Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

J. Vaitkaus mokiniai: profesionalios aktorystės pradžia – be studentiškų etiudų ir estradinių pokštų

LMTA 4 kurso vaidybos studentai (vadovas - prof. J.Vaitkus)
Nuotr. LRDT archyvo / LMTA 4 kurso vaidybos studentai (vadovas - prof. J.Vaitkus)
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Į „grupę 36“ susibūrę režisieriaus Jono Vaitkaus mokiniai žengia profesionalios scenos link. Birželio pradžioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dramos aktorių kursas plačiajai publikai pristatys penkis baigiamuosius darbus.

Lietuvių kalba vaidinantys studentai šįkart pasirinko Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) sceną. Jauniesiems aktoriams teko nelengvų užduočių – diplominiams spektakliams pasirinktos Yukio Mishimos, Alfredo Jarry, Harijiso Gulbiso bei Maksimo Gorkio pjesės. Prieš kelis dešimtmečius kai kuriuos iš šių kūrinių įvairiose šalies scenose statęs maestro J. Vaitkus teigia, jog šios pjesės svarbios temų, žanro ir stiprių charakterių prasme. „Nenoriu, kad mano studentai baigtų studijas studentiškų etiudų, intermedijų ar estradinių pokštų lygmenyje. Žavus ironizavimas ir anekdotai tinka užstalėje, bet ne scenai“, – sakė naują dramos aktorių kartą išleidžiantis profesorius.

Beruošdami baigiamuosius darbus režisieriaus J. Vaitkaus studentai susilaukė ir kritikų dėmesio. Spektaklis „Markizė de Sad“ neseniai dalyvavo tarptautiniame studentų teatrų festivalyje „Po saule”. Teatrologo profesoriaus Petro Bielskio žodžiais, šis japonų dramaturgo kūrinys – „lyg ir per sudėtingas studentiškam teatrui“. „Čia daug dalykų iš aukštojo pilotažo. […] Visa, kas kūniškai brutalu, vyksta ten, kažkur už scenos, o čia, scenoje, bandoma protu įteisinti, užglaistyti ar pateisinti. [...] Šešios aktorės: Milda Štakėnaitė, Karina Stungytė, Eglė Lekštutytė, Natalija Janičkina, Oneida Kunsunga, ir Adelė Teresiūtė sudaro tokį lygų ansamblį, taip tobulai valdo balsą, kad kalba skamba kaip muzika. Visi charakteriai praeina psichotechnikos žaizdrą. Ir žanro pajautimas, santykis į tai, kas vyksta, nepriekaištingas. Ir kūno plastika arba judesio kultūra neeilinė. Visi tie dalykai priklauso išbaigtai, grynai profesinei aktoriaus technikai. Tai gal jau čia ir nebe studentų teatras?”, – mintimis dalinosi teatrologas P. Bielskis.

Pustrečios valandos trunkančiame spektaklyje moterų akimis žvelgiama į garsaus prancūzų aristokrato ir rašytojo markizo de Sado gyvenimą. Kurdami spektaklį, studentai remėsi ir Rytų filosofija bei gavo specifinių aktorystės pamokų. „Labai džiugu, kad mūsų pedagogė Vesta Grabštaitė per suzuki metodą padėjo mums susitvarkyti su vidine energija“, – sakė studentė Gabrielė Malinauskaitė. Šį japonų dramaturgo kūrinį režisierius J. Vaitkus 1992-aisiais buvo pastatęs Nacionaliniame dramos teatre. „Vaidinti šią pjesę taip, kaip ji parašyta, tektų kokias keturias valandas, bet tiek niekas jos neklausytų. Yra būdas žodžiui suteikti labai reikšmingą vietą – tai sunkus būdas, reikalaujantis techniškai pasiruošusių, blaiviai mąstančių, intelektualių aktorių. Ir emocionalių”, – kalbėdamas apie Y. Mishimos kūrinį viename interviu sakė maestro.


Šiame dramos aktorių kurse stiebiasi ir režisūriniai daigai. Pirmą kartą Lietuvoje statomos šiuolaikinio latvių rašytojo Harijiso Gulbiso dramos „Teateina visi pas mane“ ėmėsi ketvirtakursis Tadas Montrimas. Pasak kūrybinės grupės, spektaklis – tai istorija apie augantį ambicingų jaunuolių nerimą jiems artėjant prie slenksčio į ketvirtą dešimtį ir suvokimą, kad pastarąjį peržengus daugelio dalykų jau nebebus galima pakeisti. Kūrybines paieškas režisūroje pradedančio aktoriaus teigimu, kūrinį jis pasirinkęs dėl jo aktualumo psichologiniu požiūriu. „Norėjau įdomios medžiagos, aktualios sau ir visai atsitiktinai perskaičiau šitą pjesę. Mane ji užkabino, nes pačiam artima ta tema – jau artėja trisdešimtmetis...“, – šypsojosi dvidešimt septynerių metų T. Montrimas ir pridūrė: „Plačiajai auditorijai kūrinys gali padėti suprasti tų žmonių, kurie artėja prie trisdešimtmečio, desperatišką elgesį, pykčio protrūkius, nesivaldymą, supažindinti, kas vyksta su žmogumi, kai jis artėja prie tos ribos“.

Režisieriaus kėdę šiame spektaklyje užėmęs aktorius sakosi, jog ši patirtis jam nėra nauja: „Gal to neakcentuodamas, bet režisūrinių dalykų režisierius Jonas Vaitkus – mūsų dėstytojas – sąmoningai mus mokė jau nuo pirmo kurso. Tarkim, dirbant su „Paskutiniaisiais“, su Maksimu Gorkiu, būdavo, kad pasakydavo „Na, Tadai, dabar tu režisuok“ ir palikdavo kažkokią sceną. Paskui, kai rodydavom, jis pasakydavo ne tik aktorines pastabas, bet ir režisūrines. Tai ir kurse jau yra atsiradęs toks įvaizdis, kad jei reikia, kad kažkas padėtų režisuoti, tai – „Tadas, Tadas“. Tuo labiau, kad visi nori dirbti, visiems įdomu ir, manau, kad šitoj medžiagoj bendrakursių buvimas tikrai gal net padeda labiau, nei trukdo, nes labai gerai pažįstam vieni kitus: žinau, kaip prie vieno prieiti, kaip prie kito, kaip iš vieno žmogaus išgauti reikiamą emociją, kaip su kuriuo kalbėti. Tas padeda“, – teigė T. Montrimas ir pridūrė, jog šiemet režisūros ragavo ir rengdamas baigiamąjį scenos kalbos disciplinos darbą – „Spūn Riverio antologiją“ pagal amerikiečių poeto Edgar Lee Masterso kūrybą.

Vaidinti LRDT scenoje studentui – taip pat nebe naujiena. Būdamas antrakursis T. Montrimas šiame teatre šoko režisierės Laimos Adomaitienės spektaklyje „Bėganti su vilkais“.

„Grupe 36“ pasivadinę absolventai į diplominių darbų sąrašą įtraukė ir judesio spektaklį. Valandos trukmės modernios choreografijos performansas „IšTapetuoto vidaus“, pasak studentų – žvilgsnis į individo vidinį pasaulį bei bandymas suvokti, kas slypi už „gražiai ištapetuotų sienų“ ir kas padeda išgyventi – atvirumas ar veidmainystė. Spektaklio choreografės Linos Puodžiukaitės teigimu, performanso koncepcija gimė paskaitų metu improvizuojant. „Man tai buvo tarsi mini iššūkis sau, nes tai nėra tie šokėjai, kuriems aš galiu ateiti ir duoti pačią sunkiausią kombinaciją, o jie ją išmoks ir darys, čia turiu truputį kitu principu dirbti. Šiaip, su jais yra labai smagu, nes jie pakankamai atviri kaip aktoriai, kaip jaunimas, tiesiog kaip žmonės. Jie nebijo bandyti kažką naujo arba papokštauti, kartais paišdykauti, kas irgi duoda naujų idėjų. Iš improvizacijų gimė mini etiudukai, pradėjo kurtis duetai, po to viena dalis buvo siūbavimai ir kritinėjimai, kur aš tiesiog bandžiau rasti, kaip jie galėtų atsipalaiduoti šiek tiek daugiau. Pradėjo matytis jų pačių – kaip aktorių – asmenybės, braižai, kūrybiniai kompozicijos elementai ir visa tai supynė į vieną bendrą gabaliuką“, – dalijosi mintimis pedagogė.
Diplominių spektaklių sąraše – ir A. Jarry „Karalius Juobas“ bei M. Gorkio „Paskutinieji“. Pirmasis, priešingai nei visi kiti spektakliai, bus rodomas ne teatro scenoje. Nuo konkrečios vietos nepriklausomame spektaklyje, turinčiame minimalią scenografiją, nenaudojamas specialus apšvietimas ar garsas.
 
LMTA absolventų spektakliai plačiajai publikai bus pristatyti Lietuvos rusų dramos teatre lietuvių kalba.

Rodymo datos:
Birželio 1 d. Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje 17 val. – A. Jarry „Karalius Juoba“ (rež. Vytautas Kaniušonis)
Birželio 5 ir 7 d. LRDT 18.00 val.  – M. Gorkij „Paskutinieji“ (rež. Jonas Vaitkus)
Birželio 8 d. LRDT 18.00 val.  – šokio spektaklis „IšTapetuoto vidaus“ (choreogr. Lina Puodžiukaitė)
Birželio 9 ir 10 d. LRDT 18.00 val. – Y. Mishima „Markizė de Sad” (rež. Jonas Vaitkus)
Birželio 11 d. LRDT 18.00 val.  – H. Gulbis „Teateina visi pas mane” (rež. Tadas Montrimas)
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min