Tiesiogiai

Tiesiogiai po gaisro Paneriuose: ugniagesių vado ir oro užterštumo tyrėjų komentaraiTiesiogiai po gaisro Paneriuose: ugniagesių vado ir oro užterštumo tyrėjų komentarai

Turkų literatūros žvaigždės Elif Shafak meilės taisyklės plinta ir internetu

Turkų literatūros gerbėjai jau sulaukė antro Elif Shafak romano „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ vertimo (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė). Ne vieną premiją pelniusi turkų rašytoja – devynių puikiai įvertintų knygų (septyni iš jų – romanai) autorė, tėvynėje yra superžvaigždė ir, ko gero, populiariausia rašytoja moteris visoje šalyje. Ji rašo turkiškai ir angliškai, o jos knygos jau išverstos į 20 kalbų.
Elif Shakaf
Elif Shakaf / Leidyklos nuotr.

Vis dėlto užsienyje Elif Shafak labiausiai žinoma kaip kontroversiško, daug triukšmo sukėlusio romano „Stambulo pavainikė“ („Tyto alba“, 2010) autorė. Dėl šio drąsaus ir ambicingo kūrinio Turkijos valdžia rašytoją apkaltino turkiškumo įžeidimu ir patraukė baudžiamojon atsakomybėn pagal 301 straipsnį. Tiesa, galiausiai autorė buvo išteisinta. Tuo metu besilaukianti Elif Shafak (ji pirmoji grožinės literatūros rašytoja, kuriai buvo iškelta tokia byla) vakariečiams tapo simboliu, primenančiu, kokia brangi yra laisvė, kurią priimame kaip savaime suprantamą dalyką. 2007 metais Turkijos leidėjų sąjunga įteikė Elif Shafak Žodžio laisvės premiją.

Naujausias Elif Shafak romanas „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ Turkijoje jau tapo bestseleriu. Vien per pirmąjį mėnesį parduota apie 150 tūkstančių egzempliorių. Dar svarbiau, kad ši užburianti lyriška meilės istorija yra gana artima vakariečiams, todėl tai puiki proga daugiau sužinoti apie šios energingos, inteligentiškos rašytojos ir aistringos kovotojos už daugiatautiškumą ir dvasingumą kūrybą.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – šiuolaikinė meilės istorija, pasakojanti apie besimezgantį romaną tarp nuobodžiaujančios amerikietės namų šeimininkės Elos Rubinštein, netikėtai tapusios literatūros agente, ir žavingo bei paslaptingo Olandijoje gyvenančio rašytojo Azizo Zaharos. Įdomu tai, kad jų santykiai tarsi atspindi Elos pirmąją užduotį – perskaityti rankraštį, kuriame aprašoma sufijų poeto Rumio ir Šamso iš Tabrizo draugystė. Šis pasakojimas apie transformuojančią meilės galią remiasi senovės sufijų filosofija, kurioje išdėstytos neatmenamus laikus siekiančios keturiasdešimt meilės taisyklių.

- Jūsų romanas be galo populiarus Turkijoje. Kaip manote, kaip jam seksis kitose šalyse? Ir kaip įsivaizduojate savo skaitytoją?

- Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja dvi gretutinės islamo suvokimo kryptys. Viena vertus, didėja susidomėjimas sufizmu, misticizmu ir Rumio filosofija bei poezija. Kita vertus, vis dar labai daug neišmanymo, pernelyg daug su islamu susijusių stereotipų. O romanas „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ kaip tik daug ką atskleidžia. Mane labai sužavėjo knygos pristatymas JAV, ir aš labai laukiu žmonių atsiliepimų. Rašydama romaną tikrai nebuvau susikūrusi galvoje kokio nors skaitytojo paveikslo. Mano romanas atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo religijos, klasės ar rasės. Skaitytojų dėka Turkijoje „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ jau tapo bestseleriu. Man ir pačiai labai svarbu, kad ši istorija sudomino skaitytojus iš visų visuomenės sluoksnių.

- Ką jums reiškia sufizmas? Kodėl sufijų mokymas vaidina tokį svarbų vaidmenį jūsų knygoje ir gyvenime?

- Sufizmu susidomėjau maždaug prieš 16 metų, dar studijuodama universitete. Iš pradžių  suintrigavo pati disciplina, o paskui jau pradėjau skaityti literatūrą, susijusią su sufizmu: t.y., Annemarie Schimmel, Idriso Shaho, Colemano Barkso, Williamo Chitticko, Karen Armstrong, Sachiko Muratos, Kabiro Helminski’o knygas. Sufizmas man – lyg įvairiaspalvių raštų išmargintas audinys. Savo romane stengiuosi sufizmą pateikti ne kaip abstraktų teorinį mokymą, o kaip gyvą, alsuojančią, kintančią, taikią energiją. Mane domina, kokia sufizmo reikšmė moderniame pasaulyje, tad savo knygoje norėjau atskleisti, kuo Rumio filosofija gali būti patraukli šiais laikais, net jei atrodo, kad mus skiria šimtmečiai ir kitoks kultūros suvokimas.

- Papasakokite apie keturiasdešimt meilės taisyklių. Iš kur jos atsirado ir kodėl nusprendėte jomis pasidalyti su skaitytojais?

- Meilės taisyklės susiformavo pamažu, jau rašant knygą. Jas įkvėpė knygos veikėjai. Šamsas iš Tabrizo – nepaprastas žmogus, metęs iššūkį dogmoms ir atvėręs širdį visai žmonijai. Jis padarė didelę įtaką Rumiui. Taisykles suformulavau įkvėpta šių dviejų asmenybių ir norėjau jomis pasidalyti su viso pasaulio skaitytojais. Todėl labai džiaugiuosi, kad Turkijoje skaitytojai ir toliau jomis dalijasi siųsdami vieni su kitiems žinutes ir laiškus. Pavyzdžiui, jei kas nors yra blogos nuotaikos, jo draugai siunčia jam tokio pobūdžio žinutes: „Prisimink taisyklę Nr. 18“ arba „Pagalvok apie taisyklę Nr. 23“ ir t.t. Nuostabu, kad skaitytojai taip šiltai priėmė tas taisykles.

Mėgstu rašyti apie liūdesį linksmai, o apie linksmus dalykus – liūdnai.

- Savo knygose atkreipiate dėmesį į žmogaus, kultūros ir istorijos dvilypumą ir bandote panagrinėti, kokias problemas tai kuria visuomenėje. Kiti rašytojai dažniausiai vengia rašyti apie tokias problemas, prieštaravimus, konfliktus ir niūriąją gyvenimo pusę.

- Man svarbu parodyti, kaip mūsų gyvenime persipina humoras ir liūdesys. Mano knygose yra ir humoro, ir niūrumo. Mėgstu rašyti apie liūdesį linksmai, o apie linksmus dalykus – liūdnai. Niūrumas mano istorijose nėra depresyvus, nes visada yra išeitis, visada yra kitos durys. Kodėl taip darau? Paprasčiausiai manau, kad taip sutvarkytas gyvenimas: juk gyvenimas susideda iš dienos ir nakties, gėrio ir blogio, mirties ir atgimimo. Džiaugsmo ir liūdesio, humoro ir niūrumo derinys yra didžioji visatos paslaptis ir mėgstu ją vaizduoti savo romanuose. Man patinka nagrinėti visuomenės silpnąsias vietas, todėl visose mano knygose yra mažumų ir žmonių, atsidūrusių visuomenės paribiuose.

- Jūsų gyvenime taip pat netrūksta niūrių spalvų. Kokia jūsų arba jūsų gyvenimo dalis atsiskleidžia knygose?

- Na, taip, mano gyvenime tikrai pakanka niūrumo. Mano vaikystė nebuvo laiminga. Bet svarbiausia, kad to niūrumo dėka aš labai anksti atradau knygų pasaulį ir pradėjau rašyti istorijas. Buvau vienišas intravertiškas vaikas, knygos buvo mano geriausios draugės. Nuolat leisdavausi į Knygų šalį, nes ji man atrodė kur kas spalvingesnė ir realesnė nei mano pačios gyvenimas. Taip ir pradėjau rašyti. Tai, kas vienoje gyvenimo srityje pasirodo kaip nuostolis,žala, kitoje padeda sukurti šį tą pozityvaus ir naudingo. Niūrumas, jei nukreipsime jį teisinga vaga, tampa meno ir kūrybingumo šaltiniu.

- Parašiusi „Stambulo pavainikę“, Turkijoje buvote apkaltinta turkiškumo įžeidimu ir patraukta teisminėn atsakomybėn, bet galiausiai buvote išteisinta. Kaip tai paveikė jūsų kūrybą?

- Atsidurti teisme už tai, kad parašei romaną, – nekokia patirtis. Tas gyvenimo metas buvo tikrai sunkus, bet negaliu jo išsižadėti. Vis dėlto, manau, kad, nepaisant tam tikrų Turkijoje rašytojams kylančių sunkumų, grįžtamasis ryšys yra kur kas svarbesnis. Turkijoje egzistuoja labai dinamiškas literatūros pasaulis ir skaitytojai – ypač moterys –  palankiai priima naujoves. Rašau jau seniai ir per tą laiką man pavyko užmegzti ypatingą ryšį su skaitytojais, jie tapo mano įkvėpimo šaltiniu. Esu istorijų pasakotoja. Turiu ką pasakyti ir dievinu pasakoti istorijas. Tai – svarbiausia.

- Turkijoje jūs – skaitomiausia rašytoja, turbūt įtakingiausia Turkijos literatūriniame pasaulyje. Bet, pavyzdžiui, JAV taip dar nėra. Kaip tai veikia jūsų, kaip rašytojos, išsikeltą tikslą?

- Turkiškai esu išleidusi devynias knygas ir skaitytojai žino, kad jos visos skirtingos tiek stilistiškai, tiek energetiškai. Jie žino, kad rašydama knygą pasirenku vis kitą temą ir mėgstu žaisti stiliais. Rašydama turkiškai vartoju žodžius, atėjusius tiek iš Osmanų imperijos laikų, tiek iš sufijų raštų. Knygas rašau turkiškai ir angliškai, o tai gana neįprasta. Turiu solidų skaitytojų būrį. Turkijoje grožinę literatūrą daugiausia skaito moterys. Vyrai rašo – moterys skaito. Norėčiau tai pakeisti. Noriu, kad rašytų daugiau moterų, o jų knygas skaitytų tiek vyrai, tiek moterys. Kalbant apie turkų literatūros padėtį Vakaruose, čia dar daug ką reikia nuveikti. Turkijoje Vakarų literatūros skaitoma gerokai daugiau, nei Vakarų pasaulyje – turkų literatūros. Deja, vertimų iš turkų kalbos kitose šalyse – kad ir JAV – vis dar per mažai. Kartais į turkų literatūrą žiūrima kaip į kažką, kas nėra nei Rytų egzotika, nei Vakarų literatūra. Bet aš tikiu, kad viskas pasikeis, nes mes jau ant tų pokyčių slenksčio ir tikrai turime ką pasiūlyti. Kultūros ir meno dėka galime nutiesti tiltą ir jeigu pajėgsime tai padaryti, vieni iš kitų labai daug ko išmoksime...

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

- Esate minėjusi, kad priešingos Jūsų močiučių kultūrinės ir religinės nuostatos Jus  išmokė kelių svarbių dalykų, vėliau sutvirtinusių pažiūras. Kokią reikšmę tokia patirtis turėjo jūsų kūrybai?

- Mane visada domino niuansai ir šešėliai. Stebėdama savo močiutes išmokau įžvelgti tikėjimo ir religijos niuansus. Močiutės iš tėvo pusės tikėjimas buvo griežtas, ji tikėjo, kad Dievas yra baudžiantis. Manyčiau, dėl to kaltas gana ribotas religijos suvokimas, kurio pagrindas – baimė ir kaltės jausmas. O štai močiutei iš motinos pusės religija siejosi su meile, tolerancija ir Dievo malone. Galima sakyti, kad ji palaiko nuolatinį ryšį su visata ir tarsi kalbasi su ja, visatą ji regi kaip kažką takaus. Galbūt todėl aš labai domiuosi moterų kultūra, žodine tradicija, liaudiška islamo interpretacija, prietarais ir gyvenimo magija. Man patinka moterų paveldą perkelti į intelektualiąją literatūrą.

- Elif Shafak – tai slapyvardis?

- Taip, slapyvardis. Savo istorijas pradėjau leisti aštuoniolikos metų. Tada nusprendžiau pasirinkti kitą pavardę. Shafak turkiškai reiškia „aušra“. Man patiko šio žodžio skambesys ir reikšmė –  nusprendžiau, kad jis tiktų pavardei. Taigi pasikeičiau pavardę į Shafak. Manau, mes, kaip žmogiškosios būtybės, turime mažiausiai du vardus – kurį duoda tėvai ir kurį pasirenkame patys, atradę save.

- Kas dar įkvepia rašyti, be Jūsų močiučių?

- Mane augino vieniša dirbanti mama, ji iki šiol yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Savo akimis mačiau, kiek pastangų turi įdėti moteris, pasirinkusi gyvenimą be „ją apsaugoti galinčio vyro“. Per tuos metus mane įkvėpdavo daugybė dalykų. Gyvenau klajoklišką gyvenimą, kelionės – visada puikus įkvėpimo šaltinis. Mane skatina kurti, pavyzdžiui, beprotiškas Stambulo ritmas. Bet geriausia kūrybos paskata – gyvenimas, nes jis kupinas istorijų.

- Kokias knygas šiuo metu skaitote? Ar yra rašytojų, kurie, jūsų nuomone, verti daugiau dėmesio, nei gauna?

- Ką tik baigiau skaityti Kate Grenville „The Secret River“ ir ji man labai patiko. Patinka skaityti filosofus – M. Heideggerio, G. Deleuzze’o, B. Spinozos, W. Benjamino, M. Nussbaum knygas. Gavau akademinį išsilavinimą ir domiuosi postkolonijine, poststruktūralistine, postfeministine literatūra. Be to, dievinu Williamą Blake’ą ir nuolat skaitau jo knygas iš naujo.

- Kokie jūsų artimiausi planai?

- Pradėjau rašyti naują romaną. Kaskart pradėdama knygą jaučiuosi taip, lyg keliaučiau į naują žemyną, taigi ši knyga labai skirsis nuo ankstesnių. Mėgstu nuolat atsinaujinti.

Parengta pagal examiner.com

Literatūros naujienas galite sekti specialiame socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „15min knygų lentyna“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius