Moldova – nuostabios gamtos ir svetingų žmonių šalis

Kadagi traukinys išvažiuoja 00.25, tai tik susiradę savo vietas ir gavę patalynę užmiegame saldžiu miegu. Mūsų dar laukia visa diena ir dar viena naktis traukinyje. Iš pradžių atrodė, kad tai labai ilgas laiko tarpas, bet iš tikrųjų diena prabėga gana greitai, spėjame susipažinti su moldovu, kuris mus nuteikia ne itin geriems įspūdžiams šioje šalyje, bet tuo pačiu gauname naudingos informacijos, kad neverta naudotis taksistų paslaugomis, nes iš turistų nulups dvigubai ar net trigubai daugiau nei iš vietinių. Taip pat patarė saugoti daiktus ir stebėjosi, ko mes važiuojame į Moldovą, jei neturime nei giminių, nei draugų.

Moldovoje šuliniai yra pavėsinėse už kiemo tvoros, kad pakeleivis galėtų atsigerti vandens.

Visai netyčia išgirstame, kad mūsų kaimynystėje važiuojanti moteris yra kilusi iš Orchėjaus ir važiuoja aplankyti savo giminių, tad paklausiame gal žino, kaip pasiekti Senąjį Orchėjų, kuris garsėja vienuolynu, įsikūrusiu olose, bet pasirodo, kad ji apie tokį iš viso nieko negirdėjusi.

Tad nusprendžiame, kad pasikliausime informacija rasta internete, nors ji ir buvo labai kukli.

Štai dar viena naktis ir ankstyvą rytą pagaliau pasiekiame Kišiniovą. Mus pasitinka šilta saulutė, idealiai švari geležinkelio stotis, išpuoselėti rožynai ir pulkas taksistų siūlančių savo paslaugas. Bet mes paklausę savo pakeleivio moldovo, į taksistus nekreipiame dėmesio ir pasidėję daiktus stoties saugojimo kameroje, stotyje pasidomime, kaip pasiekti pirmąjį mūsų kelionės tašką – Senąjį Orchėjų. Iki jo galima pasiekti autobusu, o autobusų stotis yra visai netoli. Ten sužinome, kad į Senąjį Orchėjų važiuoja tik vienas autobusas per dieną, bet nusprendžiame pasidomėti privačių mikroautobusų vairuotojų, kurių autobusų stotyje pilna ir tik vienas per kitą rėkia, kiek gali garsiau: „Orchej, Orchej“. Bet pasirodo, kad norint patekti į Senąjį Orchėjų, reikia važiuoti iki kaimo Butučeni, o ten važiuoja tik vienas mikroautobusas, kuris išvyksta po pusvalandžio, arba paskui tik trečią valandą. Vairuotojo pasidomime ar rasime nakvynę šiame miestelyje, jis mums pažada, kad ją suras, tad nusprendžiame dar kelias valandas pralesti Kišiniove.

Kišiniovas – tai miestas įsikūręs ant septynių kalvų. Jis garsėja, kaip labai žalias miestas, kuriame gausu parkų, o miesto teritorijoje yra net 23 ežerai. Nepakartojamą įspūdį paliko memorialas žuvusiems kariams, kuriame visą laiką skamba muzika ir budi garbės sargyba. Na ir žinoma triukšmingas ir didelis turgus. Prieš kelionę į Senąjį Orchėjų užsukame į kavinukę įsikūrusią netoli turgaus. Mus pakerėjo ten dirbančio barmeno nuoširdumas bei vaišingumas. Skaniai pavalgėme mamalygos (moldaviška kukūrūzų košė) su skaniai paruošta mėsyte. Ir dar gavome pakvietimą sugrįžti po poros dienų, nes tada turėsiąs naminio moldaviško vyno.

Senasis Orchėjus

Apie valandą kelio nuo Kišiniovo ir mes jau Senajame Orchėjuje. Tai tarp dviejų kalnų dauboje įsikūręs kaimas Butučeni – tai viena seniausių gyvenviečių Moldovoje. Nakvynei apsistojame pas vietinius gyventojus už 300 lėjų ( 60 litų) dviems. Tai buvo pati brangiausia nakvynė visos viešnagės Moldovoje metu. Pasidėję daiktus einame apžiūrėti vienuolyno, iškalto uolose. Tai muziejus po atviru dangumi, seniausias vienuolynas Moldovoje. Einant takeliu aukštai ant kalno apačioje matoma nuostabiai vingiuojanti upė. Pasivaikščioję ir pasigerėjė vaizdais nutarėme patraukti atgalios, bet pamatėme turistų grupę apačioje prie upės, kuri truputį pakilusi į kalną pradingo, o paskui vėl pasirodė. Pasidarė labai smalsu kas gi ten tokio yra, todėl nusileidome stačiu šlaitu siauru takeliu prie upės. Išvydome, kad tolėliau paėjus uolose matyti daugybę iškaltų langelių – tai senosios vienuolių celės. Grįždami atgal po sena varpine radome duris, kurios veda į vienuolyno patalpas, iš kurių patenki į nedidelį balkonėlį be jokių turėklų ir tiesiai nuo stačios uolos žvelgi žemyn į upę. Pasigėrėję nuostabiais vaizdais, nusprendėme dar pasivaikščioti vieninintele kaimo gatve. Eidami keliu regėjome, kaip šnekučiuojasi vienoje pusėje gatvės susirinkę moterys, o kitoje vyrai. Pasigirsta piemens genama mūkiančių karvyčių banda. Pasirodo, kad visas kaimas gano gyvulius kartu, o piemeniu kiekvieną dieną būna vis kitas kaimo gyventojas. Paėję toliau pamatome, kad žmonės jau kasa bulves. Pasirodo čia bulvių derlių nuima du kartus, nes dauboje šilta ir drėgna, tas spėjama užauginti du derlius.
Vienas kaimo gyventojas pasiūlo nusipirkti abrikosų ir pomidorų , žinoma sutinkame. Ryte jau buvome pasirengę pamatyti Soroką.

Soroka – čigonų miestas

Soroka pasiekiame apie 11 val, nors atstumas nėra didelis, bet kadangi keliai prasti, tad važiuoti tenka gana ilgai.Soroka – tai miestas įsikūręs pasienyje su Ukraina, šias dvi valstybes skiria upė Dniestras. Sorokoje pirmiausia apžiūrime seną pilį-fortą. Iš pilies pasukame link garsiosios Čigonų kalvos, kuri įsikūrusi miesto centre ant kalno. Čigonų namai įspūdingi, tiesiog pilys, papuoštos ereliais, žirgais su didžiuliais vartais. Bet patys čigonai pilaitėse negyvena, jie šalia pasistatę paprastus namukus, o pilys tam, kad pasididžiuoti vieniems prieš kitus.

Casautzi vienuolynas –jaunavedžių mėgstama vieta.

Grįžtame atgal į stotį ir čia mus pasitinka taksistai siūlantys nuvežti į Casautzį vienuolyną, mus tikina, kad ten labai gražu. Kad gražu tikime, bet kaina nelabai patinka, tad nusprendžiame pasidomėti stoties parduotuvėje dirbančių moterų ar galima kažkaip kitaip pasiekti šį vienuolyną ir ar rasime ten nakvynę. Jos mus nudžiugina, kad vienuolynas priima nakvynes nemokamai, o nuvažiuoti galima mikroautobusu. Tad nieko nelaukę su miesto transportu važiuojame iki miesto galo, o iš ten mikroautobusu iki Casautzi – akmenskaldžių miestelio ir vienuolyno. Bet deja mikroautobusai jau nebevažiuoja, bet pasisiūlo nuvežti taksistas. Sėdame į seną Moskvičių ir už 30 lėjų (6 lt) važiuojame. Vienuolynas iš tiesų įsikūręs gražioje vietoje. Iš abiejų pusių supa kalvos apaugusios miškais. Teritorija nuostabiai sutvarkyta. Atsigėrę vandens iš stebuklingo gydančio šaltinio, išsimaudę mažame upelyje, einame prašytis nakvynės. Vienuoliai mus labai maloniai priima, aprodo vyno rūsius, papasakoja, kaip gaminama brinza. Žinoma buvome pavaišinti ja bei vynu. Gavome pasiūlymą kartu pavakarieniauti, bet nusprendėme per daug nesinaudoti svetingumu ir ėjome apžiūrėti pačio kaimo, kuris įsikūręs apie porą kilometrų nuo vienuolyno. Ir čia mus užklumpa lietus, tad tenka nuo lietaus slėptis vienintėlėje kaimo parduotuvėje–bare. Sukėlėme didžiulį vietinių susidomėjimą, pasirodo, ne taip dažnai užklysta turistai, o lietuviai dar rečiau. Visi susidomėję klausinėjo apie Lietuvą, prašė nacionalinio patiekalo recepto, viena net užsirašė cepelinų receptą. Aprimus liūčiai grįžome į vienuolyną, paaukojome cerkvei pinigėlius, nes už nakvynę pinigų neima–galima tik aukoti cerkvei. Vienuolis aprodė visą nemažą vienuolyno ūkį: avys, dešimtys viščiukų, karvytės.

Kitą dieną laukė kelionė į Kišionovą, o iš ten kur kojos nuves. Tai nuspręsime ryt iš ryto.

Ryte pažadina vienuolis, palaimina mus ir padovanoja po kryžiuką. Netgi pasiima telefono numerį ir vėliau paskambina ir paklausia ar laimingai pasiekėme Kišiniovą.

Cipova – uolų vienuolynas

Iš Sorokos į Kišiniovą važiavome mikroautobusu. Ir čia mus nustebino, kad pirmenybę atsisėsti turi tas, kas nusipirko bilietą pas vairuotoją, o ne tas, kas pirko stotyje. Kadangi autobusiukas buvo jau pilnas, pinigai iš keleivių surinkti, tai atėjusiems su bilietais pirktais stoties kasose buvo pastatyta kelios taburetės per vidurį tarp sėdynių ir taip važiuoti tenka tris valandas. Kaip mums paaiškino vietiniai, pinigai už kelionę atitenka vairuotojui į kišenę, jokių bilietų neduoda, nes iš algos nepragyventų, tad visi sukasi kaip išmano.

Grįžę į Kišiniovą skubame į mūsų kavinukę. Mus maloniai pasitiko tas pats barmenas, užsisakėme pavalgyti, o jis mus pavaišino naminiu vynu. Vis tas moldaviškas vaišingumas ir geranoriškumas, kuris mus lydėjo visą kelionę. Mes barmeno ir pasiteiravome ką dar pasiūlytų pamatyti Moldovoje ir jis pasiūlo aplankyti Cipovą – kaimą, kuriame yra uolų vienuolynas ir didžiausias Moldovos krioklys.

Cipovo vienuolynas įkurtas VI amžiuje.

Mes ir pasinaudojome šiuo patarimu. Pasirodo, į šį kaimą važiuoja tik vienas mikroautubusas ir dar teks 3 km eiti pėsčiomis. Pėsčiomis eiti netenko, kaip tik tuo metu privažiavoautobusiukas ir mes su juo pasiekiame kaimą, iš karto paklausėme, kur galima būtų gauti nakvynę ir vairuotojas pasiūlo apsistoti pas jį. Mus išleidžia prie vienuolyno, o kai mes paklausiame, kaip surasti jo namus, jis atsako, kad ieškotume Viktoro, kuris turi traktorių, nes kaime jis vienintelis jį turi.

Nors truputį lynojo lietus, bet tai mums nesutrukdė grožėtis vienuolynu, į kurį veda siauras takelis, einantis stačiu Dniestro skardžiu. Kitapus Dniestro- Padniestrė-nepripažinta atskira valstybė. Cipovo vienuolynas įkurtas VI amžiuje. Paskui ilgą laiką vienuolynas buvo tuščias ir tik 1756 metais buvo atidarytas vėl. Vienuolyno celės išskaptuotos tiesiog uolose, kadaise čia buvo siauras takelis, kad niekas neužpultų, tik vėliau takai buvo praplatinti.

Grįžome į kaimą, pamatę parduotuvę, nusprendėme ten užsukti. Tokių tuščių lentynų dar niekur neteko matyti: tik mineralinis vanduo, keletas konservų dėžučių, degtinė, alus, druska, cukrus ir cigaretės. Kaip vėliau papasakojo šeimininkė, pas kurią nakvojome, kad parduotuvėse beveik nieko iš maisto neperka: daržovės, vaisiai, mėsa – savi, duoną irgi kepa patys. Artimiausia didesnė parduotuvė už 20 kilometrų, į kurią be savo mašinos nepateksi, nes iki greitkelio, kur važiuoja autobusai –10 kilometrų, o autobusai, kurie stoja už trijų kilometrų nuo kaimo važiuoja tik vienąkart per dieną – ankstyvą rytą link miesto, o vakare grįžta atgal.

Mus kaimas pasitiko visai kitoks nei Senasis Orchėjus. Aplinkui mirtina tyla – kiemų tvoros užvertos, atrodė, kad kaimas išmiręs. Einam keliuku tolyn ir akimis ieškojome traktoriaus kieme, kurį kaip skiriamąjį ženklą nurodė mus pavėžėjęs vyras, bet deja nieko panašaus nematome. Ir štai išganymas – keliuku eina du jauni vaikinai, vienas iš jų eina su didžiuliu plaktuku (galvoje sukirbo mintis-„šaltasis ginklas“) nors ir nedrąsu, bet klausėme, kaip rasti Viktorą, jie nurodo eiti tolyn ta pačia puse. Ir už kelių žingsnių pamatome kapines (ir vėl mintys galvoje – va kur mus pasiuntė, va kur jums vieta). Apsisukome ir grįžome atgal, šįkart pavyko surasti mums reikiamus namus, mat mūsų jau laukė praviromis durimis. Pasitinko mus svetinga šeimininkė, ir paaiškėja, kad tie vaikinukai tiesiog nesuprato, ko mes klausiame, pasirodo kaime mažai kas moka rusiškai.

Šeimininkė mus pavaišino brinza, placindomis (labai skanūs pyragėliai su įvairiais įdarais: bulvės, brinza, varškė, aviena, kiauliena), pasakiško skonio pomidorais, abrikosais, na ir žinoma vynu.

Pavakaroję, pabendravę su šeimininke krintome miegoti, juk rytoj vienintelis autobusas išvažiuoja šeštą valandą, o iki jo dar teks eiti tris kilometrus.

Paskutinę dieną nusprendėme praleisti Kišiniove. Vėl užsukome į mūsų pamėgtą kavinukę ir barmenas pasiūlė nuvažiuoti iki Vadul-lui-Vodi. Tai mėgstamiausia Kišiniovo gyventojų poilsio vieta.

Paskutinę dieną Moldovoje praleidę ilsėdamiesi pasyviai, vakare jau išvykome link Ukrainos. Labai gaila buvo išvažiuoti iš Moldovos, bet išvykome su mintimi, kad nors kartą būtinai sugrįšime.