Lietuviai tropikuose įrengė ledo muziejų, į jį plūsta turistai

„12 Lietuvos bernelių atvyko į Mergelių salas. Vizitas buvo vaisingas“, – reziumavo 55 metų profesionalus skulptorius Kęstutis Musteikis. Karibų jūros baseinui priklausančiose Mergelių salose jo vadovaujama lietuvių komanda ledo luitus pjaustė, skaptavo, gludino, lipdė pusantro mėnesio.

Darbo rezultatas – 300 kv. m dydžio ledo skulptūrų galerija. Joje įsikūrė ir piratai, ir salos gubernatorius, ir Kalėdų Senis. Žinoma, ne tikri, o lediniai.

Iškabos, jog tai muziejus, dar nėra, o lankytojai jau plūste plūsta. Ir kiekvienas už bilietą pakloja po 38 JAV dolerius (apie 99 Lt). Tik jie byra ne į Lietuvos bernelių, o į norvegų kišenę.  

Apžavėjo skandinavus

K.Musteikio rankose ledas meno kūriniais virsta jau daugiau nei dešimtmetį. „Žinote, yra rimta muzika ir dainuškos. Tai kurti skulptūras iš akmens man yra muzika, o iš ledo – tik dainuškos, – palygino K.Musteikis. – Bet ledas skulptoriui – dėkinga medžiaga. Nepavyko skulptūra – išstūmei laukan, ir tiek žinių.“

Lietuvoje Kęstučio kūrinių iš ledo – vos vienas kitas. Tarkime, ledo baras Druskininkų slidinėjimo arenoje. „Biednas tas baras. Toks tik dėl kvapo“, – ranka numojo skulptorius.  

Ir iš tiesų, jis turi su kuo palyginti, mat yra pridėjęs ranką prie kasmet iš naujo statomo vieno didžiausių Švedijos turistinių objektų – Ledo viešbučio Jukkasjarvio kaimelyje, esančiame 200 km už poliarinio rato. K.Musteikis čia, kur jo žodžiais „žiemą galima nusišauti iš nuobodulio“, įrengė ne vieną ledo kambarį. Pavyzdžiui, tokį, kuris pavadintas „Likimo bučinys“ – su laiką byrančio ledo gabaliukais skaičiuojančiu laikrodžiu.

Su švedais skulptorius susipažino Japonijoje, Sapore vykusiame Ledo skulptūrų festivalyje. Puikiai užsirekomendavęs, kiek vėliau K.Musteikis sudomino ir norvegus. Šie, sekdami švedų pavyzdžiu, taip pat sumanė turistus vilioti ledu. Tik ne ledo viešbučiu, o muziejumi. Toks iškilo už poliarinio rato išsibarsčiusiame Lafoteno salyne, Swolver miestelyje.

Pakišo utopinę mintį

9,5 m aukščio ir beveik 500 kv. m ploto šaldytuve įrengtas muziejus jo savininkams – norvegų turistinei bendrovei „Magic Ice“ – atsipirko vos per dvejus metus. Net vietiniai gyventojai stebisi – koks tas muziejus gražus. Neįtikėtina tai girdėti iš žmonių, išlepintų kasdien supančios pasakiško grožio gamtos.

Muziejuje ne vien tik stūkso ledo skulptūros, bet dar skamba muzika, žybsi šviesos. „Toks šou, – trumpai apibūdino Kęstutis. – Bet visa tai atsirado ne iš karto. Norvegai galvojo – pristatys burbuliukų, ir bus gerai. Neeee... Reikėjo jiems padiriguoti. Po truputį pavyko įtikinti, kad turi būti daug didesnis projektas, kažkoks pasakojimas, jog žmogui būtų įdomiau.“

O dar po penkerių metų „dirigavimo“ K.Musteikis norvegams į galvą įkalė, atrodytų, utopinę mintį: panašų muziejų įrengti ten, kur visada karšta, kur žmonės apie sniegą girdėję tik iš pasakojimų. 

Namas virto šaldytuvu

5 km ilgio ir 50 km pločio Šv. Tomo sala, priklausanti JAV Mergelių salų grupei. 55 tūkstančiai gyventojų, iš kurių 2 tūkstančiai – taksistai. 300 deimantų parduotuvių. Ir milijonas turistų per metus, atplaukiančių kruiziniais laivais.

Norvegai nusprendė: ledo muziejui tai – pats tas. Nupirko balto tinko pastatą XVII a. statytame senamiestyje, išardė vidines sienas, įrengė šaldytuvą, pastatė galingus elektros generatorius, nes saloje dažnai dingsta elektra – būna, net visai savaitei.

„Ir jau tada atvažiavome mes, – pasakojo lietuvių skulptorius. – Turėjome viską spėti įrengti iki Kalėdų, mat iki to laiko būna didžiausias turistų antplūdis. Sukomės greitai, bet užsitęsė pastato įrengimo darbai. Atidarymo iškilmės įvyko sausio 10-ąją. Su kalbomis, garbingais svečiais – atvyko pats salų gubernatorius, dovanas dalijo juodaodė Snieguolė ir Kalėdų Senis.“  

Nuo Pietų iki Šiaurės 

K.Musteikis skaičiuoja, kad 300 kv. m ploto muziejaus įrengimui prireikė apie 200 kubinių metrų ledo. Ne natūralaus, o dirbtinio. „Yra tokios ledo auginimo mašinos, – paaiškino skulptorius. – Jose per tris dienas „gimsta“ du ledo luitai.“

Apžiūrėti muziejaus ekspoziciją galima per pusvalandį. Lepiam turistui to – per akis. „Žiūrėk, dar slogą pasigaus, – juokėsi Kęstutis. – Juk muziejaus-šaldytuvo viduje palaikomas 10 laipsnių šaltis, o lauke – daugiau nei 30 karščio. Visą gyvenimą taip  su šortais ir pravaikščiotum, jei ne šis muziejus.“

Eksperimentus mėgstantis ir turtingus norvegus jais sugebantis sužavėti K.Musteikis   
pasistengė, jog ledo muziejus nebūtų monotoniškas. Du trečdaliai ekspozicijos atspindi Mergelių salų gamtą ir istoriją, likusioji dalis skirta Šiaurei.

„Viskas persmelkta mistika. Pirmas įspūdis – eini po vandeniu. Vienoje pusėje – piratų kapinės, kitoje – jūros gyvūnai. Toliau – iguanos, vėžliai, driežai. Dar yra ledo koplyčia, kurioje gali melstis, net vestuves kelti. Piratų baras, kur rasi romo. Senas piratų laivas. Po to jau rikiuojasi šiaurės elniai. O ekspozicijos pabaigoje – rogėse sėdintis Kalėdų Senis, – pasakojo Kęstutis. – Tiesa, dar reikėjo salos gubernatorių išskaptuoti. Na, žinote, sava korupcija – žiūri visi į jį kaip į Dievą.“

O ar daug iš ledo pavyko uždirbti? Kęstutis tik šypsosi: „Būsto nuoma nekainavo, maistas nekainavo, galėjau pažinti tokį pasaulio kampelį, apie kurį daugelis tik pasvajoja. Ar žmogui reikia dar daugiau? Man tai ne.“

Vizijose – smėlio miestas

Dabar K.Musteikis svarsto – būtų smagu ir Lietuvoje įkurti panašų muziejų.

„Tarkime, per ledą papasakoti mūsų šalies istoriją, lietuvių gyvenimą Sibire. Su šviesomis, su muzika. Pripildytą tipiškų ledo, sniego garsų. Arba įkurti Europos šalių pasakų ir papročių muziejų. Sutarti, kad kiekviena valstybė tame muziejuje būtų atsakinga už kultūrinį savo šalies propagavimą. Galbūt pavyktų ir europinių pinigų pritraukti, – svarstė skulptorius. – Bet nenorėčiau, kad tokių projektų grietinėlę nusigriebtų norvegai. Geriau lai būna koks nors Lietuvos miestas, norintis pritraukti turistų. Bet, žinoma, iš karto nepritrauks... Čia ir bėda.“

Idėjų daug, bet iš ko K.Musteikis tokius muziejus statytų? „Iš visko, kas po ranka, – atšauna. – Mane žavi, kad norvegai ir švedai kuria iš to, ko daugiausia turi – ledo. O mes kurkime iš molio, net smėlio. Smėlio miestas... Sakote, nesąmonė? O gal imame, ir pastatome tokį?“   

Keistas susitikimas

Nusibeldi, atrodytų, į Dievo užantį, ir vis tiek sutinki lietuvį. Taip nutiko ir Mergelių salose besidarbavusiems lietuviams.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Kęstutis Musteikis

Ieškodami, kur išsinuomoti būstą, visiškai atsitiktinai aptiko juos dominantį skelbimą. Didelei kompanijai pritaikytas erdvus namas, su vaizdu į jūrą, galimybe išsinuomoti trumpam laikui ir dar romantišku vardu – Fortūna – pavadintoje salos dalyje. Iki galo neįrengtas? Anokia čia bėda. 

Namo šeimininkas lietuvius pasitiko išskėstomis rankomis. Kur gi nepasitiks, kai paties pavardė lietuviška – Vaitkus.  

„Gimęs JAV išeivių iš Lietuvos šeimoje, bet lietuviškai nekalba. Nepaisant to, vis vien išlaikęs genetinį tautos kodą, – šeimininką apibūdino K.Musteikis. – Ir padainavome, ir cepelinų pasigaminome. Vaitkus pasakojo prieš dešimt metų su vyresniais broliais lankęsis Lietuvoje. Ieškojo, kur tėvai gimė, bet kur konkrečiai buvo, taip ir nepamena.“

Maitina turistai

Mergelių salos (Virgin Islands – angl.) – salų grupė į rytus nuo Puerto Riko.

Europiečiai į jas pirmą kartą įžengė 1493 m., kai čia išsilaipino Kristupas Kolumbas.

Dabar salos priklauso dviem valstybėms – Didžiajai Britanijai (mažiau pasiturinti šiaurės rytinė salyno dalis) ir JAV (pietvakarinė salyno dalis). Pastarajai priklauso ir Šv. Tomo sala, kur įkurtas ledo muziejus. JAV savąsias Mergelių salas už 25 mln.  JAV dolerių nusipirko iš Danijos 1917 m.

„Anksčiau salose gyveno indėnai. Bet iš jų nieko nebeliko – Karibų piratai suvalgė, – pusiau rimtai, pusiau juokais dėstė K.Musteikis. – Dabar vietinių daugumą sudaro juodaodžiai, ir, kas nustebino, žydai. Beje, Šv. Tomo saloje yra antra pagal senumą JAV sinagoga. Ir dar labai daug kapinių.“ 

Salyno gyventojai gamina romą, augina galvijus, žvejoja, tačiau tris ketvirtadalius pajamų gauna iš turizmo. „Ten viskas trečdaliu brangiau nei žemyne. Kažkoks į kumštį susispaudžiantis batonas kainuoja 5–6 JAV dolerius. Pigūs tik degalai.  Skelbiama, kad salose yra ketvirtas pagal gražumą pasaulio paplūdimys, pavadintas „Magens Bay“. Mes patikrinome. Privežta sniego baltumo smėlio, prikaišiota palmių – jokio natūralumo.“