Žymus keliautojas ir rašytojas Paulas Bowlesas sakė, kad pasakojant apie svečias šalis svarbiausias yra ne jų architektūros, istorijos, meno aprašymas, o jausmo perteikimas. Tai, kokie vaizdai, kvapai užplūsta, sugebėjimas nusakyti, kaip žmonės gyvena savo kasdienius gyvenimus. Jei pavyksta šį jausmą atkurti – vadinasi, kelionė knygos puslapiuose į tą šalį nusisekė.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. /Jurga Jurkevičienė |
P.Jurkevičiaus ir J.Jurkevičienės, jau 17 metų gyvenančių Italijoje ir šios šalies jau seniai nebelaikančių svetima, knyga būtent tokiu keliu ir veda. Sudaryta iš dviejų dalių (vienoje – kelionė į šalies mados pasaulį, kitoje – į Italijos virtuvės, gatvių, barų ir bankų, visko, iš ko susideda kasdienis italų gyvenimas), ji rodo, kas yra Italija. Kupina prieštaravimų, veržlumo, tačiau kartu ir grįsta tradicijomis ir aiškiomis taisyklėmis. Užsieniečių dažnai matoma per storus stereotipinius akinius, daugelio dievinama dėl puikaus maisto, mados pojūčio, gamtos grožio, kitų nekenčiama dėl triukšmo, chaoso, nepunktualumo ir egocentrizmo. Italija yra visokia ir, kaip sako autoriai, tai šalis, kurią reikia ne vienu kąsniu praryti, o iš lėto degustuoti.
Į 15min.lt klausimus apie Italiją ir tai, kas rašoma šioje knygoje, atsakė jos autoriai – dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentas Romoje ir Vatikane P.Jurkevičius ir J.Jurkevičienė.
Jūsų knygoje rašoma apie Stendahlio sindromą, kurį išgyvena kai kurie atvykusieji į Italiją ir kurio aplinkybės yra labai asmeniškos. Ar dabar, praėjus tiek metų, dar prisimenate kokioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis Jums nutiko tas apžavos momentas, paskatinęs vėliau Italiją pasirinkti kaip gyvenamąją vietą?
Paulius Jurkevičius: Taip. Tai buvo Triesto geležinkelio stotis. Išvykęs iš Vilniaus traukiniu į Lvovą, ten persėdęs į tarptautinį „Maskva-Roma“, beveik po trijų parų kratymosi ant bėgių išlipau pirmajame Italijos pasienio mieste. Tai buvo 1989-ųjų balandis...Atsimenu viską, tarsi būtų įvykę vakar: kvapai, garsai, vaizdai ir pirmojo „cappuccino“ putos skonis...
Jurga Jurkevičienė: Labai gerai pasakėte – apžavos momentas. Tai įvyko Florencijoje, elegantiškiausiame Italijos mieste, kurį patys italai vadina svetaine. Mane apsvaigino aromatas – rafinuotos konditerijos, prabangių parfumų, karietas traukiančių arklių mėšlo mišinys. Visa ši puokštė sukėlė tikrą ekstazę, matyt, pažadino kažkokį pasąmonės nervą. Anksčiau nieko panašaus nebuvau jautusi.
Kuo lietuviai ir italai panašūs?
Knygoje užsimenate apie tai, kad nors yra ir tiesioginių Lietuvos giminystės ryšių su Italija, kurie turėtų artinti, tačiau iš tiesų jie tolina. O kas artina? Kokie mentaliteto, vertybių dalykai artina Lietuvą ir Italiją?
P.J.: Architektūra: jeigu jau kalbėtume apie kažkokią užsienio kultūrinę invaziją, tai man regis, kad Vilnius yra itališkas. Temperamentingai suraitytas barokas primena Lečės senamiestį Apulijoje. Teatras: Eimuntas Nekrošius Italijoje yra mylimas ir gerbiamas. Jis yra tikrasis šalies ambasadorius Italijoje. Sportas: lietuviai ir italai už savo klubą širdį atiduotų. Politika: ir čia, ir ten tvyro įsisenėjęs netikėjimas valdžios institucijomis.
Italai ir lietuviai nenustygsta vietoje, trokšta pažinti naujas mados tendencijas. Panašus estetikos pojūtis mados srityje. Lietuviai – jautrūs grožiui
J.J.: Mano galva, tai smalsumas, ambicijos. Italai ir lietuviai nenustygsta vietoje, trokšta pažinti naujas mados tendencijas. Panašus estetikos pojūtis mados srityje. Lietuviai – jautrūs grožiui.
Italijoje gyvenate jau daugybę metų. Nors ne kartą pabrėžėte, kad šalyje labai stipriai jaučiama istorija, tai, kad praeitis daro stiprią įtaką tam, kas vyksta dabar, visgi kas labiausiai pasikeitė per tą laiką, kol gyvenate šioje šalyje? Galbūt keičiasi kažkokie įpročiai, o galbūt ir pati aplinka (pavyzdžiui, knygoje teigiate, kad Italijos peizažui ničnieko netrūksta, tačiau trūksta meilės – betonas vis agresyviau skverbiasi į aplinką)?
P.J.: Italiją supurtė euras. Kol šlamėjo dailiosios liros su daugybe nulių, šalies eksportas lėkė tarsi ant sparnų. Po euro įvedimo sparnus teko suskleisti. Dabartinis premjeras Mario Monti irgi gana sėkmingai bando pakeisti italų mąstymą, kad viskas kaip nors susitvarkys savaime. Vaizdai iš Atėnų išgąsdino Romą. Bet tai galima suvokti skaitant spaudą arba kalbant su verslininkais. O užsukęs į Kalabrijos pakelės barą išgerti espreso puodelį rasi tą patį gyvenimo džiaugsmo kupiną neskubrumą. Ir niekas čia nieko nepakeis: vieni gyvena tam, kad dirbtų, kiti dirba tam, kad gyventų.
J.J.: Daug kas Italijoje pasikeitė per septyniolika metų, kol gyvename toje šalyje. Bet labiausiai žavi tai, kad italai moka išsaugoti tai, kas sukurta praėjusiose epochose. Tai ir yra jų stiprioji vieta. Praeities ir naujienų harmonija labiausiai žavi madoje, architektūroje, gastronomijoje. Kodėl itališkas būstas atrodo gyvas net tada, kai akina technologijomis? Nes dvasingumo jam suteikia praeitis – antikvariato akcentai.
Išbandymai vairuotojams
Rašote, kad Italijai yra būdingas triukšmas, o ne tyla, ir dažniausiai žmonės, nemėgstantys triukšmo, nesižavi Italija. Prie ko dar sunkiausia prisitaikyti šioje šalyje? Turbūt itin sudėtinga perprasti ir naujus vairavimo įgūdžius?
P.J.: Žiūrint kokiais keliais vairuojame. Tarkime, Milanas ar Turinas vairuoja tvarkingai. Roma – temperamentingai. Neapolis – beprotiškai. Bet tai vien tik temperamento dalykas. Italijoje dešimčiai tūkstančių gyventojų tenka daugiau automobilių negu Vokietijoje ar JAV. Kita vertus, apsipratęs su vietos vairavimo ypatumais, pradedi matyti ir tam tikrus privalumus: žmonės moka elgtis kamščiuose, treniruoti. Policija be reikalo nesikabinėja. Vairuotojų įgūdžiai – neblogi, ypač didžiuosiuose miestuose, nes į gatves italai išvažiuoja paauglystėje, apsižergę motorolerius.
J.J.: Vairavimas yra mano aistra ir atsipalaidavimo priemonė. Bet tik Romoje, ir piečiau. Čia vairuojama be taisyklių, pasikliaujant intuicija. Kas atvažiavo pirmas prie žiedo, tas ir važiuoja. Kitas jį praleidžia, netvos į šoną. Kai atsiduriu dvylikos eilių eismo chaose Romos centre, San Giovanni in Laterano aikštėje pajuntu laisvės pojūtį. Gerai jaučiuosi milijoniniame mieste. Gal kam nors keista, bet malonumo paskęsti nepažįstamoje minioje negalėčiau su niekuo palyginti.
Nors skaitant šią knygą Italija atrodo kaip ypatingai žavi šalis, ar yra dalykų, kurie yra mielesni Lietuvoje ir kurių italai galėtų pasimokyti iš lietuvių? Ir, atvirkščiai, ko Italija galėtų pamokyti Lietuvą?
P.J.: Italai galėtų atvažiuoti mokytis į Lietuvą punktualumo, tvarkingo požiūrio į savo ir kitų laiką. Italija galėtų mus pamokyti rimto požiūrio į regioninę kultūrą, etnografiją, gastronomiją. Roma tradicinės regionų virtuvės propagandai ir apsaugai išleidžia milijonus eurų. O Vilnius kiek išleidžia?
Ko pasimokyti iš italų? Saiko jausmo. Jie niekada nepersivalgys, neviršys alkoholio – vyno kiekio.
J.J.: Kartais manau, kad italai nemoka siekti tikslo, jo neužsibrėžia, niekada jo, skirtingai nuo lietuvių, atkakliai nesiekia. Bet kažkokiu stebuklingu būdu, lyg netyčia, vis tiek pasiekia. Ko pasimokyti iš italų? Saiko jausmo. Jie niekada nepersivalgys, neviršys alkoholio – vyno kiekio. Perdaug neliūdės ir nesiautės iš džiaugsmo. Ta prasme, tai harmoninga tauta.
Vyno geria vis mažiau
Daugeliui lietuvių Italija asocijuojasi su vyno kultūra, įprasta manyti, kad italai vyno išgeria išties nemažai. Tačiau jūs sakote, kad kur kas daugiau alkoholio geria atvykėliai, o į juos žiūrima net su gailesčiu. Net ir kalbant apie mados kuluarus pastebima, kad italai stengiasi pasveikti ir renkasi ne šampaną, o vandenį. Ar iš tiesų alkoholio vartojimo įpročiai šioje šalyje taip smarkiai skiriasi nuo mūsiškių ir italai stengiasi gyventi vis sveikiau?
P.J.: Taip, šioje srityje tarp Lietuvos ir Italijos žioji bedugnė. Italai vis mažiau geria. Ko mažiau? Visko. Vyno suvartojimas „pro capite“ mažėja jau keletą dešimtmečių. Mineralinio vandens kultas kėsinasi nurungti vyną. Populiaria laisvalaikio forma tapo ne vyno someljė, o vandens someljė kursai. Bet, manau, šių dalykų greitai neišmokstama. Saiko kultūra bręsta iš lėto. Paradoksas, kurio net turbūt parašyti negalima, nes gali pakibti tam tikrų tarnybų Damoklo kardas, bet realybė yra tokia: vyno kultūra dėstoma jaunimui, tai turbūt savaime vėliau ir sureguliuoja asmenybės santykį su alkoholiu. Rezultatas: alkoholio vartojimo kreivė važiuoja žemyn.
J.J.: Pati paprasčiausia taisyklė, kurios italai šventai laikosi, ir tai yra svarbiausia drausmingo bei atsakingo požiūrio į vyną sąlyga yra ši: geriama tik tol, kol valgoma. Italai gera vyną kasdien, bet tik vakare, po taurę. Milano mados pasaulyje šiuo metu karaliauja vandens kultas. Nemanau, kad tai – tik mados reikalas. Tiesiog, gero vandens vartojimas užtikrina sveiką organizmo būklę. Italai perka brangų vandenį ir džiaugiasi „Štai, investuoju į brangiausią turtą – patį save“.
Knygoje nemažai vietos skiriama stereotipams ir jų griovimui. Koks stereotipas, Jūsų nuomone, apie Italiją yra labiausiai prigijęs ir smarkiausiai neatitinka tikrovės?
P.J.: Stereotipas apie atsilikusią, skurdžią pietiečių šalį. Vakarietišką kultūros, politikos, teisės sampratą suformavusi valstybė yra atsilikusi? Nejuokaukime. Valstybė, kurios viena nedidelė provincija – Trevizas ar Vičenca eksportuoja tiek, kiek visa Graikija yra skurdi? Negali būti. Tiesiog čia veikia klaidingi vertinimo kriterijai: mes matome išdžiaustytus skalbinius ir automatiškai darome klaidingas išvadas. Žinoma, italai turi daug silpnybių ir keistenybių, bet nebijo jas parodyti. Tai gera terpė gimsta stereotipams.
J.J.: Iš tiesų, pakanka pasivaikščioti po „auksinį“ Milano mados kvadratą ir tampa aišku, kad tai tikrai turtinga valstybė. Arba užsukti į Massimiliano Fukso suprojektuotą „Rho“ parodų centrą – vieną didžiausių ir moderniausių pasaulyje. Bilietas į parodą – 25 eurai žmogui, sumuštinis – 8 eurai, bet žmonių – sausakimša.
Idealios dienos Romoje scenarijus. Koks jis būtų pagal Jus?
P.J.: Ryte – „cappuccino“ ir „cornetto caldo“ pusryčių ritualas „via Veneto“, kurioje buvo susuktas filmas „La Dolce vita“ viename barų, vėpsant į praeivius ir vitrinas. Paskui – neskubrus pasivaikščiojimas link Ispanijos aikštės. Pasisėdėjimas ant „piazza di Spagna“ laiptų. Paskui – į viršų, į parką „Villa Borghese“. Žvilgsnis į idealųjį skulptūros kūrinį – Antonio Canova „Paolina Borghese“. Smagios „trattoria“ paieškos ir paprasto, nuoširdaus, šalto „Castelli Romani“ gurkšnis. Popietės espreso puodelis „Antico Caffe' Sant'Eustacchio“. Pasivaikščiojimas „Campo Marzio“ kvartalo gatvelėmis, Navonos aikštėje – bandymas aprėpti Gianlorenzo Bernini genialųjį „Upių“ fontaną. Naktinėjimas „Trastevere“ gatvelių labirinte.
J.J.: Visiškai pritariu Pauliui. Pridurčiau prie nuostabaus scenarijaus , na, dar „Salvatore Ferragamo“ drabužių butiko aplankymą Condotti gatvėje.
Nors Italijos neįmanoma suspausti į rėmus – tokia skirtinga ji yra – visgi galbūt galėtumėte išduoti penketą vietų šioje šalyje, kurios patinka Jums asmeniškai labiausiai ir kurias labiausiai galėtumėt rekomenduoti žmonėms, norintiems suprasti, kas yra tikrasis šios šalies grožis?
P.J.: Bandom. Pjemonto kalvos ties Barbaresko miesteliu ir vynuogynais. Pantelerijos sala ir „passito“ vyno atradimai. Lečės barokas Apulijoje. Kalabrijos paplūdimiai ties Vatikano iškyšuliu. Žvejų salelė „Maggiore“ ežere.
J.J.: Milano dizainerių „DolceGabbana“ restoranas „Gold“, Florencijos San Lorenzo bazilika, Strombolio sala, visos Neapolio Tribunolų gatvės picerijos, Anakaprio San Michelės vila, „Giolitti“ ledainė Romoje.
Milano ir Romos mada – kuo jos skiriasi?
Knygoje aprašant Milano ir Romos mados skirtumus sakoma, kad Milano mados idėja – tai vyras, o Roma – tai donna di classe. Sakoma, kad antipodai yra net abiejuose šiuose miestuose vykstančių mados renginių manekenės. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti šiuos skirtumus ir kuo skiriasi abiejų svarbių centrų mados pasauliai?
J.J.: Labiausiai skiriasi požiūris į gyvenimą, grožį madą. Todėl ir yra Milano vyras – elegancijos pavyzdys visam pasauliui, ir ta šiek tiek keistoka, lyg iš praeities nužengusi ikona „donna di classe“. Vienas pasaulis – Milnas, tai naujienų kalvė, kitas – įsikibęs tradicijų, niekur neskubanti „dolce vita“ citadelė. Tai Roma.
Vienas pasaulis – Milnas, tai naujienų kalvė, kitas – įsikibęs tradicijų, niekur neskubanti „dolce vita“ citadelė. Tai Roma
Dažnai kalbant apie Italiją su nuostaba, o kartais ir su pašaipa užsimenama apie jaunimą, kuris su tėvais gyvena kone iki 40-ies metų. Jūsų knygoje irgi rašoma apie itin svarbias pamatines šeimos vertybes ir tai, kad vaikai neskuba išeiti iš tėvų namų. Ar tai iš tiesų iki šiol plačiai paplitęs gyvenimo būdas?
P.J.: Taip. Pas mus krizė jaunimą gena kuo toliau nuo šeimos židinio. Italijoje – atvirkščiai. Nežinau, valgyti spagečius prie vieno stalo su tėvais gal nėra labai šauni išeitis. Užtat Italija kol kas neišsilakstė po pasaulį. Pas mus gyvuoja kartų antagonizmas. Italijoje jo nedaug. Jeigu itališkas tamprių šeimos ryšių modelis veiktų Lietuvoje jaunos merginos galbūt nelėktų į svetimas šalis. Apie jų nuotykius Italijoje galima kone kas savaitę pasiskaityti. O apie itales Londone ar Niujorke kažkaip nesigirdi...
Šventi ir tuo pačiu žemiški
Italijoje seksas yra nuodėmė – rašoma knygoje. Tačiau dažnai žmogui iš šono gali atrodyti priešingai. Porno žvaigždės politikoje, Silvio Berlusconi sekso skandalai, erotiškos televizijos žvaigždės, geidulingas mados pasaulis, galų gale italų kaip puikių meilužių reputacija. Kaip įmanoma suderinti šiuos, regis, visiškai priešingus suvokimus ir įvaizdžius?
P.J.: Geras klausimas. Yra tokia itališka formulė „sacro e profano“ – šventas ir tuo pat metu žemiškas. Tokie italai ir yra: užtenka šioje šalyje vietos ir šventiesiems ir kazanovoms. Didysis Silvio? Aš kažkaip netikiu, kad tuose skandaluoe būta sekso. Greičiau pikantiški žaidimai su tam tikru atspalviu. Ir daug kalbų.
Nemažai lietuvių, nuvykę slidinėti į Italiją grįžę sako pamatę šią šalį. Tačiau jūs sakote, kad pagal tai, ką pamato jie, keliaudami į šiuos kurortus, apie šalį nelabai galima spręsti. Be to, minite, kad Alpės – nelabai itališki kalnai, nors ir labai patrauklūs turizmo rinkodaros požiūriu. Kodėl?
P.J.: Alpėse kalbama vokiškai, prancūziškai, slovėniškai, Friulio dialektu „furlane“. Čia daug tvarkos, vakarais žmonės užtraukia užuolaidas, dažniau nei visoje likusioje Italijoje žudosi. Rytais „įkala“ grapos prie kavos. Valgo ne makaronus, o kukurūzų košę „polenta“. Pašneka, kad norėtų atgal – į Austrijos glėbį. Nežinau, ar daug ten tos Italijos.
Aukso laikai italų krepšinyje baigėsi
Pastaruoju metu Europoje netyla kalbos apie Italijos skolų krizę, nors patys italai, skirtingai nei valstybė, prasiskolinę yra labai nedaug ir labai konservatyviai žiūri į skolinimąsi. Kaip italai dabar žiūri į nesibaigiančius pranešimus apie skolų krizę – ar jaučiamas didėjantis nerimas, o gal atvirkščiai, būdami užtikrinti savo šeimos finansiniu stabilumu žiūri į tai ramiau nei daugelio Europos šalių gyventojai, kurių visa buitis paremta bankų paskolomis?
P.J.: Nerimo yra. Ypač dabar. Mario Monti pradėjo biudžeto dietą. Mažina beprotišką tarnybinių mašinų parką, privilegijas, biurokratų armiją. Pastaroji buvo įpratusi gyventi sočiai ir be rūpesčių. Tad biudžetinėse įstaigose nervingos įtampos esama. Verslas visais laikais buvo įpratęs prisitaikyti. Bet yra ir čia skausmingo nerimo ženklų, savižudybių, juk vartojimas traukiasi. Vis tik manau, Italijos pramonės potencialas yra pernelyg galingas, kad šią šalį ištiktų Graikijos likimas.
Bet italai myli krepšinį. Šios sporto šakos įvaizdis – švarus, nors ir „biednas“. O futbolą vis purto skandalai...
Futbolas, be abejo, yra sportas Nr.1 Italijoje. Tačiau Lietuvoje įprasta manyti, kad Italija viena iš tų nedaugelio Europos šalių, kurioje mėgstamas ir krepšinis. Ar iš tiesų matote susidomėjimą šia sporto šaka, ar garsus vietos klubo krepšininkas čia būtų didelė žvaigždė?
P.J.: Aukso laikai Italijos krepšinyje baigėsi su Bolonijos „Kinder“, „Fortitudo“, Trevizo „Benetton“ šlove. Italijos krepšinio problema yra ta, kad čia, priešingai negu futbole, nepavyko sukurti galingos ekonominės sporto industrijos. Klubai išsižioję laukia atskirų mecenatų, tokių kaip Giorgio Armani ar Walter Scavolini. Mecenatai mesteli pinigų, retsykiais ateina pasižiūrėti. Paskui viskas nusibosta, ir klubas ieško naujo sporto mecenato. Bet italai myli krepšinį. Šios sporto šakos įvaizdis – švarus, nors ir „biednas“. O futbolą vis purto skandalai...
Ko grįžę į Lietuvą iš Italijos labiausiai pasigendate? Ar vis dar įsivaizduojate, kad ateityje grįšite ir gyvensite Lietuvoje?
P.J.: Lietuvoje, bent jau Vilniuje – labai daug Italijos. Gal net per daug. O kas bus toliau, – matysime.
J.J.: Pasiilgstu žmonių dėmesio. Italijoje įlipi į liftą,sveikinasi, įeini į barą, pastebi, kad įėjai, nusišypso. Pasigendu tipiško geros virtuvės kvapo namų laiptinėse – „aglio, olio, peperoncino“...
 |
| „Tyto alba“ nuotr. /Knyga „Italija“ |
