Barselona – miestas, kurį iš karto įsimyli

Laikraštis „15 minučių“

Karinos Ziminaitės/dienraščio „15minučių“ nuotr. / Kelionės akimirka

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Kelionę su drauge pradėjome planuoti likus vos daugiau nei dienai iki išvykimo. Nusipirkome bilietus, pasiklausėmė draugų patarimų ir ankstų rytą sėdome į lėktuvą, kuris nuskraidintų mus į vieną įdomiausių miestų Europoje – Ispanijos gražuolę Barseloną.

Skrydis vyko be kliūčių ir jau vidurdienį žengėme ant ispaniškos žemės. Prie oro uosto durų mus pasitiko palmės, o rudenines striukes teko nusivilkti, mat dabar Barselonoje gerokai šilčiau nei Lietuvoje.

Džiaugėmės gerai organizuotu miesto transportu – vykdamos iki savo viešbučio nė karto nepasiklydome. Ačiū metro, kurio kiekvienoje stotelėje viskas aišku kaip dieną. Matėme pagrindinę miesto aikštę, sausakimšą žmonių, bet išvargintos skrydžio ir sunkių lagaminų skubėjome į viešbutį. Ten griuvome pailsėti, o atsibudome tik 10 valandą vakaro. Tiesa, pačiu laiku, nes kaip tik tuomet ispanai pradeda organizuoti vakaro linksmybes.

Pasivaikščiojimas naktį

Kartu su smagia viešbučio, kuriame gyvenome, kompanija, lydimos vieno darbuotojo vidurnaktį patraukėme tyrinėti naktinės Barselonos – ėjome į klubą. Tą vakarą buvo jo atidarymas, tad iki pirmos valandos nakties visi gėrimai buvo nemokami. Tai, deja, sužinojome jau pasibaigus „akcijos“ laikui.
Apsistojome netoli legendinio ispanų architekto Antoni Gaudi kūrybos fenomeno – Barselonos simbolio bažnyčios Sagrada Familia (Šv. Šeimynos bažnyčia). Apsišarvavusios kantrybe ir nešinos žemėlapiu, nutarėme grįžti namo pėsčiomis. Ispanai į mus pažiūrėjo keistokai, bet kas mums tas „dviejų centimetrų“ atstumas žemėlapyje. Tik visiškai nuvarginusios kojas supratome, koks didelis tai miestas. Eiti liūdna nebuvo. Ne veltui sakoma, kad Barselonoje, kaip muziejuje – gali dairytis į šalis ir visur matysi ką nors išskirtinio. Kiekvienas namas lyg sudėtingos mozaikos dalelė. Keista tai, kad visame mieste, pasak ispanų, nėra nė vienos vietos, kur būtų galima užkąsti naktį. Visur tylu ir tuščia – retas automobilis sudrumsčia didingo miesto ramybę. Gatvėse matėme „plaštakių“ - ispanai pasakoja, jog tokios merginos, dažniausiai atvyksta iš rytų.

Neaprėpiama didybė

Pirmoji mūsų apžiūrėta miesto įžymybė - viena seniausių Europos ligoninių - Hospital de la Santa Creu i Sant Pau. Keisčiausia, kad ji vis dar veikia, o dailiomis plytelėmis dengtomis grindimis tarp turistų šmėkščioja ir medikai baltais chalatais. Viduramžius menančiame ligoninės kieme sukiojasi greitosios pagalbos automobiliai.
Toliau žingsniavome susitikti akis į akį su Sagrada Familia bažnyčia. Ją pasiekėme A.Gaudi vardu pavadinta gatve. Pamatytas vaizdas privertė aiktelėti. Gigantiška, savo bokštais rėžianti dangų – ji neprilygo jokiam lyg tol matytam pastatui. Sagrada Familia vis dar statoma, iš įvairių pusių ją apstoję statybiniai kranai, o darbus rengiamasi pabaigti tik 2026-aisiais. Tais metais bus jos statytojo A.Gaudi mirties 100-osios metinės. Ispanams ryžto ir užsispyrimo netrūksta, nes bažnyčios statyba reikalauja ne tik milžiniškų lėšų, bet ir nepriekaištingo kruopšumo. Beveik kiekviena jos detalė unikali. Buvome įspėtos, kad norėdamos apsilankyti jos viduje turėtume laukti eilėje mažiausiai tris valandas. Pasižadėjusios sugrįžti dar kartą, nutarėme eiti toliau.

Sagrada Familia prieigose knibždėte knibžda turistams skirtų krautuvėlių. Jose – flamenko šokėjų figūros, sumažintos A.Gaudi mozaikų versijos, marškinėliai, pakabukai, puodeliai ir dar krūva visko, tik pirk ir vežk.

Bus daugiau