L. H. Anderson savo kūriniais kreipiasi tiesiai į paauglius kalbėdama apie jiems skaudžius, kartais jauną žmogų bauginančius dalykus. Ji stengiasi suprasti jaunus žmones ir teigia, kad turi labai daug medžiagos savo knygoms. Ir ne tik dėl to, kad skaito kiekvieną jai parašytą žinutę ar elektroninį laišką, o ir todėl, kad labai rimtai žiūri į savo knygas. Gal kartais norėtųsi lengvesnių temų, bet rašytoja įsitikinusi, kad reikia kalbėti apie tai, kas yra aktualu. Gal dėl to jos knygas noriai skaito ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. Šios rašytojos knygose gyvenimiškos problemos atskleidžiamos įtikinamai. Rašytoja į kūrinius įpina ir savo, kaip žmogaus, merginos, motinos, patirties. Temų ir motyvų autorė randa išoriniame pasaulyje, o paskui juos „perfiltruoja“ per savo emocijas, vidų. Taip gimsta knyga. L. H. Anderson kūrinių aktualumą įrodo tai, kad jos knygos kelia nemažai diskusijų, kas reiškia, kad žmonės neabejingi tam, kas aprašoma knygose, kad paauglių gyvenimo temos nelieka tik „malonus vakaro pasiskaitymas“.
„Žiemos mergaitės“ – pirmoji šios autorės knyga lietuvių kalba. Joje pasakojama apie Liją, anoreksija sergančią merginą. Lijos draugė Kesė viešbutyje randama negyva. Beje, Kesė taip pat turėjo mitybos sutrikimų. Lija mėgina suprasti, kas nutiko Kesei, ir išgyvena draugės netektį, tačiau jos pačios gyvenimas problematiškas: mama gydytoja, gelbėjanti kitų gyvybes, bet neskirianti pakankamai dėmesio dukrai, tėčio antroji žmona Dženiferė stengiasi rūpintis Lija, tačiau jų santykiai taip pat nėra paprasti. Lijai svarbūs ir tėtis, ir sesutė Ema. Ji myli savo šeimą, tačiau nuolat suka galvą, kaip apgauti artimuosius: dėl per mažo svorio Lija nenori būti įkišta į ligoninę, tačiau jos tikslas – numesti vis daugiau kilogramų.
„40,4 kg.
Galėčiau sakyti, kad džiūgauju, bet meluočiau. Skaičius nesvarbus. Jei suliesėčiau iki 32 kg, užsimanyčiau 29 kg. Jei sverčiau 4,5 kg, nebūčiau laiminga, kol nesuplonėčiau iki 2,2 kg. Vienintelis skaičius, kuris mane patenkintų, yra nulis. Nulis kilogramų, nulis gyvenimo, 0 dydžio drabužiai, 00 dydžio drabužiai, 0 taškų. Nulis taškų tenise vadinama meile. Galiausiai tai supratau.“ (p. 212–213)
Nors knygoje kalbama apie priežastis ir pasekmes, autorė susikoncentruoja į procesą: kaip elgiasi, mąsto, save mato ir vertina anoreksija serganti mergina. Kaip ji (ne)suvokia savo ligos, kokius tikslus sau kelia ir kaip stengiasi juos pasiekti. Koks tampa Lijos gyvenimas, kaip keičiasi santykiai su aplinkiniais, kaip mergina stengiasi išsivaduoti iš esamos situacijos ir ar iš tikrųjų nori pakeistį tą situaciją. Taigi, svarbiausia ne KAS nutinka, o KAIP tai nutinka. Ši autorės pasirinkta pozicija mane labiausiai ir sužavėjo. Knygų, kur nagrinėjamos anoreksijos priežastys ir pasekmės, manau, yra nemažai, o „Žiemos mergaitės“ tuo ir išskirtinė, kad kalba apie patį procesą: kaip mergina valgo, kaip piešia save, ką daro, kad apgautų savo šeimą dėl svorio ir t. t. Man patiko, kad autorė įvykius pateikia Lijos (pagrindinės veikėjos) akimis, o ne pasakoja kaip stebėtoja visažinė (štai taip gerai, o taip elgtis kvaila). Kiek daug turime išgyventi, kol randame (jei išvis randame) teisingą kelią, tačiau nereikia pamokslauti, reikia jausti.
„Mama, tėtis ir Dženiferė ateina aplankyti. Kalbamės ir kalbamės, kol griūva visos užtvankos ir teka kruvinos ašaros, nes visi pykstame. Bet niekas nebebėga iš terapijos seansų. Niekas nieko nekoneveikia. Paeiliui kasame per metų metus susikaupusį šlamštą. Kartais man atrodo, kad oda užsiliepsnos. Pykstu ant jų. Pykstu ant mūsų. Pykstu, kad badu marinau savo smegenis ir vakarais drebėdama sėdėdavau lovoje, o ne šokau, skaičiau eilėraščius, valgiau ledus ar bučiavausi su vaikinu švelniomis lūpomis ir stipriomis rankomis, o gal mergina.
Mokausi pykti ir liūdėti, jaustis vieniša ir linksma, žavėtis ir bijoti, būti laiminga. Mokausi viską ragauti.“ (p. 264)
Istorija įtikinama ir, manau, įdomi ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams: šalia jūsų gali vykti tokie dalykai, apie kokius net neįtariate (kad jūsų vaikas serga bulimija ar anoreksija, kad jis puikiai geba jus apgaudinėti, kad ir jūs esate svarbūs jauno žmogaus gyvenime, nors kartais gali atrodyti kitaip). Aš radau čia daug dalykų, kurių nepasakočiau savo tėvams, tačiau norėčiau, kad jie perskaitytų „Žiemos mergaites“ ir suprastų, jog paaugliai turi savo gyvenimą, savo mąstymą ir savo problemų, kartais labai rimtų. Šaunu, kad atsiranda rašytojų, gebančių labai tikroviškai ir meniškai perteikti paauglių gyvenimą. Manau, kad ši knyga naudinga ir įdomi būtų visiems, nesvarbu, paauglys ar suaugęs, vaikinas ar mergina ją skaitys. Knyga padės pajusti gyvenimo skonį, nes perskaitysite istoriją apie merginą, turėjusią iš naujo mokytis gyventi.
