Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: istorinė studija apie slaptąsias draugijas: o gal viskas yra ne taip, kaip mums atrodo?

knyga
knyga
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po to, kai visame pasaulyje kilo tikra isterija dėl Dano Browno romanų, susidomėjimas slaptosiomis draugijomis, o visų pirma „Opus Dei“, smarkiai išaugo. Net nieko apie jas anksčiau negirdėjusieji ėmė svarstyti, o gal iš tiesų egzistuoja kažkokie slapti tinklai, valdantys mūsų gyvenimus? Žinoma, Umberto Eco kūrybos gerbėjai slapta šypsojosi, apie panašius dalykus jau anksčiau skaitę jo įstabiame romane „Fuko švytuoklė“. Tačiau palikime ramybėje romanus (nors esu tikras, kad U.Eco žinios slaptųjų draugijų istorijos srityje daugiau nei įspūdingos), rankose turime Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą Klaus-Rudiger Mai istorinę studiją apie slaptąsias draugijas.

Istorikas, žurnalistas, dramaturgas Klaus-Rudiger Mai jau žinomas mūsų skaitytojams – lietuvių kalba buvo išleista jo knyga „Vatikanas. Dvilypė vienos pasaulinės valdžios istorija“, kurioje autorius tyrinėjo ne tik oficialiąją Vatikano istorijos pusę, bet ir tai, ko stengiamasis neafišuoti.

Šįkart autoriaus užmojai kur kas platesni – mokslinėje studijoje „Slaptosios draugijos: mitai, valdžia ir tikrovė“ jis analizuoja slaptųjų draugijų istoriją, jų struktūrą, formavimąsi, veikimo principus nuo senųjų laikų iki pat šių dienų.

Knygoje autorius tyrinėja laisvųjų mūrininkų, iliuminatų, „Opus Dei“, kitų organizacijų veiklą, čia minimos ne tik jau seniai istorijoje nugrimzdusios asmenybės, bet ir tokie politikai kaip George'as Bushas ar Silvio Berlusconi. Slaptųjų draugijų geografija itin plati – nuo Airijos, Rusijos, Italijos (šiai šaliai skiriama itin daug dėmesio), Vokietijos, Serbijos ar, kas buvo itin įdomu – Afrikos šalių. Slaptosios draugijos neaplenkė ir šio žemyno, nors jas paprastai linkstama sieti su Europa bei Šiaurės Amerika.

Autorius daro išvadą, kad slaptųjų draugijų tradicijomis remiasi mafija, jų randa net ir modernių europinių partijų ištakose.

Pripažindamas, kad tema yra itin plati, autorius stengiasi sistematizuoti slaptųjų draugijų tipus, į detalesnę analizę leisdamasis tik nagrinėdamas kai kurių iš jų veiklą. Tačiau to pilnai užtenka susidaryti vaizdą apie slaptųjų draugijų elementus: priėmimus į draugijas ir narystę, mitus, ritualus ir tradicijas, kaip tampama lyderiais ir, kas įdomiausia, kokios asmenybės buvo šių draugijų vadovais.

Rašytojas teigia, kad slaptųjų draugijų veikla buvo ir yra kur kas aktyvesnė ir apimanti kur kas platesnes visuomeninio, politinio, kultūrinio gyvenimo sferas, nei įprasta manyti („Iš tiesų, slaptųjų draugijų poveikis yra labiau nepastebimas ir žymiai efektyvesnis, nei bando įteigti skambiai žiniasklaidos aprašomi italų skandalai“ (p. 15). Kodėl taip yra? Kokios priežastys slaptųjų draugijų plitimui ir sugebėjimui išsilaikyti per amžius? K.R.Mai teigimu, slaptos draugijos, sąmokslo teorijos nesikuria beorėje erdvėje, be priežasčių – siekis yra susikurti pasaulį, priešingą netobula laikoma dabarčiai, kurią būtina pakeisti.

Skaitant šią istorinę studiją nesunku pasaulį imti įsivaizduoti apnarpliotą sąmokslais, slaptais draugijų susitarimais; autoriaus teigimu, slaptosios draugijos ir iki šiol atlieka savo darbą. Tačiau tai nebūtinai reiškia destruktyvaus poveikio siekį. „Tai jokiu būdu nereiškia, kad jos nori užkariauti mūsų pasaulį – jos yra mūsų gyvenimo, mūsų pasaulio dalis. Šios draugijos atsirado ir egzistuoja dėl žmogiškos baimės, visuomeninio spaudimo ir nenumalšinto ilgesio, kurie savo ruožtu gali būti skatinami nusivylimo ir nepastovumo baimės“, (p. 376.)

Nors ši knyga – istorinė studija, tačiau ji parašyta pakankamai lengvu stiliumi, neverčianti skaityti jos su tarptautinių žodžių žodynu ant stalo. Tai nė kiek nestebina ne tik turint omenyje autoriaus žurnalistinio darbo patirtį bei tai, kad jis slapyvardžiu Nicholas Lessingas rašė kriminalinius romanus, bet ir todėl, kad tema dėkinga – slaptųjų draugijų istorija apipinta sąmokslais,  žmogžudystėmis, ritualais ir paslaptimis, – kuo puikiausia medžiaga tikram trileriui. Skirtumas tik tas, kad viskas, kas aprašoma čia, vyko iš tiesų.

Tuo, kad autorius atliko didžiulį darbą, rinkdamas informaciją apie slaptąsias draugijas, abejoti netenka. Ir net didžiausius skeptikus turėtų įtikinti pateikiami faktai, kad jos ne tik egzistavo, bet ir veikia iki šiol. Tiesa, ginčų galėtų kilti svarstant, kiek jų įtaka šiandien iš tiesų yra reali. Kokios nuomonės besilaikytumėte, „Slaptosios draugijos: mitai, valdžia ir tikrovė“ akiratį šioje srityje neabejotinai smarkiai praplės.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min