Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Artūras Areima: meilės visada trūko, trūksta ir trūks – tai amžina aktualija

Artūras Areima
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Artūras Areima
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jaunosios kartos režisierius Artūras Areima Menų spaustuvėje gruodžio 9, 10 dienomis, o vėliau ir kitose Lietuvos miestuose pristatys OKT teatro premjerą „Prakeiktieji“. Perspektyviu ir produktyviu kūrėju vadinamas režisierius šiame – jau septintame – savo spektaklyje kelia meilės, begalinės aistros, žadinančios žiaurią neapykantą mylimam žmogui, temas.

– Eugene O`Neill pjesė „Gedulas tinka Elektrai“ tave sudomino dar studijų metais – kodėl ji tave palietė?

– Palietė tema, nes tai yra kova, karas šeimoje dėl meilės. Dėl to mes visi kovojame – ši tema čia labai ryški, ekspresyvi, net agresyvi. Kokia gali būti meilė? Įsivaizduodami Romeo ir Džuljetą, manome, kad meilė yra tada, kai vienas dėl kito nusižudo. O čia išžudo vienas kitą... (Šypteli.) Pašalina savo artimą, kad galėtų mylėti, turėtų teisę į tą meilę.

Galbūt tai skamba žiauriai, bet aš žiūriu į šią pjesę ne pro žiaurumo, o pro meilės ir aistros prizmę. Kokia gali būti ta begalinė meilės aistra, kokia jos jėgos intencija, kad žmogus taip elgiasi.

Visuose mano spektakliuose plėtojama meilės tema. Jos nebuvimas, buvimas, netekimas ar atsakomybė už meilę, melas dėl meilės...

Iš čia, iš vyro ir moters santykių, aš kildinu žmogiškumo filosofiją – jie skirtingi, nesuprantantys vienas kito, bet kartu negalintis gyventi vienas be kito.– Esi sakęs, kad tave labiausiai domina moters ir vyro santykiai, jų konfliktas ir kad tai netgi lėmė profesijos pasirinkimą...

– Taip. Kartais manęs klausia, kodėl spektakliuose tiek daug erotikos, bet juk ta erotika, meilė yra kasdienybė, su ja mes susiduriame kasdien: mes matome erotiką, seksualumą, vienas kitą. Man rūpi vyro ir moters santykiai ir aš neįsivaizduoju, kas kitas galėtų mane dominti. Iš čia, iš vyro ir moters santykių, aš kildinu žmogiškumo filosofiją – jie skirtingi, nesuprantantys vienas kito, bet kartu negalintis gyventi vienas be kito.

– Kaip manai, kiek ši neaiškios ribos tarp meilės ir neapykantos tema yra aktuali dabartiniams žiūrovams?

– Manau, kad ji aktuali bet kokiu laiku ir yra labai globali. Kuo mažesnė bendruomenė, tuo didesnis joje yra meilės arba neapykantos užtaisas, jis pasireiškia stipresnėmis priemonėmis, ištrykšta geismų fontanais. Meilės visada trūko, trūksta ir trūks – tai amžina aktualija.

– Ar iš tiesų spektaklis balansuoja ties beprotybės riba, kaip skelbia jo aprašymas?

– Ne visai... Tokį skambų apibūdinimą pelnė aktoriaus Tado Gryn vaidyba. Jo personažas – jautrus paauglys, tėvo paimamas į karą nuo mylinčios motinos sijono. „Karas žmonių neišmoko gražaus elgesio, nepadaro džentelmenais“, – sako jo personažas, kurį karas labai pakeičia. Šį personažą pavadinčiau netgi hamletišku – jis nesupranta, kas toks yra, kodėl motina jį išduoda, kodėl palieka jį dėl kito vyro, jis sprendžia egzistencinius būties klausimus.

– Tiesa, kad sieki, jog žiūrovai ne viską suprastų ir jam reikėtų pasukti galvą?

– Aš nenoriu, kad spektaklyje personažai sakytų: „Va, sakau tau tai.“ Norėtųsi, kad žiūrovai būtų priverstas mąstyti, įsižiūrėti ir atrasti, sujungtų tai su savimi. Kartais noriu klaidinti žiūrovus logika, kad jie atrastų tai, pasitelkę kitą logiką.

– Su logika žaidei ir pasakydamas, kad nori statyti neįdomius, bet žiūrimus spektaklius...

– Šiame pasakyme sumaišyti loginiai kirčiai. Nenoriu šaukti: „Ateikit į spektaklį – bus suprasta ir įdomu, lengva ir aišku.“ Kaip tik atvirkščiai: „Ateikit, bandykit įsižiūrėti, suprasti, ar tai su mumis susiję, ar mes čia esame, ar būname kartu.“ Nesinori greitai žiūrovui nusileisti ir pasiduoti. Nemanau, kad ir žiūrovai to nori. Gal kai kurie ir nori, kad jiems būtų viskas patiekta ant lėkštutės, kad jie suvalgytų, bet greitai pamirštų, ką valgė. Juk mes mėgstame paragauti ir egzotiškų patiekalų, o tada bandyti atspėti, kas tai buvo...

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Artūras Areima
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Artūras Areima

– Spektaklyje „Prakeiktieji“ vaidina skirtingų kartų ir teatrų aktoriai – kaip nusprendei būtent juos pasikviesti?

– Aktorius atsirinkau per trejus metus. Dirbdamas Kaune, pastebėjau Daivą Stubraitę. Su Toma Vaškevičiūte dirbau beveik visuose spektakliuose. Stebėdamas Oskaro Koršunovo spektaklius, visada atkreipdavau dėmesį į Dainių Gavenonį, todėl man norėjosi susidurti su juo. Taip ir susidėliojo visa trupė – dar Saulius Sipaitis, Arvydas Dapšys, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis.

Kartų skirtumai man nėra svarbūs, svarbiau, kad mes suprastume vienas kitą iš pusės žodžio ir nereikėtų beprasmių kalbų, aiškinimosi. Per tą laiką supratau, kad amžius nėra rodiklis.

– Spektaklyje vaidmenį suteikei ir džiazo muzikai – muzikantui Liudui Mockūnui ir jo saksofonui...

– Ši idėja atėjo labai paprastai – galvodamas apie šią pjesę, kartą pajutau, kad noriu saksofono, tikros muzikos. O džiazas yra jausmų muzika, laisvė, tai, kas nesudėliota, organiška. Žinoma, aktoriams sunku kovoti su saksofonu ir pačiu Liudu, kuris irgi yra asmenybė, bet tikiuosi, kad išgausime išraiškingą sintezę.

– Savo spektaklius statei įvairiose erdvėse, teatruose – kiek tau svarbu šįkart dirbti su OKT teatro vėliava?

– Man svarbiausia, kad čia aš turėjau laisvą aktorių pasirinkimą – priešingai nei valstybiniuose teatruose. Galiu dirbti su aktoriais, kurie man dabar įdomūs. Žinau, kad čia galiu elgtis laisviau savo kūrybine raiška, naudotis eksperimentiniais metodais, nes tai nėra repertuarinis teatras. Tačiau iš tiesų niekas dar nėra bandęs manęs kūrybiškai varžyti...

Nenoriu šaukti: „Ateikit į spektaklį – bus suprasta ir įdomu, lengva ir aišku.“ Kaip tik atvirkščiai: „Ateikit, bandykit įsižiūrėti, suprasti, ar tai su mumis susiję, ar mes čia esame, ar būname kartu.“– Esi Rimo Tumino mokinys – kiek jo kūrybos įtakos jauti savo darbuose?

– Jaučiu, kad mūsų matymai, estetiniai pajautimai skiriasi, bet jis man leido suvokti teatro profesionalumą. Iš Tumino gavau profesinius pagrindus, o stilistika, forma – jau asmeniniai dalykai.

Man patinka ir R.Tumino, ir Eimunto Nekrošiaus, ir O.Koršunovo spektakliai, bet kūrybinio artumo nė su vienu iš jų nejaučiu. Bent jau man atrodo, kad kuriu savaip ir autoritetų nesivaikau.

– Jau tikriausiai pripratai prie to, kad esi vadinamas perspektyviu režisieriumi, bet kartu dar esi ir labai produktyvus – per trejus metus pastatei jau septynis spektaklius. Iš kur tiek kūrybinių jėgų?

– Tiesiog gavau kvietimų ir nesinorėjo atsisakyti. Turėjau medžiagų ir matymų, ką daryti, todėl pastarieji metai tapo darbingu laiku. Galbūt po šios premjeros pailsėsiu.

– Žiūrint į tave, atrodo, kad jaunam režisieriui Lietuvoje visos durys atviros ir verkti dėl išlikimo nereikia...

– Jeigu tu tik lauke rėkausi, kad nėra kur statyti, tai lauke verkti ir liksi. Mes su kurso drauge Olga Generalova jau trečiame kurse pateikėme paraiškas spektakliams projektui „Atvira erdvė“ Menų spaustuvėje, o po to prasidėjo kvietimai...

Kai kurie sako, kad Lietuvoje nebėra teatro, nėra asmenybių, Lietuvoje blogai... Tai lengviausia sakyti. Bet yra galimybė daryti ir, manau, svarbiausia veikti veiksmais, o ne žodžiais. Kitaip tokiais verksniais ir tampame. Aš stengiuosi to išvengti. Noriu veikti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min