Jacko Kerouaco knygos galbūt ir nebūtų laikomos ypatingu literatūriniu palikimu, jeigu ne jų nuoširdus, gaivališkas jausmas, sugebėjimas taikliai įvardinti to laiko dvasią. Jo knyga „Kelyje“ buvo kritikuojama dėl monotonijos, prasto literatūrinio stiliaus, tačiau jos herojai įkūnijo bytnikų siekius ir laisvą gyvenimo būdą. Gyvenimas valkataujant, nuolat apsvaigus, nepriklausant nuo nieko, ieškant gyvenimo prasmės ir kategoriškai atmetant visuomenės normas bei taisykles. Šios knygos herojai tvirtai tikėjo, kad iki gyvenimo galo jie ir gyvens taip, būdami patys sau ponai.
Toks buvo tas laikas, toks buvo J.Kerouacas, jo draugai, o, išėjus „Kelyje“, - ir daugybė kitų ramų gyvenimą į kelią iškeitusiųjų jaunuolių. Tačiau ar tai galėjo tęstis amžinai? Kiek laiko reikėjo tam, kad nevaržomos laisvės iliuzijos žlugtų?
Tiesa, „Big Suras“ baigiamas optimistine gaida. Galima susidaryti įspūdį, kad J.Kerouacas dar tikėjo, kad viskas gali būti gerai. Tačiau tiesa ta, kad niekas nebebuvo gerai.
Bent jau J.Kerouaco iliuzijų žlugimas užfiksuotas šioje 1962 metais išleistoje knygoje „Big Suras“, kurią dabar lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“. Kaip ir „Kelyje“, „Dharmos valkatos“,ši knyga yra autoriaus tuometinės būklės atspindys – tai nuoširdu nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Šioje knygoje J.Kerouacas, kadaise žavusis bytnikų kartos šauklys, rodomas kaip jau išgarsėjęs rašytojas, tačiau praradęs ryšį su anksčiau į priekį jį vedusiomis idėjomis. Jis skendi depresijoje, nuolatiniame alkoholiniame kvaitulyje, stumiančiame jį į haliucinacijas, košmariškas vizijas.
Norėdamas susivokti savyje, herojus blaškosi tarp atsiskyrimo gamtoje ir grįžimo į miestą. Tačiau pasislėpti nuo savęs negali niekur. Tiesa, retkarčiais gamta, jos cikliškas grožis nuramina herojų, tačiau daugiausia – baugina, ir nuolatos tenka stengtis galutinai neišprotėti. Grįžus į miestą – ne ką lengviau. Amerika jau nebe ta, kurią per savo iliuzinius akinius matė „Kelyje“ laikų herojai. O ir patys herojai neatpažįstamai pasikeitę. Laisvės idėjos likę kažkur sąmonės pakraštyje, jas pakeitė cinizmas, nuovargis ir desperacija. Iki šiol buvo gyventa nepaisant ribų, tačiau peržengus jas, susivokta, kad viduje liko juoda skylė. Kurią užverti herojus bando ieškodamas religinės tapatybės, svarstydamas apie mirtį ir egzistenciją. Paguodos herojus randa vis mažiau – „pasaulis rodo jam liežuvį“, jis „regi, kad žemė juda, bet neranda jokios ypatingos prasmės, kurią būtų galima suteikti šiam judėjimui“ (p. 98).
Nesakyčiau, kad šią knygą skaityti lengva, nors literatūros kritikai vieningai tikina, kad tai – stipriausias J.Kerouaco romanas. Jos nuotaika, atmosfera – slogi, visiškai neprimenanti to knygos „Kelyje“ džiaugsmingo pojūčio, kad viskas dar priešakyje. Todėl ir skaityti siūlyčiau pirma kitas J.Kerouaco knygas ir tik paskui šią. Tai būtų logiškas bytnikų idėjų užgimimo ir mirties vaizdinys.
Tiesa, „Big Suras“ baigiamas optimistine gaida. Galima susidaryti įspūdį, kad J.Kerouacas dar tikėjo, kad viskas gali būti gerai. „Viskas vis tiek išeis į gera, ir bus taip amžina, ir taip pat švytės auksu, ir nebėra reikalo dar ko nors sakyti“. Tačiau tiesa ta, kad niekas nebebuvo gerai. Daugiau J.Kerouacas nebeparašė nei vieno romano, o 1969 metais mirė nuo alkoholizmo sukeltos ligos. „Big Suras“ buvo jo, o galbūt ir visos bytnikų kartos pabaigos pradžia.
