Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Belaukiant barbarų: Neringos Dangvydės „Gintarinės širdies“ istorija

Sprendimas neplatinti pasakų primena sovietinę cenzūrą.
Neringos Dagvytės nuotr. / Knyga „Gintarinė širdis“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Neringos Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ užkliudo dalykus iš „prieblandos zonos“ – vienalytes šeimas, nevienareikšmes tapatybes, mūsų akivaizdoje vykstančią (o neretai – mūsų pačių ir vykdomą) socialinę diskriminaciją. Apie šiuos dalykus kalbėti nejauku, sunku rasti jiems tinkamus žodžius bei aiškią vietą dominuojančiame diskurse – ir tai liudija visa ligšiolinė N.Dangvydės knygos istorija.

Pirmiausia ji yra literatūros pagrindu kilęs skandalas, kuris rodo pamažu kintant lyties, šeimos, santuokos, partnerystės, vaikų, auklėjimo sampratas. Antra – tai pavyzdys, kaip, pasitelkus atitinkamą retoriką, formuojamas visuomenės priešas. Ir trečia – tai proga pagalvoti apie save ir apie žodžius, kuriais apsibrėžiama bei įtvirtinama sava nuomonė ir pozicija. „Gintarinės širdies“ istorija liudija: to, ko nepažįstame, bijomės; tai, ko nepažįstame, linkstame ne pažinti, o išsyk pašalinti; galiausiai – tai, ko nepažįstame, paprastai yra mūsų pačių dalis. Galbūt todėl ir baugina. Bet gal būtent todėl – neturėtų.

1. Kaip kuriamas skandalas

Kuo ir kodėl gąsdina ši knyga? Kad suprastume, reikia pažvelgti į skandalo pradžią – iškalbingą, tačiau neoriginalią. Pernai poetė, literatūros kritikė Neringa Dangvydė išleido knygą vaikams („Gintarinė širdis“, 2013, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla), kurioje siekė šešiomis pasakomis aptarti įvairias socialinės atskirties formas. Toks tikslas buvo sukritikuotas kaip perdėm optimistinis; knyga susilaukė vos keleto neilgų apžvalgų. Platesnis atgarsis, o ir atspirtis skandalui kilo po 2014 m. kovo 3 d. pirmajame „Lietuvos ryto“ puslapyje publikuoto interviu su autore, pavadinto „Pasakos apie netradicinę meilę – vaikų kuprinėse“.

Jame kalbama tik apie dvi pasakas, pasibaigiančias kažin kokiose karalystėse įvykstančiomis tos pačios lyties žmonių santuokomis. Žvelgiant retrospektyviai, būtent ši publikacija nubrėžė būsimo skandalo gaires ir struktūrą: problematiką (vienalyčių santuokų egzistavimas lygiomis teisėmis su nevienalytėmis), skandalo auditoriją (vaikai, sužinosiantys apie tokių porų egzistavimą), konflikto šalis (autorė versus „ekspertinės institucijos“, saugančios vaikus nuo nepriimtinos informacijos, – Lietuvos tėvų forumas, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, LR Kultūros ministerija). Šitaip nuo pat pradžių buvo užprogramuoti keli dalykai: (a) tekstas, davęs pretekstą skandalui, vertinamas jo neskaičius arba skaičius tik dalį; (b) skandalas kyla literatūros pagrindu, bet iš esmės yra susijęs su socialiniais klausimais; (c) skandalo eigą reguliuoja ir sprendžiamąją teisę turi institucijos.

Nei knygą lydintis skandalas, nei su juo susiję sprendimai riboti platinimą nėra Lietuvoje negirdėtas dalykas. Čia galima prisiminti Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“ (1993 m.), kai dėl šokiruojančio (erotinio) turinio Vilniaus savivaldybės įkurta komisija priėmė sprendimą romaną platinti tik erotikos prekių parduotuvėse.

Socialinis skandalo matmuo lieka ryškus ir toliau: (1) aštuonių LR Seimo narių laiškas LR kultūros ministrui su prašymu nutraukti knygos platinimą; (2) Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvada, jog knyga kelia neigiamą poveikį nepilnamečiams, ir sprendimas ją platinti su ženklu „N-14“; (3) LEU rektoriaus Algirdo Gaižučio sprendimas knygos iš viso neplatinti (šiuo metu likęs tiražas grąžintas į leidyklos sandėlį) bei nuobauda leidyklos direktoriui Jonui Balčiūnui už sprendimą ją išleisti; (4) straipsniai viešumoje, kurie reprezentuoja du balsus – pavienių knygos gynėjų (žmogaus teisių aktyvistai bei aktyvistės, politikos ir kultūros veikėjos) ir gana unifikuotų knygos priešininkų (žurnalistai ir žurnalistės, institucijos).

Nei knygą lydintis skandalas, nei su juo susiję sprendimai riboti platinimą nėra Lietuvoje negirdėtas dalykas. Čia galima prisiminti Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“ (1993 m.), kai dėl šokiruojančio (erotinio) turinio Vilniaus savivaldybės įkurta komisija priėmė sprendimą romaną platinti tik erotikos prekių parduotuvėse. Įdomiausia, kad draudimo niekas nesilaikė, o knyga sulaukė keleto leidimų ir net epigonų. Seksualinius tabu laužantis siužetas pakliuvo į literatūros diskursą ir iš pažeidimo virto įprastu dalyku dar greičiau, nei tai būtų įvykę be skandalo.

Dangvydės atveju nutiko kitaip: nors ŽEIT išvadoje nurodyta knygos platinimą tiktai apriboti, jis apskritai nutrauktas. Tai rodo, jog skandalas kyla ne vien dėl literatūrinių konvencijų; į tekstą žiūrima nebe kaip į meno kūrinį, kuriame veikia saviti dėsniai ir kuris su tikrove susijęs specifiniu, netiesioginiu ryšiu, o priešingai – kaip į informaciją (naudingą arba žalingą). Socialinis aspektas nurungia meninį: grėsminga ne tai, kaip kas nors vaizduojama (tokie buvo Ivanauskaitės „Raganos ir lietaus“, Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“, Sigito Parulskio „Trijų sekundžių dangaus“ ir „Tamsos ir partnerių atvejai“), bet tai, kas vaizduojama.

Priežastis paprasta: „Gintarinė širdis“ skirta vaikams, kurių pasaulėjauta esanti „trapi ir besiformuojanti“. Taigi vienu ypu užkabinami auklėjimo, didaktikos, vertybių ir pasaulėžiūros formavimo klausimai, o šie Lietuvoje priklauso išimtinai tėvams bei (iki)mokyklinio ugdymo įstaigų politikai. Šeima ir ugdymo įstaiga – pagrindinės žinių apie pasaulį teikėjos, tad jos savinasi galią šias žinias kontroliuoti, riboti ir dozuoti. Bet kaip su tomis žiniomis elgiamasi? Ir ką tai pasako apie mūsų pačių pasaulio sampratą?

Pasakų rinkinys „Gintarinė širdis“
Pasakų rinkinys „Gintarinė širdis“

2. Kaip žodžiai kuria visuomenės priešus

Vakarų kultūroje atrodo įprasta mąstyti priešpriešomis – tai paprastas būdas tvarkytis su aplinkos chaotiškumu ir įvairumu. Priešpriešomis rūšiuojama, vertinama; jomis apibrėžiama(s) aš, mes ir kiti – tai, kas yra prieša(i)s. Priešo – kito, kitokio – akivaizdoje įsitempiama, susikaupiama. Siekiant bendro tikslo, kovojant su bendru priešu, regis, išnyksta tarpusavio skirtumai, aprimsta vaidai. Priešo poreikis, rašo Umberto Eco, žmonėms įgimtas. Ir tiek stiprus, kad, nesant išorinio priešo, žmonės susikuria jį iš to, kas po ranka, kas visai šalia. Taip nutiko ir su „Gintarine širdimi“.

Tiek oficialiais institucijų raštais, tiek kritišką poziciją reiškiančiais straipsniais knyga įvardijama kaip trejopa grėsmė – tradicinei šeimai, vaikams (tikslinei knygos auditorijai) ir valstybei. Tekstas, jo autorė (o metonimiškai – ir homoseksualūs, bei LGBT apskritai, žmonės) šitaip paskelbiami esantys už visuomenės ribų, jos paraštėse. Negana to, jie suvokiami kaip grėsminga marginalija, kuri, atrodo, siekia ardyti įprastą visuomenės tvarką ir dėl to turi būti sudrausminta.

Tačiau ką sako šie raktiniai žodžiai – tradicija, vaikai, valstybė, – kurie priverčia suklusti ir įjungia „ypatingąją padėtį“, baimės scenarijų? Ar knyga ir jos autorė (o metonimiškai – ir visa LGBT bendruomenė) iš tiesų jiems kelia grėsmę, t. y. siekia griauti ir naikinti?

2.1 Pavojus tradicinei šeimai

Pirma grėsmė ir saugotinas dalykas, kuriam „Gintarinė širdis“, esą, meta iššūkį dviem pasakomis, – tradicinė šeima. Tiek tradicija, tiek šeima atrodo savaime suprantamos vertybės. Štai tradicija regisi neginčijamai pozityvi: ji sava, jau pažįstama ir patikrinta. Tačiau ar pažįstami, nusistovėję įpročiai iš tiesų esti neginčijami ir besąlygiškai vertingi? Juk joks įprotis ar paprotys nėra statiškas ir nepajudinamas – visus juos iš naujo formuoja kiekvienas laikmetis ir kiekviena karta.

Pirma grėsmė ir saugotinas dalykas, kuriam „Gintarinė širdis“, esą, meta iššūkį dviem pasakomis, – tradicinė šeima. Tiek tradicija, tiek šeima atrodo savaime suprantamos vertybės. 

Pavyzdžiui, esama nerašytos tradicijos vengti romų tautybės žmonių kaimynystės, mat jie neva nešvarūs, negabūs ir vagys. Ar tokia „tradicija“ yra gera ir turėtų būti tęsiama? Akivaizdu, kad žodis tradicija neretai slepia visai ką kita – normos, normalumo, normatyvumo sampratas. Ne tai, ką savo įpročiais ir papročiais patys ir pačios formuojame, o tai, ką mums iš anksto „prirašo“ galiojanti, nebūtinai lanksti, tvarka.

Apie romų tautybės vaiką, kuris kenčia nuo šitokio tradiciško, bet tikrai ne skatintino aplinkinių požiūrio, rašoma N.Dangvydės pasakoje „Stebuklingas smuikelis“. Apie panašias problemas – ir kitos pasakos, kur, aprašant personaž(i)ų patiriamus sunkumus, siūloma ne gilinti ar palaikyti socialinę atskirtį, bet ją šalinti. Pagal tokį pat principą vadinamosios netradicinės šeimos, kur šeimą sudaro du vyrai arba dvi moterys, pasakose nekonkuruoja su vadinamosiomis tradicinėmis šeimomis, nepradeda egzistuoti jų sąskaita: homoseksualios poros gyvuoja lygia greta šalia darnių, laimingų heteroseksualiųjų. O tai galiausia įrodo pagrindinę, paprastą tekstų mintį: visuomenėje svarbiausia yra darni šeima, kurią sudaro vienas kitą mylintys žmonės.

Bet kas ta tradicinė šeima, kuriai įvairovė grėsminga? Ši samprata nėra nei savaime aiški, nei amžina ir nekintama. Sunku būtų net sutarti, kas kiekvienam ir kiekvienai iš mūsų yra šeima: vienam tai gali būti aplinka, kurioje patiriamas fizinis ir psichologinis smurtas; kitai – vieniša motina ar tėvas; trečiai – trys vaikai, sutuoktinis ir šuo; ketvirtam – tiesiog sutuoktinis.

Šeimų būna visokiausių – todėl šeimos, aprašomos N.Dangvydės knygoje, yra visiškai tradicinės: vienoje jų vyresnio amžiaus sutuoktiniai nori, tačiau negali susilaukti vaikų, kitoje – vyras ir žmona pamažu ima tolti vienas nuo kito, nes jiems sunku susitaikyti su vaiko protine negalia, trečioje – karališkos kilmės jaunikaitis įveikia socialinių klasių skirtumą ir šeimą sukuria su siuvėju. Šeimos nėra savaime geros ar blogos – tiesiog jose visose, kaip ir bet kokiame žmonių santykyje, iškyla sunkumų bei problemų. Gyvenime būna visaip – o štai pasakose tuos sunkumus pavyksta išspręsti.

Vienintelis dalykas, dėl ko šios pasakos iš tiesų ne visai tradicinės, – tas, kad šeima jose kuriama vien meilės pagrindu. Čia pirminė šeimos egzistavimo sąlyga – ne finansinė ar prokreacinė, ne siekis susilaukti vaikų ar sudaryti perspektyvią sąjungą, o ryšys tarp dviejų žmonių, padedantis peržengti įvairias atskirties, baimės, nesusikalbėjimo formas. Nesunku pamatyti: jei tos pasakos ką nors ir propaguoja – tai meilę ir santarvę, o ne griovimą ar konkurenciją (visiškai priešingai, nei teigiama Kristinos Gailienės straipsnyje). Įvairūs šeimos modeliai ne konkuruoja tarpusavyje, o vienas kitą papildo – kaip lygiateisės ir lygiavertės gyvenimo formos. Šeimų modeliai knygoje iš viso nepriešinami: absoliuti siekiamybė ir gėris yra šeima kaip tokia, o jos darna – absoliuti ir nekintama vertybė.

2.2 Pavojus vaikams

Antra knygos keliama grėsmė ir saugotinas dalykas – vaikai. „Gintarinės širdies“ keliamas pavojus aprašomas įvairiai, tačiau visus argumentus grindžia viena prielaida: pasakas skaitantys ar jų besiklausantys vaikai, kurie ir yra tikslinė knygos auditorija, susitapatins su homoseksualiais personažais ar personažėmis ir „pakeis orientaciją“. Tai iš esmės reklamos ir masinio vartojimo suformuota logika: jei apie ką nors yra pranešama, tai kažkam, kažkur, kažkada to būtinai prisireiks, kažkas tai suvartos ir pasisavins.

„Gintarinės širdies“ keliamas pavojus aprašomas įvairiai, tačiau visus argumentus grindžia viena prielaida: pasakas skaitantys ar jų besiklausantys vaikai, kurie ir yra tikslinė knygos auditorija, susitapatins su homoseksualiais personažais ar personažėmis ir „pakeis orientaciją“. 

Tačiau lytinė orientacija nėra vartojama prekė, tai ne dezodorantas ar penkiolikta kavos rūšis. Trauka prie vieno ar kito žmogaus, prie vienos ar kitos lyties arba yra, arba nėra. Potraukis, lytinė orientacija nėra perkama, įgyjama ar keičiama vien dėl to, kad esama įvairių jos variantų. O kalbėjimas apie šiuos variantus, apie įvairovę, jos pažinimas – tai ne grėsmė ir ne atskirtis, o išsilaisvinimas iš atskirtį ir grėsmę kuriančių stereotipų.

Vadinamoji apsauga nuo neigiamos informacijos slepia ne itin išmintingą stručio logiką – neva jei apie kokį nors dalyką nekalbėsi, tai jo ir nebus. Savo tapatybės, taip pat ir lytinės, suvokimas – priešingai nei duoda suprasti LEU pozicija – formuojasi ne sulaukus pilnametystės, o dar pačioje vaikystėje, kai imama atpažinti savo atvaizdą veidrodyje, tapatintis su mama ar tėčiu, apie save kalbėti pirmuoju asmeniu.

Todėl nenoras su vaikais kalbėtis apie seksualumą, lyčių (tiek biologinių, tiek socialinių) tapatybę ir santykius primena laikus, kai buvo aiškinama, jog kūdikius atneša gandras, jie randami po kopūstais arba alaus bokale. Jei šie klausimai nebus svarstomi šeimoje ir mokykloje, informacijos apie pasaulio įvairovę vaikai prisigaudys be atrankos, iš neaišku kokių šaltinių. Informacijos apriboti ar nuo jos „apsaugoti“ nebeįmanoma: juk įvairiausias seksualumo, (lytinių) tapatybių formas transliuoja ne vien internetas, bet ir populiarioji kultūra, kurios vaizdai mus supa visur.

Tyla, realiai egzistuojančios įvairovės neigimas skatina ne tik „kitaip“, „netradiciškai“ besijaučiančio vaiko nesaugumą ar sutrikimą, bet ir santykių su artimiausia aplinka atšalimą, baimę kalbėti – ir baimę gyventi. O juk būtent „Gintarinė širdis“, įsiliejanti į mamas ir tėčius neretai gelbstinčių „Iš kur aš atsiradau“ tipo leidinių kontekstą, galėtų būti labai paranki, vaikams suvokiama priemonė, siekiant aptarti (ar palankiai, ar kritiškai) tiek vienalytes šeimas, tiek „kitas“ socialiai jautrias situacijas. Kalbėjimasis su vaikais apie tai, kad pasaulis yra platus ir įvairus, – šiuolaikinio auklėjimo būtinybė. Tai būdas išvengti pavojų ir nuo jų apsaugoti vaikus: ne draudžiant, slepiant ar apsimetant, kad kažko nėra, o drauge svarstant, leidžiant klausti ir mokant suprasti.

2.3 Pavojus valstybei

Trečias dalykas, kuriam, pasak kritiškų reakcijų, grasina „Gintarinė širdis“, – valstybės pagrindai, kultūrinės ir nacionalinės vertybės. Retorikos atžvilgiu tai įprasta skandalo raiškos ypatybė, kai smarkiai išplečiamas „nuskriaustųjų“ arba „suinteresuotųjų“ ratas – iki tautos, valstybės, laisvės mylėtojų ar gynėjų. Šitaip imama kalbėti „visų“ vardu, reiškiama ne asmeninė, o tariamai visuotinė nuomonė. O priešininkas, kuris paprastai sutapatinamas su valstybės priešu ar išdaviku, nutildomas ir paskelbiamas neturinčiu teisės egzistuoti. Būtent taip – slopinant ir ištrinant nepatinkantį žodį, užuot įsileidus jį kaip lygiateisį, lygiavertį – yra kuriami priešai, marginalizuotos grupės, kurioms neleidžiama turėti balso.

„Gintarinė širdis“ siūlo kitokį šeimos, visuomenės ir valstybės modelį: įveikti priešiškumą, įtarumą, išankstinį nepasitikėjimą, remtis bendrabūviu ir bendradarbiavimu. Šios pasakos yra ne prieš šeimą, o už ją, ne prieš valstybę, o už ją; jos teigia, nepaisant visų skirtumų ir laikinų nesutarimų, esant harmoniją, pasaulio tvarką ir vienovę – o būtent tokia yra vaikų literatūros paskirtis.

Būti matomam ar matomai – tai pirmiausia egzistuoti kalboje, turėti teisę ištarti žodį, ir ištarti jį savo vardu, neieškant užtarėjų. Pati N.Dangvydė savo viešosiomis kalbomis siekia ne at(si)riboti ar griauti, o pildyti ir plėsti kalbėjimo būdų pasirinkimą. Kalbėdama apie LGBT bendruomenę, ji pabrėžia: tai nėra atskira, uždara, niekam nematoma grupė – tai valstybės dalis. Valstybė yra įvairi, daugialypė ir daugiasluoksnė – ir jei valstybė laisva, tai laisvę (žodžio, kalbos, buvimo kartu) turi kiekvienas ir kiekviena, gyvenanti(s) joje.

Kalba išduoda nesaugumą – todėl būtent nuo kalbos reikėtų pradėti įveikti savo baimes, įvardyti tai, kas galbūt keista ar nejauku, užuot slėpusis po priesagomis, atsiribojimais ar žodžių žaismu. Taigi: pasaulyje, ir Lietuvoje, esti homoseksualai, arba homoseksualūs žmonės, o ne homoseksualistai, nes homoseksualumas – lygiai taip pat kaip heteroseksualumas – nėra ideologija, profesija, judėjimas ar sutrikimas, ką duoda numanyti priesaga -izmas. Esti žmonės, kurie nemano, jog vyriškumas ir moteriškumas yra iš anksto nulemti ir nekintami, o ne „genderistai“. Esti pasakojimų, kuriuose vaikai gali rastis iš stiklinio indo (pasaka „Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis“), ir tai nėra niekuo blogiau už pasakojimus apie atsiradimą kopūstuose. 

Tokia retorika, padedanti pasislėpti ir atsiriboti, pati savaime nėra nei bloga, nei baugi. Baugu veikiau tai, ką ji rodo: valstybė ir visuomenė vis dar suvokiama kaip kovos laukas – jei ne tarp klasių, tai tarp lyčių, etninių ar įvairios lytinės orientacijos grupių, tarp skirtingų pasaulėžiūrų atstov(i)ų. Jei kuri nors grupė prabyla savo vardu, tai ji imama traktuoti kaip norinti dominuoti, užvaldyti, užimti kieno nors vietą. Tarsi nebūtų įmanoma jokia taikaus buvimo kartu galimybė, tarsi bet kas kitas ar „kitoks“ jau savaime reikštų grėsmę man, mano vietai, pačiai mano egzistencijai.

Ar jaukus toks pasaulis, kuriame grėsmė ir baimė įrašytos iš anksto, kaip pamatinė jo sąlyga? „Gintarinė širdis“ siūlo kitokį šeimos, visuomenės ir valstybės modelį: įveikti priešiškumą, įtarumą, išankstinį nepasitikėjimą, remtis bendrabūviu ir bendradarbiavimu. Šios pasakos yra ne prieš šeimą, o už ją, ne prieš valstybę, o už ją; jos teigia, nepaisant visų skirtumų ir laikinų nesutarimų, esant harmoniją, pasaulio tvarką ir vienovę – o būtent tokia yra vaikų literatūros paskirtis.

3. Kaip išgyventi be barbarų?

Gintarinės širdies istorija liudija keletą dalykų. Ji ne tik priverčia įvardyti ir (norisi tikėti) įveikti bent dalį neracionalių baimių, bet ir atskleidžia, kaip mąstoma apie tai, kas nepatinka, ir kaip su tuo elgiamasi.

Mūsų visuomenėje vis dar griebiamasi senų taktikų – ne pripažinti esamą situaciją (įvairūs žmonės ir įvairūs santykiai), o apsimesti, kad viskas veikia pagal iš anksto užduotą modelį (privilegijuojamas vieno tipo santykis). Bet kokie nukrypimai nuo už(si)duoto modelio suvokiami ne kaip pagrindas iš naujo tą modelį persvarstyti, o kaip problema, kurią reikia institucijos sprendimu drausti ir tildyti.

Bet juk siekis naikinti tai, kas neabejotinai egzistuoja, bet ko nenorima matyti, – tai siauro mąstymo požymis. Siekis ne išsiaiškinti ir aptarti, o surasti kaltuosius bei kaltąsias ir paskirti nuobaudas – totalitarinės valstybės bruožas. Taikyti žmones prie taisyklių, o neatitikusius be atodairos šalinti – tai ne laisve ir pasitikėjimu, o politine prievarta grįstos santvarkos veikimo principas. Atitinkama čia ir auklėjimo samprata – ne aiškintis diskutuojant, o „saugoti“ ir riboti kontroliuojant.

Vis dėlto šis skandalas, paradoksaliai, džiugina. Kai valstybėje iš tiesų veikia cenzūra, nei skandalų, nei viešų diskusijų nekyla. O dabar, akivaizdu, ne tik šurmuliuojama, bet ir pamažu persistruktūruoja galios hierarchijos. Naujų kalbėjimo būdų radimasis rodo: greta to, kas nusistovėję ir tarsi „savaime suprantama“ (tradiciška), prabyla anksčiau tylėję balsai. Šią situaciją galima matyti tiek kaip griuvimą (senos, nusistovėjusios struktūros), tiek kaip kūrimąsi (naujos ir dar nepažįstamos tvarkos). Tai dvilypė padėtis, kurioje kaip nerimo išraiška ir randasi įvairios priešpriešos. Bet patsai tokios padėties susiklostymas, abejonių, nerimo ir žodžio galimybė, yra iškalbingi – jie liudija laisvę.

Konstantinas Kavafis klausia: kaip išgyventi pasaulyje, kur vienintelė išeitis, t. y. visų veiksmų pretekstas ir pateisinimas, yra barbarai – nuolatinis išorinės grėsmės laukimas? „Gintarinės širdies“ sukelta polemika rodo, jog Neringos Dangvydės pasakų labiausiai reikia suaugusiesiems ir suaugusiosioms. Reikia, siekiant mokytis pamažu įveikti baimę, uždarumą, nepasitikėjimą, o sykiu – norą bet kokia kaina išlaikyti kalbėjimo ir vertybių monopoliją. Išdrįsti priimti „žinią nelauktą – / Kad barbarų pasaulyje daugiau nebeliko“. Kad gal mes ir esame nieko bendra neturinčiųjų bendrija – bet tai mus ne skiria, o vienija.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min