„Scanorama“ – ką mes parduodame sau?
Autorius:
Tomas Černiševas / 15min.lt
„Scanoramos“ festivalio organizatorių nuotr. / Kadras iš filmo „Melancholija“
„Larsiškai“ prasidėjęs forumas iš didžiosios raidės F, kuri labai tinka danų kilmės režisieriaus vardui, nustebino tikriausiai ne tik runkelius, bet ir susirinkusius kartu ministrus, ambasadorius, menininkus, lietuviško alternatyvaus „pogrindžio“ veikėjus.
„Melancholijos“ pradžia prasidėjo ne tiek pigiai, kiek skystai. Ji buvo nevykusiai atkartota nuo filmo „The Fall“ (režisierius Tarsemas Singhas, 2006 m) pradžios.
Nesigilinęs į detales, kurios net „nekrito“ į akis, užuodžiau tik komercišką Larso von Triero pirstelėjimą.
Muzika mane „pakerėjo“.
Lygiai taip pat pakerėjo brukama „idėja“, pavadinimu „O kas bus toliau?“ O toliau sukosi mintys apie čipsus, kuriuos suvalgiau, nuo akustikos sprogstančioje kino salėje. Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes vieni mano kedės kaimynai mane suprato, kiti – nelabai. Čipsai (šiandien pasitaikė lenkiški) ir „Scanoramos“ atidarymas – du, vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Pigūs neskanūs čipsai ir pseudointelektualusis stuksenimas į neištirtą pasamonės zoną.
Nesąmonės zona tęsėsi didžiajame ekrane. Nesvarbu netgi ir tai, kad verčiantis „prisiblokšti prie žemės“ santuokos epizodas tėra neskani 1998-ųjų filmo „Festen (The Celebration)“ kompiliacija, danų režisierius stengėsi vis labiau nenukrypti nuo pagrindinės temos.
Ką mums stengiasi parduoti?
Nekalbu apie tai, kaip pasiekti tikslinę paauglių grupę, įbrukti alkoholį, rūkymą, 4x4 ir golfo skylučių kiekį. Tai būtų netikslu.
Noriu pasakyti, kad tikrieji filmo kūrėjai ir platintojai mums stengiasi įbrukti Netikėjimą į santuoką. Netikėjimą į šeimą. Netikėjimą į santykius. Nesveikumą. Neviltį. Beprasmybę. Savižudybę.
Įdomu tai, kad viso to pagrindinis rėmėjas Lietuvos kultūros ministerija. Vieni iš pagrindinių rėmėjų – Lietuvos radijas ir televizija bei didžiausių Lietuvos miestų savivaldybės. Negi ne juokinga?
Taigi, ką jie mums stengiasi parduoti?
Bilietą.
Bilietą, kurį mes apmokėjome mokesčių inspekcijoje. T. y. „savanoriškai“ parėmėme Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, Lietuvos Respublikos visuomeninį transliuotuoją, miestų savivaldybių biudžetus.
Nejuokinga?
Kokia bilieto kaina?
Melancholija. Skyrybos. Psichiatrinės ligoninės. Depresija. Dar vienas negyvas žmogus.
Nepirkčiau tokio bilieto, deja, pasirinkimo nėra, jį apmokėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Kažkas tai vadina menu, kažkas tai vadina kultūra. Tikiuosi Gražina Arlickaitė nenorėjo perduoti tikrosios žinutės prasmės, kuria ji gavo Kanuose prieš pat melancholijos pradžią. Viliuosi, kad „Scanoramos“ repertuare pamatysiu ne vien tik neigiamas emocijas ir blogio intenciją.
Tradiciškai atsiprašau visų Lietuvos intelektualų ir nusipelniusių menininkų, kurie seanso vakarą melancholiškai vingiavo savo pasąmonėse. (Nepamirškite nusifotografuoti prie rėmėjų stendo.)
Aš tikiu į Santuoką, aš tikiu į Šeimą, aš tikiu į Gyvybę. Aš Tikiu.
Gerb. Autoriau, i suns dienas dedate si nuostabu filma, argumentai Jusu juokingi! nuo kada filmas tampa gyvenimo vadovu? ir jeigu jau taip skaudu, kad jis buvo puikiai priimtas, atkreipkite demesi i kitus filmus, kuriuos transliuoja musu TV, bei rodo teatrai..protingas zmogus skiria fantazija nuo tikroves, o jei neskiria, cia jau jo bedos, ne filmo kureju..