„Bohemiečių“ atsiradimą paskatino Gintaras Rinkevičius ir bandelės

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasakoja:

Gyvenau Anglijoje, nebuvau grįžusi į Lietuvą dirbti kokius 12 metų. Į Londoną atvažiavo Gintautas Kėvišas (tada jis dar nebuvo Nacionalinio Operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius). Jis mane įkalbėjo grįžti ir pastatyti pirmą operą Lietuvoje. Visai kitokią, kitokiais principais, kvietė dirbti su Gintaru Rinkevičiumi. Tai buvo pradžių pradžia. Pirmąkart nesutikau, iš viso jis tris kartus mane kvietė, paskutinįjį sutikau, o tada pastatėme „Kaukių balių“. Tada šis trio – Juozas Statkevičius, Gintaras Rinkevičius ir aš – sukūrė pirmą bendrą darbą, buvo kokie 2000-ieji metai... Pastačius spektaklį, mus sujungė kūrybinė draugystė, nors atrodė, kad esame žmonės, kurie negali būti kartu. Kai susitikdavome, tiesiog liedavosi kūrybinės liepsnos. Labai norėjome ir toliau dirbti drauge.

Mūsų pirmasis „Kaukių balius“ buvo, ko gero, pirmasis spektaklis Lietuvoje XXI a., kuris buvo cenzūruotas ir uždraustas. Jis buvo pastatytas Trakuose, o tada turėjome jį rodyti LNOBT. Bet teatras jo nepriėmė. Man buvo pasakyta, kad jis neatitinka lietuviškų kultūros vertybių ir yra per daug modernus. Lietuvoje opera juk buvo toks klasikinis žanras, kur buvo įprasta, kad solistai stovi prie gražių „backgroundų“ – dekoracijų ir dainuoja.

Turbūt 2002-aisiais G.Kėvišas tapo LNOBT direktoriumi. Pirmas spektaklis, kurį jis „atsivedė“ buvo būtent „Kaukių balius“. Tai buvo opera, išreiškusi vertybes, kuriomis jis pats tikėjo. Tai buvo menų sintezė – kostiumai, muzika, scenografija buvo lygiaverčiai. Pirmąkart buvo pakviesti dainuoti jauni solistai – juk jei herojui 18 metų, jo negali dainuoti 60-metis. Tai buvo artėjimas prie kino.

Pyragėlių įtaka

Kita vertus, kai „Kaukių balius“ grįžo į LNOBT, nebuvo jokių ateities planų. Jau turėjau važiuoti namo į Londoną ir G.Rinkevičius sumąstė tokį dalyką... Dieną prieš man išvažiuojant, jis mane pasikvietė į kavinę Gedimino prospektę. Jis man nupirko pyragėlių ir pasakojo, kad irgi nori dirbti kartu, kaip mums reikės statyti „Pajacus“, nesvarbu, kad Kongresų rūmuose, kad nebus didelės scenos. Sakė „truputį kažką padarysim, Juozas ateis, tu atvažiuosi parežisuosi...“ Klausiau, klausiau, tik spėjau pagalvoti, kad tie rūmai – cementinis sumuštinis kažkoks. Vis sakiau ne. Gintaras nupirko man tris pyragėlius. Suvalgiau juos vieną po kitą, kol jis šnekėjo. Jis užkalbėjo man dantis. Tada turbūt man cukrus smegenis aptemdė ir sutikau statyti „Pajacus“. Tai buvo pirmasis darbas ne LNOBT, bet Kongresų rūmuose. Spektaklyje dainavo tas jaunimas – Dainius Stumbras, Joana Gedmintaitė, iš kurių išsirutuliojo pirmieji „bohemiečiai“.

Dirbdami LNOBT privalėjome imti į spektaklius tam tikrus žmonės, nes kolektyvas didelis, yra etatai. Jaunimo teatre visai nebuvo, juk įprasta, kad kai jau įsidarbina solistas, tai jau iš teatro tik „kojomis į priekį“, nesvarbu, gali jis dainuoti ar ne. Tada supratome, kad galime sukurti vietą, spektaklį, kuriame vaidins jauni žmonės, buvę tuomet niekam nereikalingi. Iš jų niekas  išskyrus D.Stumbrą neturėjo etato.

O po „Pajacų“ nutarėme statyti „Bohemą“. Visada ją norėjau sukurti, nes tai spektaklis apie jaunus žmones, apie Paryžių, apie tai, kad esi vargšas, bet turi nepaprastai daug vilčių, maksimalizmo, sielos laisvės ir nesi supančiotas.

Vienijo verslą

Beje, pradžioje norėjome ją statyti gamykloje. Man atrodė, kad tai turi būti industrinė erdvė. Aš apėjau visas Vilniaus miesto sugriautas gamyklas. Vieną buvau suradusi prie Vingio parko, nusivežiau Rinkevičių, jis net sakė, kad gera akustika. Bet ten viskas griuvo, atviros buvo kanalizacijos skylės. Tam, kad galėtų ateiti žiūrovai, ten reikėjo investuoti ne vieną milijoną.

Turėjau ir kitą svajonę – padaryti spektaklį, kuriame suktųsi tik privatūs pinigai. Lietuva labai mažas kraštas – visada kur beatsisuksi, tavo vaikystės draugas, kaimynas ar artimas žmogus. Mano draugas – Tomas Kučinskas, kuris tada buvo „BBH Baltic“, dabar „Carlsberg Baltic“, prezidentas (T.Kučinskas taip pat yra ir įmonės „Litagros prekyba“ generalinis direktorius bei „Švyturio-Utenos alaus“ valdybos pirmininkas, – aut. past.).  Iš jo supratau, kad Lietuvoje yra stipri mano amžiaus verslo žmonių, kurie daug pasiekę, karta. Tačiau jie nebuvo susivieniję.

 Man norėjosi pajungti verslą, kad šis remtų meną. Man padėjo T.Kučinskas. 2006-uosius praleidome su juo rinkdami pinigus. Išskyrus mano fantazijas mes neturėjome ką papasakoti rėmėjams, bet surinkome pinigus. 90 proc. lėšų buvo privačios, o Lietuvoje tokios didelės operos pastatymui – tai nerealus dalykas. Kitas nerealus dalykas – susivienijo jaunas, stiprus verslo pasaulis, žmonės, priklausę skirtingoms pažiūroms ar net teisęsi tarpusavyje. Tada manimi patikėjo ir Artūras Zuokas, kuris buvo Vilniaus meru. Jis ir skyrė tuos 10 proc. lėšų, kurie buvo ne iš privačių rėmėjų.

Gimė naujos žvaigždės

Prieš 5-erius metus, kai nebuvo „bohemiečių“, kas buvo operos žvaigždės? Nuostabūs solistai – Virgilijus Noreika,  Irena Milkevičiūtė... Bet visiškai nebuvo jokios kitos kartos. Mes pamatėme, kad perspektyvių jaunų žmonių nemažai ir ėmėmės kurti „Bohemą“.

Tada 6 jauni žmonės pasirašė šiai „aferai“: Edgaras Montvidas, Laimonas Pautienius, Dainius Stumbras, Egidijus Dauskurdis, Asmik Grigorian ir Joana Gedmintaitė. Man labai norėjosi, kad rastume kitą, naują būdą, kaip tuos žmones parodyti scenoje. Operos solisto įvaizdis buvo siejamas su sėsliu žmogumi, kuris solidus ir apsivyniojęs kaklą... O jaunimėlis buvo šviežias ir tuos stereotipus griovėme.

Dabar, kai praėjo tie trys su puse metų , esu įsitikinusi, kad tada, pačioje pradžioje, mes niekada nebūtume patikėję, kad ateis šimtasis spektaklis. Pesimistas G.Rinkevičius sakė, kad bus trys, o aš, optimistė, sakiau šeši. Mes labai retai būname neteisūs, bet čia apsiskaičiavome kaip reikiant (juokiasi).