„Aplink Juodąją“. Dilema prie Rusijos–Abchazijos sienos (nuotraukos)

UPS pagalba gavę reikiamą guolį ir susiremontavę motociklą tryliktą savo ekspedicijos dieną toliau tęsiame savo kelionę palei Juodosios jūros pakrantę. Retkarčiais sustodami pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis ar atsigaivinti šiltame jūros vandenyje. Saulė, kaitinusi visas mūsų priverstinių atostogų Gelendžike dienas, ir toliau mus lydėjo šioje kelionėje.

Važiuojant į pietus atsiranda daugiau pavojingai važinėjančių vairuotojų, kurie, pamatę motociklą, „privalo“ su juo palenktyniauti ir aplenkti. Motociklų keliuose tikrai mažai. Manome, kad kaltos kainos.

Pravažiavę Tuapse priartėjome prie Sočio. Sočis mus pasitiko žaliuojančiais sodais, kiparisais ir žydinčiomis magnolijomis. Miestas labai tvarkingas ir švarus. Gyvenantis 2014 metų žiemos olimpiados nuotaikomis.

Pravažiavę Sočį patraukėme link Abchazijos sienos. Sustojome pasienio miestelyje užkasti prieš patekimą į pasienio punktą. Stovint gatvėje ir kramsnojant vietinės gamybos dešrainį prie mūsų stabtelėjo motociklininkas ir taisyklinga lietuvių kalba paklausė, ką mes čia veikiame.

Stasys, gyvenantis Sočyje jau daugiau nei dešimt metų, pasiūlė mums nakvynę ir patarė net nebandyti važiuoti per Abchaziją. Abchazijos–Gruzijos siena yra beveik uždaryta, nes abchazai nieko neleidžia į Gruzija, nors jei susitarus tai pavyktų gruzinai įleisti turėtų. Užsiminus, kad Abchazijoje yra daug ginkluotų žmonių patvirtino, kad kiekvienuose namuose yra ne po vieną automatą AK, o po paskutinio karo su Gruzija ir trofėjinių M-16. Atsisveikinę su Stasiu vis dėlto nusprendėme pabandyti patys.

Artėjant link sienos daugėja automobilių su Abchazijos numeriais. Prabangūs automobiliai kokių Lietuvoje pamatysi retokai, o gal ir visai nepamatysi. Sunku patikėti, kad Abchazija – vargingai gyvenantis regionas. Pasienio milicijos pareigūnai ir pasieniečiai mus sutiko tikrai labai geranoriškai. Bet kiekvienas jų sakinys, susijęs su Abchazija ir Gruzija, persunktas politika.

Vieni tvirtina, kad Gruzija – laukinių kraštas, kur pilna ginkluotų banditų, kiti, paklausti apie tai, nutyli suvokdami, kad patys nesame kvaili ir suprantame, kad ne viskas yra taip, kaip norima pateikti. Sienos kirtimo punkte teko praleisti 3 valandas.

Per tą laiką oras subjuro ir prasidėjo audra su visais jai būdingais reiškiniais – lietus, vėjas ir žaibai. Didelio pasirinkimo neturėjome. Rusijos pareigūnai sutiko mus išleisti, perspėję, kad abchazai gali net neįsileisti. Deja, tuo atveju nebeįsileistų ir Rusija, kadangi mes turime tik vienkartinę Rusijos vizą. Jei kartais į Abchaziją mums pavyktų patekti 100 proc., kad abchazai mūsų neišleis. Turime dar viena galimybę.

Bandome skambinti buvusiam Abchazijos gynybos ministerijos viršininkui. Tikimės, kad Abchazijos kirtimas bus suorganizuotas. Deja, nepavykus su juo susisiekti ir pasikonsultavus su Jungtinių Tautų stebėtoju, dirbančiu Gruzijoje, nuspręsta nerizikuoti likti keliems mėnesiams Abchazijoje, kol pavyktų grįžti į Rusiją.

Sukamės ir grįžtame atgal į Sočį iš kurio bandysime keltis i Trabzoną. Trabzonas – Turkijos uostas, nuo Gruzijos sienos nutolęs apie du šimtus kilometrų. Susisiekimas tarp Gruzijos ir Turkijos vyksta. Nors JT pareigūnas nerekomendavo šiuo metu vykti i Tbilisį bandysime į Gruzija patekti per Turkija.

Mes randamės:

N 43 28.951
E 039 53.626
Aukštis virš jūros lygio 5 metrai
Temperatūra: oro +34, vandens +22
13 dieną įveikta 337 km