Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Rudnitskaja: „Feodalinėje valstybėje ir geriausia humaniška akcija virsta absurdo teatru“

Alina Rudnitskaya
Nepatogaus kino archyvo nuotr. / Alina Rudnitskaja (Nepatogaus kino archyvas)
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Spalio pabaigoje jau aštuntąjį kartą į kino ekranus sugrįžtantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet pristato pusšimtį dokumentinių filmų, tarp kurių ir keletas jaunų Rusijos kino režisierių darbai. Vienas jų – Alinos Rudnitskajos filmas „Kraujas“ („Кровь“) – pristatomas konkursinėje festivalio programoje ir pretenduojantis į geriausio festivalio filmo titulą. Jaunos ir talentingos režisierės siekis gilintis į kontroversiškas temas buvo pastebėtas ne vieno kino festivalio, tarp jų – dalyvavimas Krokuvos kino festivalio konkursinėje programoje. Paskutiniame jos filme per kraujo donorystės temą atskleidžiamos Rusijos provincijos žmonių realijos. Belaukiant filmo rodymo „Nepatogiame kine“, režisierė sutiko pasidalinti savo mintimis apie filmą ir gyvenimą Rusijos provincijoje.

– Alina, kone visi jūsų filmai kalba apie rimtas socialines problemas. 2009 metais Jūsų kurtas filmas „Kalių akademija“ („Как стать стервой“) vaizduoja jaunų moterų gyvenimą Sankt Peterburge. Čia jos pradeda lankyti mokyklą, kurioje mokosi kaip vilioti ir gundyti vyrus. Šiemet festivalyje „Nepatogus kinas“ rodysime kitą Jūsų kūrinį – „Kraujas“. Šįkart problema kitokia: tai filmas apie kraujo donorystę. Brigada, susidedanti iš vairuotojo, kasininko, gydytojo ir trijų medicinos seselių, važinėja po Rusijos provinciją ir supirkinėja žmonių kraują. Iš kur sėmėtės įkvėpimo?

– Sužinojusi, kad už kraujo donorystę Rusijoje moka 450 rublių – už pirmąjį, ir 850 rublių už kitus kartus (tai lėšos, skirtos atgauti jėgas po kraujo pridavimo), suvokiau, kaip skurdžiai žmonės gyvena provincijoje. Tuomet supratau, kad jei pavyks nufilmuoti kaip vyksta pats procesas – priduodamas kraujas, tai tikrai atspindės Rusijos provincijos gyvenimą. Taip pat, man patiko metaforinė kelionės į Rusijos gilumą idėja, tai man priminė Džozefo Konrado kūrinį „Tamsos širdis“, kur veikėjai keliauja po Afrikos žemyną.

Alina Rudnitskaya 2 (Nepatogaus kino archyvas)
Alina Rudnitskaya  (Nepatogaus kino archyvas)

– Jūsų filmai išskirtiniai tuo, kad Jus domina ne faktų pateikimas, bet puikiai atskleidžiamas kiekvieno veikėjo vidinis pasaulis. Kodėl tai Jums svarbu?

– Man dokumentinis kinas pirmiausia yra pasakojimas apie patį žmogų: jo džiaugsmą ir skausmą, siekius ir nusivylimus, norus ir lūkesčius... Kai giliau pažvelgi į žmogaus vidų ir pradedi jį suprasti, tada ir gimsta tikroji kinematografinė istorija.

– Filmo „Kraujas“ siužetas rutuliojasi Rusijos provincijose, bet akivaizdu, kad kraujo donorystės problema yra aktuali ir kitose valstybėse. Kas Jus, kaip režisierę, paskatino kalbėti apie donorų problemą?

– Feodalinėje valstybėje net ir geriausia humaniška akcija virsta absurdo teatru. Stebint situacijos vystymąsi, tu nebežinai, verkti tau ar juoktis. Jeigu tokie dalykai egzistuoja, aš visada pasiruošusi filmuoti ir pateikti tai visuomenei. Be abejo, filmas yra apie dabartinę situaciją Rusijoje, o donorystės problema – puiki galimybė atskleisti šią istoriją.

Kadras is filmo KRAUJAS 1 (Nepatogaus kino archyvas)
Kadras iš filmo „Kraujas“ (Nepatogaus kino archyvas)

– Kraujo davimas primena gyvenimo ratą. Vienas kraują duoda, kitas jį gauna. Deja, esama žmonių, kurie yra tiesiog priversti duoti kraujo, kadangi jiems tai yra vienintelis pinigų šaltinis. Filme „Kraujas“ viena veikėja atskleidžia, kad jau yra buvusi donore 40 kartų – ir viskas dėl pinigų, dėl išgyvenimo. Tačiau ar donorystės problemą lemia tik socialinė nelygybė? Kokios yra šios problemos priežastys?

– Kuriant filmą, man svarbūs žmonės ir jų charakteriai – portretų serijos, žmonių veidai, jų pokalbiai ar tik pokalbių nuotrupos tam tikromis aplinkybėmis. Filmu siekiau atskleisti tikrąjį Rusijos provincijos veidą. Deja, šiandien dar neturiu atsakymo, kaip išspręsti donorystės problemą, bet apie tai būtina kalbėti, kad žmonės susimąstytų ir šalies situacija palaipsniui pasikeistų. Be abejo, tam reikia laiko. Esu įsitikinusi – anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai žmonės Rusijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, priduos kraują neatlygintinai. Ir visi mes rūpestingiau elgsimės vienas su kitu.

Pirminė užduotis, kurią mes tikrai galime įgyvendinti – tai jaunimo įtraukimas. Anksčiau važinėdavome autobusiuku po universitetus ir vykdėme donorystės programas. Deja, sulaukdavome tik keliolikos studentų susidomėjimo, o pačiuose universitetuose net nebūdavo skelbimų apie donorystės atstovų vizitą. Be abejo, svarbu vystyti donorystės  programas, organizuoti renginius, kviesti žmones į agitacinį kiną. Žinoma, viešasis sektorius taip pat turi įsitraukti – be valstybės paramos neapsieisime.

– Pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau populiarėja neatlygintina donorystė, kai žmonės pasiryžta duoti kraujo nemokamai. Ką galėtumėte pasakyti apie situaciją Rusijoje? Ar išvis egzistuoja nuoširdi neatlygintina donorystė, kai žmonės duoda kraują tam, kad gelbėtų kitų gyvybes?

Kadras is filmo KRAUJAS 3 (Nepatogaus kino archyvas)
Kadras iš filmo „Kraujas“ (Nepatogaus kino archyvas)

– Aš labai tikiuosi, kad mūsų šalies situacija keisis ir vis daugiau asmenų taps kraujo donorais turėdami sąmoningą tikslą – padėti žmonėms. Aišku, ir dabar esama žmonių, kurie ateina duoti kraujo vedini šio tikslo. Dažniausiai tai yra žmonės, kurie patys yra buvę panašioje situacijoje arba kurių artimiesiems buvo reikalingas donorų kraujas. Žinoma, yra žmonių, kurie tiesiog nori padėti kitiems – jiems tai įskiepyta vaikystėje, nes jų tėvai visą gyvenimą buvo donorais. Kaip ir anksčiau, sovietmečiu, kai donorystė buvo valstybės skatinama ir palaikoma. Už donorystę buvo dalijami ženkliukai, o donorai mėgaudavosi privilegijomis – darbdaviai skirdavo papildomą poilsio laiką, būdavo taikomi mažesni mokesčiai už butą, skiriamos didesnės pensijos. Donorai buvo gerbiami ir vertinami.

Mūsų valstybėje taip pat buvo ir yra svarstomas neatlygintinos donorystės klausimas. Man pradėjus montuoti filmą, 2013 metų pradžioje įsigaliojo „Kraujo donorystės“ federacinis įstatymas. Pagal šį įstatymą, kraujo donorui, paaukojusiam kraują neatlygintinai, garantuojamas aprūpinimas nemokamu maitinimu, kurį keisti į piniginę kompensaciją draudžiama.

Kadras iš filmo „Kraujas“ (Nepatogaus kino archyvas)
Kadras iš filmo „Kraujas“ (Nepatogaus kino archyvas)

Naujojo federacinio įstatymo koncepcija kilo iš būtinumo skatinti ir palaikyti neatlygintiną kraujo donorystę. Tačiau besitęsiant filmavimui, įstatymas 2013 metų gegužę buvo panaikintas. Situacija labai suprastėjo. Žmonės nustojo aukoti kraują, tai sukėlė kraujo stygių ligoninėse, o gydytojai operavo ligonius tik su sąlyga, kad jie atsives penkis kraujo donorus. Įstatymas buvo panaikintas, nes jo įsigaliojimas paskatino kraujo deficitą ligoninėse, todėl buvo sugrąžintas atlygintinos donorystės institutas. Tam, kad minėtas įstatymas veiktų, reikia pirmiausia pratinti žmones aukoti kraują neatlygintinai.

– Ar pati esate buvusi kraujo donore? Jei taip, kokių motyvų vedama ja tapote?

– Kartais duodu kraują. Pirmą kartą tai dariau, kai mano močiutei po operacijos  jis buvo reikalingas. Mūsų kraujo grupės sutapo, todėl nusprendžiau jai padėti.

Filmo „Kraujas“ video anonsas čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min