Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

15min.lt skaitytojos – apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą

Jurga Ivanauskaitė
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Jurga Ivanauskaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Artėjančiam Jurgos Ivanauskaitės jubiliejui skirtas konkursas, kuriame kvietėme skaitytojus pasidalinti mintimis apie rašytojos kūrybą, baigėsi. Ačiū visiems dalyvavusiems už gražius žodžius, taiklius vertinimus ir mintis.

Naujo leidimo knygomis „Miegančių drugelių tvirtovė apdovanojame tris skaitytojas – Medą Petrikaitę, Vilmą Losytę ir Urtę Latkauskaitę. Siūlome paskaityti jų mintis apie J.Ivanauskaitės kūrybą.

15min.lt skaitytoja Urtė Latkauskaitė

Tas stiprus kiekvienos moters „aš esu ragana“. Ir aistros apimta moteris, kuri tampa itin šlykšti.Iš visų Jurgos darbų, visų pirma labiausiai įsiminė „Ragana ir lietus“. Tas stiprus kiekvienos moters „aš esu ragana“. Ir aistros apimta moteris, kuri tampa itin šlykšti. Ir Dievas, Paukštininkas, kunigas. Sugretinimai. Tai būtent tai, kas jauną paauglę priverčia galvoti, o koks yra tas moteriškumas, kas lieka po subrendimo. Ir tame visiškai neradau pesimizmo.

O po to – priešingybė – „Viršvalandžiai“. Kažkas, kas sujaudina iki begalybės ir priverčia apmąstyti gyvenimą kaip tokį, paliekant neesminius dalykus, net tą moteriškumą. Jos darbuose viskas itin žmogiška ir kvepia mumis pačiais, lietuviais. Bent jau tais, kurie gyveno jai rašant. Tas autentiškumas priverčia tikrai patikėti istorijomis, nelaikyti jų pasakomis. Ir stiprus religinis atspalvis jos kūriniuose nuteikia teigiamai, nors tiek daug netikėjimo šiais laikais mumyse. Jos kūryba tiesiog ypatingai įtaigi, išliekanti ir tuo ji ypatinga.

15min.lt skaitytoja Vilma Losytė

Galėtų įkvėpti norą gyventi, įpūsti viltį, tikėjimą... kažkuo. Ne. Tik ne tai. Jurgos Ivanauskaitės kūryba mane visada įkvepia svajonėms, keistiems vaizdiniams ar nepaprastiems sapnams... Kai tik išgirstu ar pamatau rašytojos vardą, iškart prieš akis iškyla pakalnutės, augančios ant žmogaus kūno. Nieko negaliu padaryti. „Pakalnučių metai“ įstrigo mano mintyse jau ilgai. Ir ne vien tik tai. Visi jos romanai, skaityti pašėlusiu greičiu, kartu pasineriant į transą. Pamirštant realybę, paskęstant rašytojos kurtame pasaulyje...

Kai tik išgirstu ar pamatau rašytojos vardą, iškart prieš akis iškyla pakalnutės, augančios ant žmogaus kūno. Nieko negaliu padaryti.Ir kiekviename kūrinyje sklandanti rašytojos dvasia. Jei galima taip pasakyti, kiekvienas žodis, sakinys „jurgiškas“... Regis, ir pati norėtum rašyti, tačiau prisėdus prie kompiuterio ne kažin ką teišspaudi. Juk tu – ne Jurga. Ir neparašysi antro „Placebo“ ar „Raganos ir lietaus“. O vis tik įkvepia norą būti bent mažu trupinėliu panašia į Jurgą Ivanauskaitę. Juk svarbiausia – svajoti.

O dabar – jau žydi pakalnutės. Per tą laiko sūkurį net nežinau, ar jos jau nužydėjo. Bet matau jas kartu su rašytojos paveikslu. Pakalnutės ir Jurga Ivanauskaitė. Svajoti ir įsivaizduoti.

15min.lt skaitytoja Meda Petrikaitė

„Iš tiesų labai liūdna (taip, nebebijau šio žodžio rašyti!), kad talentingiausius žmones atrandame tik po mirties.

Prieš dvejus metus atradau Saulių Mykolaitį, visai neseniai stipriai, pernelyg stipriai atradau Rūtą Staliliūnaitę, tuomet taaaip gailėjausi, kad manęs dar mažos niekas nenutempė į Kauno teatrus išvysti jos vaidybos, ir Vytautą Kernagį su „Dainavom – kas ką mokėjo, tylėjom – kaip kam reikėjo“ tik po mirties atradau. O dabar dar vienas atradimas – Jurga Ivanauskaitė. Žavėjausi ja jau seniai, pernelyg seniai, kad manęs nebūtų paveikusi jos mirtis, bet dievinti tai, ką ji darė, kuo gyveno ir ką rašė pradėjau tik šį mėnesį. Kai į rankas pateko „Viršvalandžiai“, kai dar sykį pažiūrėjau (jau, spėju, kokį šeštą kartą) „Šokį dykumoje“, kai atradau jos seserį ir mielą kiemelį su kate Lūšimi, kuris pavadintas Jurgos Ivanauskaitės skvereliu.

Būdama dvylikos metų, namie radau Jurgos „Mėnulio vaikus“. Perskaičiusi 10 puslapių pagalvojau: „Na, jau neee, niekas manęs neprivers skaityti apie moterį, besimaudančią kraujo vonioje!“ Man atrodė, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje kraujo ir blogio neturėtų būti, todėl įnirtusi skaičiau tik tai, kas man atrodė gražu ir prasminga.

„Viršvalandžiai“ man atvėrė duris ir akis, pamačiau, kokie optimistiški būna žmonės net mirties patale ir su kokia meile jie žiūri į gyvenimą. Net gėda pačiai pasidarė, kad dažnai optimizmo pritrūkstu...Tik besimokydama jau kokioje 9 klasėje, drįsau dar sykį į rankas paimti „Mėnulio vaikus“. Surijau, suvalgiau, kaip nuostabų reginį akimis sukremtu. Tada ir ta kraujo vonia nebekėlė jokių neigiamų jausmų, ir keiksmažodžiai buvo laiku bei vietoj, ir gal kiek nevaikiškas turinys man pasirodė gražus ir vertas dėmesio. Padėjau pliusą ir turbūt pirmą sykį pagalvojau apie rašytojos karjerą.

Po metų perskaičiau „Ragana ir lietus“, mat kažkuriai draugei ji labai patiko. Taip, likau ir aš sužavėta. Bet filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ man nepatiko. Per daug drastiškumo ir subtilybių, o aš dievinu minimalizmą. Praėjusią vasarą penkis kartus žiūrėjau filmą apie Jurgą Ivanauskaitę – „Šokis dykumoje“, tada supratau, kokios neeilinės asmenybės mes prieš ketverius metus netekome. Tada ir „Agnijos magiją“ suvalgiau. Su pasimėgavimu, šypsena ir suvokimu, kad tai – tikrai ne paskutinė J.Ivanauskaitės knyga, kuri atsidūrė mano rankose.

Ir tik šią gegužę gavau taip išsvajotus „Viršvalandžius“ – tiek išmelstus, tiek mintyse kartotus filmo žodžius pagaliau radau surašytus juodu ant balto. Sužavėjo kiekviena eilutė, ech, ką jūs, kiekviena raidė. Skaičiau naktį, ryte, valgydama, gerdama kavą. Ir vis įsižiebus knygoje optimizmo gaidelei, patikėdavau ir aš, kad Jurga pasveiks, pagis, bet vis sustabdydavo mintis „Juk jos jau nebėra...“.

Velnias, kaip nemylėjau tos minties. Ji mane varstė kiaurai išilgai visą laiką, kai skaičiau tą nuostabybę. „Viršvalandžiai“ man atvėrė duris ir akis, pamačiau, kokie optimistiški būna žmonės net mirties patale ir su kokia meile jie žiūri į gyvenimą. Net gėda pačiai pasidarė, kad dažnai optimizmo pritrūkstu. Bet iš knygos išmokau – niekada neprarask vilties, niekada! Ir kai skaitai, kaip J.Ivanauskaitė mylėjo kiekvieną daiktą, negalėdama net pajudinti kojos, truputį pasidaro negera, kad nepastebiu viso to, būdama sveika. Bet dabar žinau, kad laimingas žmogus gali būti net tada, kai jam liko gyventi vos savaitė ar dvi.

Dabar skaitau „Kelionę į Šambalą“. Šiek tiek kitokia knyga nei mano prieš tai skaitytos. Apie budizmą ir Šambalos paieškas. Tiesą sakant, būtent Jurgos dėka labai susidomėjau budizmu ir Tibetu. Pažadėjau sau – kada nors, kai kris pageltę lapai, tenai nuvažiuosiu.

Šiandien sužinojau, kad yra įrengtas Jurgos Ivanauskaitės skveras su didžiule katės skulptūra. O tiek kartų pro ten ėjau, tiek sykių praleidau galimybę pabūti oazėje ir prisiminti šią rašytoją. Bet pirmiausia man ji – žmogus. Žmogus, kuriam rūpėjo kiti žmonės, kuriam taip ir neištariau „Ačiū!“.

Ir nors Jurgą Ivanauskaitę atradau jau po jos mirties, bet vis tiek tikiu ir žinau, kad ji gyva tiek mano, tiek Jūsų širdyse. Plaka jos knygų raidės kartu su širdies plakimu. Ilsisi skaitydami rankraščius skverelyje Jos nepasakyti žodžiai. Kvėpuoja dar pamažu jos ilgesingos svajonės. Juntame kartu su ja Tikėjimą. Uodžiame daiktų grožį ir kiekvienos akimirkos prasmę bei nuostabumą.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min