Aktorius Rašimas: Lietuvos vyrai gali viską!

Kaip įvyko tokia metamorfozė, kad Keistuolių teatro aktorius, vaidinęs daugybėje vaikiškų spektaklių, nutarė suvaidinti striptizo erelį?

Visi keičiamės. (Juokiasi) O įvyko viskas labai paprastai. Tai jau antras mano darbas „Domino“ teatre – pirmą kartą vaidinau kiškį V. V. Landsbergio spektaklyje „Briedis Eugenijus“, vėliau pasiūlė dalyvauti ir šiame projekte.

Kaip reagavote, gavęs tokį pasiūlymą?

Nustebau – kaip čia taip. Bet per daug negalvodamas sutikau, nes tiesiog norėjau išbandyti savo jėgas ir tokiame projekte. Intensyvus ir įdomus tikriausiai bus šis sezonas – pilnas iššūkių. Darysiu daug dalykų, kurių dar niekad nedariau. Per vasarą turėjau išmokti groti gitara, nes šiame spektaklyje turėsiu groti elektrine, o kitame – V. V. Landsbergio projekte Keistuolių teatre – akustine gitara.

Ir nusirenginėti?

Taip...(Juokiasi) Nors čia aš nenusirenginėsiu – nusirenginės mano personažas.

Jums tai nepasirodė baisu ar nejauku?

Apie tai aš galvojau dar tada, kai svajojau apie šią profesiją: žiūrėdavau filmus, matydavau, kaip aktoriai nusirengia, ir tikrai būdavo baisu. Tas dalykas mane ilgai laikė atokiau nuo šios profesijos. Tačiau vėliau supratau, kad yra skirtumas tarp manęs ir personažo. Jį man padėjo suprasti Gediminas Storpirštis, pas kurį lankiau dramos studiją „Elementorius“.

Todėl eidamas į šį projektą apie nusirenginėjimą jau negalvojau: vienas personažas daro vienus dalykus, o kitas – kitus. Ir viskas.

Jūsiškis personažas dar ir šoks...

Šokio baimės, skaičiuojant: vienas, du, trys, keturi, išlenkiant klubą ir t.t., ribą aš jau perėjau. Po pirmųjų repeticijų su lenkų choreografu pasidarė nebe taip baisu. Jis į mus žiūrėjo kaip į aktorius, todėl reikalavo ne tiek daug: „Viskas labai gerai, viskas labai gerai, beeet...“ (Juokiasi)

Labai apsidžiaugiau, kad mes lankysime sporto klubą. Jo tikrai reikia, nes, tarkim, per finalinį šokį turėsime parodyti viską, ką galime. Ten yra tokių judesių, kurių nesitreniravęs nepadarysi: stovėsime ant galvos, darysime salto ir pan.

Kam, jūsų nuomone, labiausiai skirtas šis spektaklis?

Jis skirtas eiliniam statistiniam lietuviui. Pagrindinė mintis – kaip apie tas varles, įkritusias į pieną: viena šokinėjo šokinėjo ir iššoko, o kita – ne... Tai kartais iš tiesų verta pastrakalioti ir surasti nestandartinę išeitį iš situacijos.

Gerai ir moteriškėms pasižiūrėti šį spektaklį. Juk Lietuvos moterys labai skundžiasi, kad tie vyrai nieko nesugeba, nieko negali... Gali. Mes galime viską! (Juokiasi)

Visi suras sau kažką. Tai nebus tik „Stripman šou“. Tai turėtų būti gera situacijų komedija, sumaišyta su geru psichologiniu teatru.

Ar matėte pagal tą pačią medžiagą pastatytą spektaklį „Viskas apie vyrus“ Jaunimo teatre?

Mačiau. Eindamas į šį projektą ir repetuodamas, aš nelyginau, nes ir scenarijus yra šiek tiek kitoks. Ten veiksmas vyksta Anglijoje, o čia – Lietuvoje su lietuviškais herojais. Tai pagrindinis skirtumas.

Iš kitos pusės, šiek tiek lyginu, nes Jaunimo teatro spektaklyje vaidina vienas mano mokytojų Gediminas Storpirštis. Atsimenu, ką jis pasakojo ruošdamasis tam spektakliui ir džiaugiuosi, kad mūsų krūvis – ne mažesnis. (Juokiasi)

Na, ir esminis momentas – aname spektaklyje nėra kas groja gitara, o čia – bus. (Juokiasi)