Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba: „Džiaukimės, jei kasmet išeina dvi trys geros knygos paaugliams“

Kęstutis Urba
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Kęstutis Urba
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Knygynai nestokoja lietuvių parašytų romanų, rimtesnės literatūros, kelionių, receptų, poezijos ir vaikams skirtų knygų. O paaugliai, jei spręstume vien iš šios pasiūlos, tarytum neskaito.

Knygų mugės naujienas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Metų knygos rinkimuose – vos dvi jiems skirtos knygos, nors kitų kategorijų – po penkias šešias. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba situaciją vadina bloga, o ją aiškina tuo, kad čia talento nepakanka, reikia išmanyti, kas išties rūpi šių dienų paaugliams.

– Kokios jums atrodo Lietuvoje leidžiamos knygos paaugliams?

– Paauglio sąvoka plati. Jaunesnieji – 11–14 metų, vyresnieji – 15–17 metų, jaunimas… Ir literatūra skirtinga. Skirtoji jaunesniesiems atsigavo anksčiau. Vyresniųjų – vienpusiškesnė: dažnai – subtiliai dramatiška, pasaulį piešia tamsiomis spalvomis, gvildena skaudžias narkomanijos, savižudybių problemas, vis eina knygos apie nepagydomą ligą. Pasigesčiau pozityvesnės literatūros.

Apskritai Lietuvoje situacija labai bloga. Tai išryškino Metų knygos rinkimai. Šįkart paauglių knygų kategorijoje vietoj penkių galėjome pristatyti tik dvi (Unės Kaunaitės „Sudie, rytojau“ ir Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“ – red. past.). 

– Kodėl? Ar rašytojai nenori kurti paaugliams, ar jų niekas neskaito, todėl nėra paskatos rašyti?

– Ekspertų komisijoje, kuri atrenka knygas rinkimams, dalyvauju, kai tik prasidėjo ši akcija. Šiemet buvo keturios knygos, skirtos paaugliams. Atrinkome dvi. Pernai buvo trys. Išskirčiau smagų U.Kaunaitės atėjimą.

Tiesiog paaugliams rašančių rašytojų yra mažai. Kodėl? Nežinau… Žmonės, gebantys rašyti, per toli nuo dabartinio paauglio, kuria užsidarę. Jei turi lakią vaizduotę, paprasčiau sukurti pasaką vaikams.

– Mažieji skaito, ką jiems nuperka. Paaugliai jau geba rinktis, todėl šalia televizoriaus ir interneto knyga dažnai lieka podukros vietoje.

– Taip, tai tiesa – knyga paauglystėje susiduria su didesne konkurencija. Vaikams ir tėvai skaito, jie mažiau į internetą lenda ir televiziją žiūri. O jei esi koks šeštokas, artėji prie paauglystės, žinokis pats. Yra inteligentiškų šeimų, kurios rūpinasi vaiko ugdymu, auklėjimu, perka knygas. Kuo vaikas mažesnis, tuo tų knygų daugiau, o paauglystėje – tavo reikalas. Ar paauglys dažnai lekia į knygyną? Abejoju.

– Ar mokytojai nedaro meškos paslaugos? Per literatūros pamokas dažniausiai tenka skaityti romanus ir apysakas, kurios gvildena suaugusiems aktualias problemas.

– Jau 15 metų esu paaugliškų klasių – septintokų, aštuntokų – vadovėlių autorius. Siekiau įvesti į programas literatūrą, kuri jiems įdomi. Iš pradžių buvo didelis mokytojų pasipriešinimas, bet priprato. Literatūrinis ugdymas turi balansuoti tarp klasikos, kurią turime žinoti, ir to, kas paaugliui įdomu.

Kęstutis Urba: „Žmogus, kuris rašo vaikams, turėtų didžiuotis, kad daro didžiulį darbą. Suaugusiems rašyti – saviraiška, o čia – sąmoningas procesas.“

Mokytojai išmano klasikinę, programinę literatūrą, o čia reikėtų paskaityti ir pačiam. Nesuprantu, kaip mokytojai nenori skaityti. Be abejo, mokytojui lengviau kalbėti apie knygą, kuri jam įdomi, jį jaudina. Gerų knygų yra, galima parinkti 20 knygų septintokui, aštuntokui. Bet mokytojų požiūris: ai, čia užklasinis skaitymas. Dabar vėl viskas krypsta į senąją literatūrą ir bijau, kad paaugliai vėl mažiau skaitys.

– Kaip šiuolaikinė lietuvių literatūra paaugliams atrodo, lyginant su ankstesne? 

– Tokios literatūros tradicijos silpnos. Tarpukario metais paauglių literatūros apskritai nebuvo, sovietmečiu irgi daugiausia buvo knygų vaikams. Paauglių, nuotykinė literatūra prasidėjo 6–7 praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Paskui atsirado Kazio Sajos knygos, Vytauto Bubnio „Arberonas“, Algimanto Zurbos romanai. Bet dabar mažai kas skaito A.Zurbą, nes pasaulis pasikeitė. 

Rengiau vadovėlį devintokams, galvojau, tikrai rasiu ką nors nauja, vertinga – juk pasipylė verstinės literatūros. Turėjau grįžti prie „Rugiuose prie bedugnės“, klasikos. O dalykus, kurie tarsi veikia, pradedi skaityti ir supranti, kad po keleto metų jie nueis į užmarštį. Autorių, kurie pasiektų universalumą, sugebėtų įtaigiai šnekėti apie amžinus dalykus, nėra. 

– Kodėl mūsų autoriams nepavyksta sukurti knygų, kurias skaitytų viena karta po kitos? Imkime Karlo May'aus knygas apie indėnus – rašė apie XIX a., bet įdomios iki šiol.

– K.May'aus kūriniai – klasika, o „Haris Poteris“ – hedonistinė literatūra, ją smagu skaityti, bet didelių gelmių nereikia tikėtis. Nors ji nėra bloga. O kalbant apie lietuvius… Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykius Ydų šalyje“ galima skaityti ir skaityti, kai kurios Vytautės Žilinskaitės, Kazio Sajos knygos amžinos. Poezijos tradicijos stiprios, bet dabar išnykusios.

Mūsų kūrybinis laukas siauresnis. Džiaukimės, jei per metus išeina dvi trys geros knygos, nes nėra tiek daug kūrėjų. Teko kalbėtis su islandų vaikų rašytojais: sako, pas mus kas antras žmogus rašytojas, daugelis rašo vaikams. Pas mus yra ir požiūrio problema – jei noriu būti tikras rašytojas, turiu rašyti suaugusiems.

Bet žmogus, kuris rašo vaikams, turėtų didžiuotis, kad daro didžiulį darbą. Suaugusiems rašyti – saviraiška, o čia – sąmoningas procesas.

– Kas turi kurti paaugliams? Bendraamžiai, išmanantys jiems svarbius dalykus, ar patirties turintys suaugusieji?

– Yra pačių paauglių sukurtų knygų, jos skaitomos, bet pamirštamos. Imkime U.Kaunaitę – ji knygą parašė dvyliktoje klasėje, amžiaus jutimas yra. Bet jei sakyčiau griežčiau, tokia literatūra negali vyrauti. Tai yra profesionalumo reikalas – turi rašyti talentingi suaugusieji. Reikalinga gyvenimo patirtis.

Savaitraštis „15min“
Komentarai
Šioje istorijoje Skaitymas

Europos futbolo čempionatas 

Parašykite atsiliepimą apie 15min