ Išnuomotame savo gyvenime,/ Kurį, rodos, turėsiu kažkam sugrąžinti“. Kaip ne poetine, o įprasta kalba išreikštumėte šią būseną?

– Pajutau, kas yra tie jubiliejai, kūrybos ir tavo amžiaus paminėjimai. Pajutau, ką jie padaro, ką reiškia žmogui. Jie atgręžia tave atgal, priverčia atsisukti į praeitį. Ir supranti, kad gyvenimo daugiau yra praeityje, o ne bus ateityje... Gyvenimą stengiesi sustabdyti. Turbūt iš čia ir atsiranda kūryba, kuri sustabdo ir tavo praeitį, ir dabartį.

Atsigręžęs atgal, įvertinęs nueitą kelią, knygų puslapius, praeitį suvoki kaip savo patirtį. Juk gyvendamas naudojiesi gyvenimu – ir tuo, ką jis teikia, ir tuo, ko neskiria tau, ką turi susikurti pats. Ir visa tai tu sugrąžini per kūrybą. Esi lyg praeities nuomininkas, naudojęs savo gyvenimą, patirtį su kitais žmonėmis, skaitytas ir rašytas knygas, viską, kas tavo gyvenime buvo. Ateina metas, kai supranti, kad visa tai – jau praeityje. Lieka įspūdis, jog tai, ką patyrei, reikia sugrąžinti. Tarytum vidinė užduotis – sugrąžinti, ką paėmei iš žmonių, iš aplinkos, istorijos, kultūros.

– Tarp naujų jūsų eilėraščių įsiminė vaizdinys apie apsnigtą gatvę, kuria einate pirmas, „palikdamas aiškius pėdsakus“. Rašote apie kiemsargę, einančią paskui ir nušluojančią tuos pėdų įspaudus. Atsigręžiate į ją, o kiemsargė klausia: „Ar tau dar reikės tų pėdų,/ Kad šitaip žiūri atsigręžęs?“. Eilėraštis baigiasi klausimu, kurį dabar, išėjęs iš poetinio lauko, ir norėčiau užduoti. Ar reikia?

– Savo pėdomis atgal nesugrįši. Apskritai, tau jų jau nereikia ir niekada nereikės. Tačiau čia galima kelti klausimą, ar tų pėdų reikės kam nors kitam? Ar jos bus reikalingos žmonėms, ar matysis literatūroje? Gal jas nušluos laikas. Gal niekam jų nebereikės...

Natūralu, kad žmogus atsigręžia į pėdas, kurias palieka ne tiek gatvėje, kiek savo ar kitų gyvenime. Žmogui svarbu, ar tas pėdas kas nors nušluoja, ar jos lieka, ar matosi. Imi galvoti, ar tavo gyvenime yra pėdų, kuriomis norėtum sugrįžti atgal, eiti jomis iš naujo. Jaunam žmogui tai galbūt suprasti sunkiau, nes jo istorija dar neilga. O vyresnis žmogus gręžiojasi atgal, pasižiūri, ką jis pasiėmė ir ką paliko praeities laike, kur jo pėdos dar matosi, kur jau nušluotos.

– Vadinasi, tos atraminės pėdos lieka praeityje? Dažniau mąstote apie jas, o ne apie tas pėdas, kurias spaudžiate dabar ar kurios dar neįspaustos?

– Mano amžiaus žmogus, ypač kuriantis, daugiau gyvena praeitimi, nes didesnė, pagrindinė, gyvenimo dalis liko praeityje. Todėl žiūriu ne į ateities, o į praeities pėdas. Noriu suprasti, ką ir kodėl dariau, ko nepadariau. Savo atsiminimų knygoje mėginu papasakoti apie laiką, kuriame gyvenau, aprašyti, ką mačiau, ką girdėjau, ką supratau ir ko nesupratau, ką iš to laiko išmokau ir ko nesugebėjau išmokti. Tavo gyvenimo istorija tampa visuomenės istorijos dalimi.

Lieka įspūdis, jog tai, ką patyrei, reikia sugrąžinti. Tarytum vidinė užduotis – sugrąžinti, ką paėmei iš žmonių, iš aplinkos, istorijos, kultūros.O dabartį, laiką, kuriame gyvename dabar, jau perima kitos kartos. Dabartis yra jaunų žmonių rankose. Jie istoriją mato dar tik priekyje, mąsto, kaip ją kurti, nuo ko pradėti, kiek daug atsisukti atgal, pasižiūrėti, kaip gyventa iki jų. Istorija negali sustingti praeityje. Ji turi būti kuriama nuolat. Vyresnieji, kurie savo istorijos kelią jau nuėjo, kartais nori apie tą kelią kažką pasakyti. Ir tiems, kurie gyveno kartu, ir tiems, kurių tada dar nebuvo.

– Kalbate apie savo atsiminimų knygą „Mes gyvenome“, kurioje į paliktas pėdas atsigręžiate prisimindamas vaikystę ir paauglystę, karo ir pokario Lietuvos kaimą. Būtasis laikas susipina su esamuoju. Kas šioje pynėje išlieka esmingai nekintančio, nepaklūstančio laiko tėkmei?

– Tai, ką prisimeni iš praeities, – keičiasi. Praeities patyrimai visada persišviečia per dabarties apmąstymus, įvykius. Mums nejaučiant, praeitis visą laiką yra šalia dabarties. Buvo įdomu, kodėl vaikystė, paauglystė ir tuo metu patirtos jausenos, emocijos, pasaulio pažinimas labai dažnai, kartais labai netikėtai išlenda mano kūryboje, kodėl ji lyg atsikartoja dabartiniame gyvenime, pasirodo, sugrįžta į laiką, kuriame gyvenu dabar.

Ten palikau savo pėdas... Jos jau apartos ar išdraskytos, tuščios ar apaugintos, bet aš į jas atsigręžiu ir žiūriu. Nes jos man labai svarbios. Ne tik man, bet visiems žmonėms, kurie išgyveno karo siaubą, pokario baisumus. Tai yra pėdos, kuriomis eita. Pėdos, kurios parodo, kaip žmogus sugebėjo išlikti, iš kur ėmė skleistis jo kūryba, noras gyventi, nepaisant didelių sunkumų.

– Beveik prieš dešimtmetį išleistame poezijos rinkinyje „Tolstantis“ rašėte, kad „Pagaliau/ Esu labiau žodžiai:/ Jais toliau ir geriau matomas ir girdimas,/ Negu mato mane iš tikrųjų“. Žodžiai, kuriuos parašote ir ištariate, – ryškiausios poeto pėdos?

– Tave pažįsta pagal tai, ką parašei, ką apie tavo kūrinius yra girdėję. Štai ir jūs cituojate mano eilėraščius. Poetas tampa žodžiais. Jo žodžiai tampa literatūriniu vaizdiniu, kuris paties rašytojo asmens gali visai neatitikti. Tačiau poetas tampa žodžiais, kuriuos jis parašo.

...

Apie Marcelijų Martinaitį: poetas gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, buvo aktyvus Sąjūdžio veikėjas.

1962 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Balandžio sniegas“. Vėliau – dar keliolika poezijos knygų, tarp kurių – puikiai žinomos „Kukučio baladės“. Autoriaus kūryba išversta į dešimtį pasaulio kalbų.

Poetas yra apdovanotas visomis pagrindinėmis literatūros premijomis: 1975 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 1984 m. jam įteikta Valstybinė premija už eilėraščių rinkinį „Toli nuo rugių“. 1998 m. poetas tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Tais pačias metais jam įteikta ir Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Sugrįžimas“. 2007 m. poetui skirtas Baltijos asamblėjos apdovanojimas už knygas „K.B. Įtariamas“ ir „Tylintys tekstai“.

2009 m. poetas išleido savo atsiminimų knygą „Mes gyvenome“. Ji išrinkta kūrybiškiausia tų metų knyga, taip pat tapo 2010-ųjų „Metų knyga“ suaugusiųjų kategorijoje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min