Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rusų dramos teatras – su meile iš Izraelio

Repeticijos aptarimas Beer Sevoje. Iš kairės – aktoriai I.Maškarina,V.Novopolskis.
Eglės Ivanauskaitės nuotr. / Repeticijos aptarimas Beer Sevoje. Iš kairės – aktoriai I.Maškarina,V.Novopolskis.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jaunosios kartos režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Prakeikta meilė“ per pastaruosius pusantrų gyvavimo metų spėjo užsitarnauti keliauninko vardą. Lietuvą ir kaimynines šalis išmaišiusi trupė, šįkart sugrįžo iš savaitę trukusių gastrolių po Šventąją Žemę. Spektaklis, kurį nuo rudens Lietuvos rusų dramos teatras ketina rodyti su vertimu į lietuvių kalbą, viešėjo šiuo metu Izraelyje vykstančiame rusakalbių teatrų festivalyje „Teatralnyj divertisment“ („Teatro divertismentas”).

Aktoriai suvaidino tris spektaklius trijuose miestuose – Tel Avive, Ašdode ir Beer Ševoje. Pastarajame, po spektaklio, teatrui buvo įteiktas simbolinis festivalio suvenyras – sidabrinis Jeruzalės miesto raktas – kad šventojo miesto vartai būtų visuomet atviri.

Pasak Rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus, tai – pirmosios tokios tolimos šio teatro gastrolės.

„Pirmiausia, pati kelionė buvo įdomi visomis prasmėmis: tiek istorine, tiek susidraugavimo, tiek susitikimo su Izraelio žiūrovais. Ne tik rusakalbiais, bet ir tais, kurie išvykę iš Lietuvos. Tai pirmos tokios gastrolės taip toli ir tas įteiktas sidabrinis raktas rodo, kad galbūt mūsų ryšys su Izraelio festivaliais tęsis ir toliau. Tai vienas dalykas, o antras, tai, manau, ir aktoriams apsilankyti šitoj šaly, pajusti visai kitą atmosferą, visai kitokią įtampą, visai kitokį gyvenimą ir tuo labiau istoriją, kurios tiek daug skaityta – pats tas susidūrimas yra labai reikšmingas“, – teigė maestro.

Jam antrinęs A.Jankevičius pridūrė: „Šiaip gastrolės apskritai turi vieną labai didelį privalumą – išeini iš savo arealo – Vilniaus, Rusų dramos teatro, Lietuvos. Patenki į visai kitą kultūrinį klodą ir, iš tiesų, yra labai didelis azartas, kiek tai, kas kalbama spektaklyje ir kokiomis priemonėmis, yra universalu ir suprantama absoliučiai visai kitos kultūros žmonėms. Toks, sakykime, labai sveikas kūrybinis pasitikrinimas, svarbus ir režisieriui, ir aktoriui, kuriančiam scenoje, gyvenančiam vaidmenyje.“

Rusakalbių teatrų kaleidoskopas

Rusų dramos teatras – vienas iš aštuonių festivalyje dalyvavusių teatrų. Prasidėjęs šių metų vasarį, „Teatro divertismentas", tęsis iki metų pabaigos. Pasak festivalio organizatorės Dagmaros Giller, Izraelyje gyvena apie milijonas rusakalbių. Jiems esą tai – gera proga išvysti visą profesionalių teatrų pasirodymų spektrą. „Į Izraelį paprastai atvyksta tik tokie žmonės ir teatrai, kuriuos išreklamuoja televizija. Publikai rūpi įžymybės, jie mielai eina jų pasižiūrėti, bet juk yra ir kitų puikių rusakalbių teatrų, kurių lygis, aktorių bei režisierių talentingumas nepriklauso nuo atstumo, skiriančio juos nuo Maskvos ar Sankt Peterburgo. Šių metų festivalyje dalyvauja dramos teatrai iš Kijevo, Penzos, Samaros, Saratovo, Čeliabinsko, Novosibirsko, Vilniaus ir Rygos. Vienu žodžiu, tai – tikras Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių teatrinių kūrinių kaleidoskopas“, – sakė D.Giller.

Festivalį atidarė Penzos dramos teatras su Ray Cooney komedija „Viešbučio kambarys Nr. 13“. Samaros dramos teatras atsivežė spektaklį „Šeši patiekalai iš vienos vištos“ pagal Hannos Slutsky pjesę bei Vasilijaus Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių“. Kijevo Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis rusų dramos teatras prisistatė su spektakliu „Jos pakvaišę vyrai“ pagal Gabrielio Arout pjesę.

Eglės Ivanauskaitės nuotr./Repeticijos akimirka Beer Sevoje. Deaineje klūpi režisierius A.Jankevičius.
Eglės Ivanauskaitės nuotr./Repeticijos akimirka Beer Sevoje. Dešineje klūpi režisierius A.Jankevičius.

Salėse liejosi emocijos

Lietuvos rusų dramos teatras atvyko festivaliui įpusėjus. Pirmąjį spektaklį trupė parodė sostinėje Tel Avive. Susirinkusi publika po pasirodymo dar kurį laiką nepaleido aktorių nuo scenos. Ovacijos, pagyvintos „bravo“ šūksniais, griaudėjo apie dešimtį minučių. Spektaklio atėję pažiūrėti Lietuvos ambasados Izraelyje atstovai aktoriams taip pat nepagailėjo komplimentų ir pasijuokė iš paradokso – vilniškių aktorių pasirodymus pavyksta pamatyti tik beveik už trijų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.

Visų trijų spektaklių metu žiūrovai emocijas neretai reiškė garsiai. Bene emocionaliausia publika susirinko į antrąjį spektaklį Ašdode – svarbiausiame Izraelio uostamiestyje ir pagrindiniame festivalio mieste. Pusbalsiu, o dažnai ir balsiai ištarti komentarai, palydintys kai kurias spektaklio scenas, pasigirsdavo tai iš vienos salės kertės, tai iš kitos. Pasižiūrėti „Prakeiktos meilės“ Izraelyje sugužėjo daugiausia rusakalbė publika, tačiau tarp žiūrovų buvo galima išgirsti ir lietuviškos šnekos. Ašdodo mieste, prieš spektaklį susirinkusius žiūrovus nuo scenos keliomis kalbomis pasveikinęs režisierius A.Jankevičius, iš salės netikėtai sulaukė džiugaus lietuviško šūksnio „Sveiki, sveiki!“.

Nacionaliniai žiūrovų ypatumai

Pasak J.Vaitkaus, Izraelio žiūrovai aktyvesni, nei Lietuvos. „Buvau ten antrąkart ir, kai žiūrėjau spektaklius – mačiau jų apie dvylika hebrajų kalba – pastebėjau, kad jie labai dėmesingi, jų reakcijos spontaniškos, be to jie neturi tokio atsiribojimo nuo scenos. Manau, kad tikrieji izraeliečiai galbūt kitaip žiūrėtų į Pavelo Sanajevo temą – gal daugiau kaip į egzotiką. Galvoju, kad jų tarpe labai retai tokių šeimyninių santykių gali pasitaikyti: tokios priešiškumo ir meilės samplaikos, liguistos meilės arba tokio specifinio, grynai rusiško, bendravimo. O rusakalbiams „Prakeiktos meilės“ tema ganėtinai artima, pažįstama ir skaudi: tuo metu buvo labai sunku, šeimos vertybe niekas nelaikė“, – dalijosi mintimis teatro vadovas.

Spektaklis, šiemet pretendavęs į „Auksinį scenos kryžių“, pasakoja apie graudžiai juokingą vaikystę ir žmonių santykius. Pasak režisieriaus A. Jankevičiaus, tokius, kokie jie neturėtų būti. Spektaklio veiksmas nukelia į sovietmetį, į nedidelį šeimos ratą, kur močiutė daugiabučio namo bute prižiūri dukters jai paliktą aštuonmetį anūką. Senelė – iš pažiūros tironė ir isterikė – negalinti atsikratyti minčių apie nesusiklosčiusį gyvenimą, meilę kitiems reiškia ne itin priimtinais būdais – keiksmais bei grubumu. Kadaise netekusi sūnaus, ji imasi kraštutinių anūko priežiūros metodų, bijodama netekti ir jo. Ši baimė verčia senelę daryti absurdiškus dalykus: ji neišleidžia vaiko į kiemą (velnių jis gauna net iškišęs nosį į balkoną), jam griežtai uždrausta suprakaituoti, kasdien po keliskart jis turi matuotis temperatūrą bei miegoti su pėdkelnėmis. Istorijos pasakotojas, suaugęs ir kino režisieriumi tapęs anūkas, mažą šeimos dramą rodo pamažu, atskleisdamas visą spalvų, psichologijos bei sudėtingų niuansų paletę.

Senelę vaidinanti aktorė Inga Maškarina taip pat neslėpė teigiamų emocijų: „Aš tiesiog priblokšta. Vienintelis žodis – priblokšta. Vis dar negaliu atsigauti. Izraelio publika tokia svetinga ir šilta. Pamačiau, kaip jų žiūrovai vertina aktorius, kokie jie atidūs kiekvienai smulkmenai. Nuostabi publika, jie mane labai sužavėjo.“

Aktoriui V.Novopolskiui publika paliko kiek kitokį įspūdį. „Žiūrovai – kitokie, bet „normalūs“. Viena vertus, klausosi įdėmiau, užjaučia, kartu išgyvena, todėl juokiasi mažiau. Ypač antroje spektaklio dalyje. Bet kita vertus, matyt, žmonės ten labai daug dirba ir mažai valgo, kadangi nuolat skamba jų mobilieji telefonai ir kažkas vis kažką išvyniojęs žiaumoja“, – sakė aktorius.

Spektaklio režisieriaus manymu, esminis skirtumas tarp lietuviškosios ir izraelietiškosios publikos – amžius. Pasak A. Jankevičiaus, Lietuvoje į teatrą susirenka gerokai jaunesni žiūrovai. „Izraelyje publika mane kažkiek nustebino tuo, kad yra gana solidaus ar solidesnio amžiaus nei mūsiškė. Kiek supratau iš konteksto, repatriantai iš buvusios Tarybų sąjungos – ta vyresnioji karta – tarsi stengiasi išlaikyti kalbą, kultūrinį bagažą, kurį jie atsivežė iš ten, o jų vaikai tuo nėra suinteresuoti. Tą minėjo ne vienas sutiktas žmogus – kad jie tarsi atsisako mokytis rusų kalba, plačiai ją naudoti ar domėtis tuo, kas yra išleidžiama arba rodoma rusų kalba. Jie pirmenybę teikia hebrajų kalbai arba, kitaip sakant, tai šaliai, kurioje jie yra, ir net nebūtinai gimė, o buvo čia maži atvežti. Žiūrint į teatro ateitį, kyla neramumas, kas gi jį žiūrės, ar tai netaps visiškai elitinis labai smulkių suinteresuotų grupelių džiaugsmas, elitinis menas, verdantis pats sau“, – svarstė režisierius.

Įgavo naują kvėpavimą

Karščiu alsuojanti Šventoji Žemė, „Prakeiktos meilės“ trupę visą savaitę alino sunkiai ištveriamomis klimatinėmis sąlygomis. Kai kuriems nuo saulės kaitros svaigstančias galvas prieš spektaklį teko gelbėti šaltais kompresais. Situaciją, pasak aktorių, šiek tiek gelbėjo tai, kad salėse nuolat veikė kondicionieriai. Trupė ilgas valandas praleisdavo repeticijose, glūdindami vieną ar kitą sceną, o įsijautęs režisierius patarimus bei apmąstymus dar žerdavo ir jiems jau besigrimuojant, likus keliolikai minučių iki spektaklio.

Daugiau nei metus laiko šis kūrinys gyvavo savarankiškai. „Prieš pirmąjį spektaklį, repeticijos metu, mačiau, kad jis nėra itin geros būklės – jo varžčiukai atsipalaidavę, bet artistai sugebėjo labai operatyviai mobilizuotis, prisiminti, atkurti tam tikrą spektaklio nervą, judesį, gyvybę ir visų tų trijų pasirodymų metu spektaklis augo į kokybiško dialogo su žiūrovais pusę“, – kalbėjo A. Jankevičius. Aktorių teigimu, po ilgos pertraukos galimybė betarpiškai padirbėti su režisieriumi tarsi įkvėpė spektaklį naujam gyvenimui.

Po gastrolių Šventojoje Žemėje, energijos pasisėmusi trupė šiuo metu ruošiasi naujam sezonui. Nuo rudens šį spektaklį Lietuvos rusų dramos teatras planuoja rodyti su vertimu į lietuvių kalbą.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min