Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Michailo Šiškino „Laiškų knyga“ – paprasto gyvenimo nemirtingumas ir kasdienybės poezija

laiskai
laiskai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jau pats faktas, kad vieno garsiausių šių laikų rusų rašytojų Michailo Šiškino knyga „Laiškų knyga“ lapkričio pabaigoje laimėjo didžiausią literatūrinį apdovanojimą Rusijoje – Rusijos nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“, daug ką pasako. Bent jau tai, kad šios knygos neperskaityti bet kuriam rimtam knygų mylėtojui nevalia. Perskaitęs šią knygą galiu užtikrinti, kad knyga šio apdovanojimo tikrai nusipelnė, ir tai – neabejotinai vienas svarbiausių lietuvių kalba pasirodžiusių verstinių romanų šiais metais.

M.Šiškinas Rusijoje vertinamas įvairiai. Kaip ir turbūt kiekvienas išties talentingas rašytojas. Nors vieni šį Šveicarijoje gyvenantį autorių vadina iškiliausiu šių laikų Rusijos rašytoju, statydami jį greta Ivano Bunino ar Vladimiro Nabokovo, netrūksta kritikų, kurie apkaltina jį plagijavimu ar konformizmu.

Tačiau pasirodžius šiai, naujajai M.Šiškino knygai, atrodytų, pritilo net ir skeptiškųjų kritikų balsai. Kai kurie, nors akivaizdžiai ir nelabai to norėdami, pripažįsta, jog „Laiškų knyga“ visgi įstabus literatūrinis kūrinys. Na, o kiti vadina jį vienu iš reikšmingiausių Rusijos literatūroje per pastaruosius kelis metus. O toks įvertinimas, sutikite, Rusijoje, kurioje niekada nestigo talentingų rašytojų, yra svarbus.

„Laiškų knygai“ M.Šiškinas pasirinko prieš kelis šimtus metų populiarią epistolinio romano formą. Volodenka ir Sašenka rašo vienas kitam laiškus. Iš pradžių gali atrodyti, kad tai yra romanas apie meilę – jaunuoliai rašo vienas kitam apie neseniai užgimusius, išgyventus jausmus. Tačiau šis romanas tikrai ne apie tai. Tiksliau – ne tik apie tai. Ilgainiui paaiškėja, kad jaunuoliai gyvena skirtingose epochose (apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje), o jų laiškai nepasiekia vienas kito. Jie rašo patys sau ir pasakoja apie paprasčiausius, bet kartu ir svarbiausius gyvenimo dalykus. Tai – amžinosios literatūros temos – mirtis, gyvenimas, jo prasmė, meilė, laimė.

Skaitant laiškus prieš akis bėga abiejų susirašinėjančiųjų gyvenimai. Šie gyvenimai dėliojasi iš kasdienybės gabaliukų, atsiminimų nuotrupų, emocijų blykstelėjimo.

Atrodytų, kad šie laiškai – tarsi žmonių gyvenimo medžiai, jų paprastos, nuostabios ir kartu labai liūdnos, skausmingos istorijos.

Itin  aiškiai gyvenimo tėkmė („besiraitanti bulvės lupena“) su nenumaldomais jo dėsniais išreikšta Sašenkos laiškuose. Vaikystė su savais kompleksais ir paslaptingu tėvų pasauliu; jaunystė, viltinga, optimistiška; vėlesnis nusivylimas, supratimas, kad gyvenime kiekvienas žmogus vis dėlto yra vienišas. Senėjimas, artimųjų mirtys, susitaikymas su vienatve, o kartu ir su tėvais, nuo kurių visą gyvenimą tolta. Tai ir šeimyninis guolis, kuriame staiga pabundi nuo vienatvės, namai, kuriuose atsiranda užtrenktų durų garsas. Tėvas, mirštantis su dukros ranka savojoje. Kasdienybės poezija, smulkmenos, išlaisvinančios ir įprasminančios.

Tuo tarpu Volodenkos gyvenimo istorija vystosi jam būnant kare, kiekvieną dieną nenumaldomai artėjant link mirties – juk kare vienintelė pergalė yra išgyventi, bet ją pasiekti labai sunku. Tačiau ši karo patirtis Volodenkai tampa išgryninančia, padedančia suvokti, kad gyvendamas brauniesi pro sudėtingus dalykus prie visai paprastų, pačių paprasčiausių. Anksčiau jam atrodė, kad gyvenimas yra ruošimasis mirčiai, o vėliau pasirodė, kad ne mirčiai reikia ruoštis, o gyvenimui. Volodenka prisimena, kaip bandė mintis, savo gyvenimo prasmę užrašyti lapuose, tačiau vėliau suvokė, kad tai yra bejėgiška. „Žodžiai – apgavikai. Žada pasiimti į jūrą, o paskui patyliukais išplaukia iškėlę visas bures, o tu lieki ant kranto“ (p. 171) Karo žiaurumuose kartu su nuovargiu atsiranda švelnumas, gyvenimo troškimas, bandymas pajusti gyvenimą visame kame – spalvose, kvapuose, viskas, kas aplinkui, iš tiesų juk šaukia gyvybę.

Dar knygos pradžioje rašoma, kad visos knygos yra ne apie mirtį, o apie amžinybę. Taip ir su „Laiškų knyga“. Mirtis (kuri „yra visuotinio gėrio ir harmonijos gynyba nuo mūsų, nuo mūsų chaoso“, p. 238) leidžia priartėti prie esminių dalykų. Prie to, ką mes užmirštame riekdami savo kasdienybę, nematydami tokių svarbių smulkmenų. Užmirštame tai, kad „žmogus gimsta, gyvena ir miršta laimingas, tik visą laiką apie tai užmiršta“ (p.62). Galiausiai žmogus tampa tuo, kuo jis visada buvo, – šiluma ir šviesa.

M.Šiškinas – neabejotinas žodžio meistras, gebantis kurti plastišką, poetišką, iki smulkmenų išgrynintą pasakojimą, dėliodamas įstabaus grožio paveikslą. Šis pasakojimas gali būti sentimentalus, lyriškas, tačiau kartu ir griebiantis už žiaurios kasdienybės gerklės.

Tai – nuostabi knyga, viena iš tų, galinčių keisti supratimą apie gyvenimą. Mėgaukitės skaitydami ją neskubėdami, iš lėto, įsiurbdami plaukiančius žodžius ir sakinius. Ir pavydu tiems, kas ją skaitys pirmą kartą.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min