Ambicingumu pasižymintis restorano savininkas iš sostinės bei dar ambicingesnis darbo skelbimas buvo tarsi garantas − čia peiliais mojuos ne bet koks piemuo. Tekstas iš skelbimo internete: „Mums nereikia virtuvės Šefo, mums REIKIA KIETŲ VIRĖJŲ. Klaipėdoje veiklą pradeda jau šiek tiek legendinis restoranas-alaus virtuvė RENÉ. Tai belgiško-prancūziško-kūrybiško maisto ir alaus vieta, kurios pradžia buvo Vilniuje prieš 8 ilgus metus. Ir mes vis dar kalam į klyną. Ir atsidarome dar vieną RENÉ – mylimame uostamiestyje. Ir esam nusiteikę pavaryt.“
Pavaryt tai pavaryt. Vieną antradienio vakarą išsiruošėme trise − dvi jaunos moteriškės ir vienas senas pažįstamas.
Tapybiški tekstai sužadina apetitą
Atmosfera čia jauki. Beveik visi staliukai užimti − vos mėnesį veikiantis „René“ dar nespėjo pasveikinti visų smalsuolių. Interjeras lakoniškas (juoda, balta, medis, erdvu), padavėjos − malonios, joms labai tinka stilizuotos skrybėlaitės-katiliukai. Meniu − gausus, bet ne toks, jog išgąsdintų, kad viskas, ką ragausime, bus šaldyta-atšildyta. Komplimentas kūrybingam „René“ kolektyvui už meniu išmonę − žymaus belgų dailininko vardu pavadinto restorano meniu žavingai „pritemptas“ prie dailės ir menininko temos. Ir dizainas, ir patiekalų pavadinimai, ir aprašymai.
Maisto pasirinkimas gana vyriškas, nes tokia jau ta belgų virtuvė − troškiniai, dešrelės, kepti šonkauliai. Dar − vilniškį restoraną itin išgarsinusios geldelės.
Renkamės: norėčiau triušienos troškinio su Dižono garstyčiomis, peletrūnu (estragonu) ir grietinėle, gaminto pagal žymaus prancūzų virėjo receptą (kaina − apie 13 eurų). Deja, nėra. Tiek to − tuomet, kol sugalvosiu, ko noriu pagrindiniam, užkąsiu triušio kepenėlių pašteto (apie 6 eurai). Paaiškėja, jog triušio − nei mėsos, nei kepenų − restoranas neturi. Galbūt keista, kodėl rašau apie tai, ko nebuvo. Ogi todėl, kad atėjome paties piko metu, tai nebuvo situacija, kai patiekalas jau buvo sudorotas ankstesnių lankytojų − jo tiesiog niekas net negamino. O tai, mano kuklia nuomone, nėra geras ženklas. Jei meniu yra − reikėtų turėti ir puode.
Užsisakome tris pagrindinius patiekalus: jautienos troškinį „Carbonade Flamande“ (apie 12 eurų) − mėsa žada būti marinuota aluje „Kwak“ ir troškinta netaupant laiko. Mažą porciją jautienos kapotinio „Tartare de Bruxelles“ (apie 10 eurų) − turėtų būti žalia, nepriekaištingai paruošta, kapota, o ne malta, mėsa, patiekiama su legendinėmis belgiškomis bulvytėmis ir šaltos degtinės taurele. Vyriškis užsisako paršelio šonkaulių „La Decadanse“ (8,80 eurų), marinuotų padaže iš daug prieskonių, laimo sulčių, cinamono. Priėmusi užsakymus, padavėja, mano nuostabai, nepaklausia mūsų vardų, nors tai įprasta „René“ aptarnavimo detalė. Mačiau, jog kiti svečiai gavo vardinius vokus su įrankiais, bet kodėl negavome mes, nežinau. Gal padavėja nujautė viešnagės eigą? Nes man pasirodė, kad vakarui įsibėgėjant, ji ėmė mūsų vengti...
Akmenys padaže
Jautiena tirštame, alumi kvepiančiame padaže, mokyklinukiškai papuošta trimis saliero pagalėliais, didžiulėje lėkštėje atrodė ne itin estetiškai − bet tiek to, svarbiausia juk skonis. Padažas nenuvylė − tirštas, kvapnus, kaip pas belgę mamą. BET. Galbūt „René“ kitaip skaičiuoja laiką, nes tiek, kiek jo nepagailėjo mėsai troškinti, buvo per mažai. Tragiškai per mažai. Šakutės į stambokai supjaustytus mėsos gabalus nebuvo galima įsmeigti, o pagaliau įsmeigus − ištraukti. Tokio patiekalo valgymas būtų atrodęs kaip grumtynės, todėl nutarėme jį grąžinti. Padavėjai pasakėme, jog mėsa yra nevalgoma ir ji dėl to nesiginčijo.
Be vakarienės likusios mano draugės niekas nepaklausė (gal iš baimės, o gal iš gėdos), ar ji norėtų ko nors kitko
Be vakarienės likusios mano draugės niekas nepaklausė (gal iš baimės, o gal iš gėdos), ar ji norėtų ko nors kitko. Draugė liko su bulvyčių porcija. Beje, legendinėmis (nes šiame restorane viskas legendiška) vadinamos belgiškos bulvytės, kurioms ypatingumo suteikia jų pakartotinio virimo (apvirti-atvėsinti-darkart virti) technologija, buvo labai jau nuobodžios. Į skardinius puodelius sudėtos bulvės stokojo spalvos ir druskos. Jei tokios bulvės yra belgų pasididžiavimas, tada į šią šalį aš nenoriu. Po kiek laiko mūsų droviosios padavėjos pati paklausiau, ar yra komentarų iš virtuvės dėl akmenų padaže. Ir jeigu iki atsakymo dar turėjau abejonių, ar rašyti šią apžvalgą, išgirdusi tos merginos žodžius supratau − rašyti. O atsakymas buvo štai koks: „Virtuvė pasakė, kad jautiena TURI būti kieta“. Man atrodo, kad net sovietmečio virėjos, kepdavusios maltinius iš tualetinio popieriaus, nebūdavo tokios įžūlios.
Balkšvas tartaras ir duona be meilės
Jautienos tartaras. Šį patiekalą jaukinausi ilgai, lūžis įvyko prieš kokius septynerius metus viename daniškame restorane − smulkinta šviežiena patiekta ant ledo luito, pagardinta naminiu majonezu. Nuo to karto išbandžiau ne vieną tartaro variaciją ir ne visos jos buvo sveikintinos. „René“ bandymas − vienas iš tų nesveikintinų. Nors mėsa kapota, o ne malta, siekiant išsaugoti trapią struktūrą, bet kokybės negaliu tinkamai įvertinti. Patiekalas praradęs spalvą bei natūralų skonį − mėsa, sumaišyta su kapotais kornišonais ir kaparėliais, pabalo, todėl vaizdas nemaloniai balkšvas.
Nepaisant to, jokių kremzlių ar nemalonių siurprizų neestetiškame kiulkyje neradau. Šalia kiulkio, kad nebūtų per mažai, prikrauta dar kornišonų bei kaparėlių − nors trūko ne jų, o švelnaus padažo, pvz., majonezo ar kiaušinio trynio. Šalia − trys bagetės riekelės. „René“ raštu įspėja, jog „mielos, baltos“ bagetės čia atpjauna, tik paprašius klientui. Mielos? Ar tikrai? Užtat baltos − neabejotinai. Labai priminė tas pusžales bagetes už 1,5 euro plastiko pakuotėse, kurias reikia iki galo iškepti namuose. Nuoširdžiai nesuprantu − kodėl duonos šiame restorane reikia paprašyti atskirai (net užsisakius salotų) ir kodėl ta duona čia atrodo kaip belangės kankinys. Ypač, kai didelės išmonės čia nereikia ir net aš, banaliausia hausfrau, tiek sugebėčiau − keli lašai alyvuogių aliejaus, kelios minutės karštoje orkaitėje, spalvingų prieskonių mišinuko debesėlis ir visi patikėtų, jog „René“ bagetės keptos čia pat, su meile... Bet vietoje skanios duonos gavau degtinės − tokią beveik vazelę ant aukštos aukštos kojelės. Smagi detalė, tačiau maisto situacijos negelbėjo.
Lašiningi šonkauliai − kaip Belgijoje?
Šonkauliai iš pradžių pasirodė kaip labiausiai vykęs vakaro pasirinkimas. Kvapnūs, lipnūs. Aš nesu mėsininkė, bet esu girdėjusi, jog šonkauliukai gali būti gaminami iš dviejų skirtingų mėsos išpjovų. Amerikoje (ir kitur) populiarūs mėsingi, bet ne per riebūs šonkauliai yra tie tikrieji, brangesnieji, o krūtininė dalis yra pigesnė ir riebesnė. Gerokai riebesnė. Aš nieko kategoriškai netvirtinu, bet manau, kad „René“ šonkauliukai buvo arba iš tos pigesnės gyvulio dalies, arba lietuviškos kiaulės yra gerokai riebesnės ir net liesieji šonkauliai čia virsta riebiais. Teisybės dėlei neneigsiu, jog dėl skonio nesiginčijama − dažnas lietuvis nesibaido lašinių. Tą patvirtino ir mažas eksperimentas − praėjus savaitei nuo nesėkmingo mūsų trijulės apsilankymo, riebiųjų šonkaulių išbandyti nusiuntėme tikrą lietuvį, orų žemaitį − ant jo lėkštės liko tik kaulai. Deja, mūsų bičiulis tą (legendinį?) antradienio vakarą buvo danas, todėl ant jo lėkštės liko nesuvalgyta daugiau nei pusė patiekalo − liūlantys lašiniai. Net jei tai − pataikavimas lietuviškam skoniui, vis dėlto esu linkusi manyti, kad lašinius ir cepelinus dievinantieji nėra elegantiškojo „René“ kontingentas. O gal įvyko nesusipratimas? Meniu apie tai nerašė, o mes kažko nesupratome − mažu, Belgijoje mėgsta riebius šonkaulius? O gal kaltas „legendos“ statusas? Juk logiškai pagalvojus, anokia čia legenda − sausas kaulas. Būtų nesolidu.
„Ceci n'est pas une bouteille“
Iš anksto atsiprašau už ilgą tekstą, bet žinote, tie įspūdžiai, kaip skanūs, kokybiški nelietuviški kiaulės šonkauliukai − suleidus dantis, ilgai negali paleisti... Liko papasakoti apie dar vieną „René“ stebuklą − padažus. Slaptieji (anot meniu) padažai viliojančiais pavadinimais − pvz., „Noir Desir“, „Desafinado“, „Jamaica Jammin“. Patentuoti (oho!), gaminami iš šviežių ingredientų, be jokių E − vien tik gamta ir aistra. Tinka prie visko. Patiekimas sumanus − juodame katiliuke, tokios pat formos, kaip žymiojo dailininko ir išsigandusių padavėjų skrybėlaitės, stovi šeši pusiau permatomi, puspilniai plastiko buteliukai.
Tai tokie darbiniai virtuvės buteliai, kokius naudoja kebabų gamintojai − laiko juose susipylę bei purpteli kiekvienam pageidaujančiam į kebabą. Ant kiekvieno parišta etiketė su padažo pavadinimu ir kūrybingu aprašymu. Tačiau tie buteliukai (ne man vienai, o mums visiems trims) atrodo apgliaumiję, etiketės − dar liūdniau. Žinote, tai panašu į tą naminį arbatos puodelį − arbatžolių pritrauktas iki juodumo, šlykštus kiekvienam svetimam, bet visiškai neatgrasus jo savininkui. Taip ir čia: protas sako, kad viskas gerai, švaru ir kad čia tik padažų spalvos bei konsistencija gadina reikalą (ir tai ne melas). Net René Magritte'o triuką bandau, tikinu save − tai ne apsivėlęs buteliukas, o aš nematau už to, ką matau... Bet negelbsti niekas − bijau liestis prie padažo. Etiketės − lipnios, apsilaupiusios, rasotos nuo stovėjimo šaldytuve. Vėl kviečiame savo padavėją ir klausiame, kiek laiko veikia restoranas. Mėnesį. O etiketės jau tokios pavargusios! Paprašau jas pakeisti. Po 10-ies minučių etiketės jau pakeistos (šaunu!). Buteliai tie patys. Paaiškėja, jog naujųjų etikečių laukia toks pat murzinas likimas − tiesiog pats sprendimas jas kabinti ant buteliukų yra nepraktiškas, viskas greitai nusivelia. Tai, jog padažas pilamas iš butelio, o ne patiekiamas dubenėlyje, irgi nėra praktiška − ant plokščios lėkštės pasipylęs skystokos makalūzės, gauni platoką balą, į kurią negali nuobodžios bulvytės ar kokios kitos kamufliažo reikalaujančios „René“ legendos padažyti. Beje, padažai patentuoto stebuklo vardo nepateisina − jie nėra prasti, bet stokoja skonio ryškumo ir tirštumo (ir nereikia su manimi ginčytis − kad čia dėl natūralumo. Net aš, tik kukli hausfrau, žinau natūralių būdų, kaip sutirštinti padažą. Tad virtuvės šefas tikrai turėtų žinoti, ko privaryt, kad sutirštėtų).
* Po savaitės, kartu su minėtuoju žemaičiu, kuriam patiko lašiningi šonkauliai, į „René“ dar kartą grįžo ir akmenų padaže pirmąkart gavusi draugė. Duoti dar vieną šansą restoranui. Išdrįso užsisakyti tik užkandžio: „Tomate Gargantiua“ (5,80 euro, vėl − nuostabus literatūrinis pasažas, šaunuoliai!) Tai nuplikytas, nuluptas pomidoras, įdarytas krevetėmis, žolelėmis ir naminiu majonezu. Įvertinimas − skonis blankus, per daug majonezo, niekas nepasiūlė duonos. Vieta savęs nereabilitavo.
Manau, balų jokių skirti nebereikia − ir taip aišku, kad pas Klaipėdos belgą nebegrįžčiau. Nebent restorano vadovybė pasidarytų išvadas. Mano išvados bei pasiūlymai (be tų, kurie jau savaime aiškūs) būtų tokie: kuklumas yra ne tik dorybė, bet „René“ atveju būtų ir išmintingas ėjimas − savigyra ir titulų prisiskyrimas avansu atrodo kvailokai; jei nepavyks rasti bendraminčių virtuvės šefų, restoraną reikėtų uždaryti arba reorganizuoti į kebabinę: butelaičiai jau yra − tereiks tik patentuotą marmalą pakeisti nepatentuotu; jei niekas nesikeis, „René“ Klaipėdoje tikrai taps legenda − liūdnai pagarsėjusia. Pavarykit − ir mes patikėsim!
