Trys lietuvių atmenos Manhatane

Mažai planetoje yra gatvių, kurios garsumu galėtų lygiuotis su Volstritu. Bankai, bankai, bankai... Pietiniame Manhatane iš Volstrito pasukęs į Broad gatvę, netrukus prieini impozantišką statinį su užrašu virš portalo „The New York Stock Exchange“ („Niujorko fondų birža“). Priešais pastatą stypso plonas medelis, kurį nuolat tenka atsodinti, nes jis negali įsitvirtinti kietame grunte. Šalia šaligatvyje įmūryta bronzinė plokštė, kuri informuoja, kad daugiau kaip prieš du šimtus metų (1792 m. gegužės 17 d.) šioje vietoje susirinkę pirkliai pirmąkart susitarė pasikeisti ne prekėmis, o jas patvirtinančiais dokumentais. Taip atsirado Niujorko birža.

Pirmasis rektorius – lietuvis

Ne kartą teko kilti į Niujorko biržos trečiojo aukšto galeriją, skirtą žiūrovams. Tačiau šįkart mane domino kas kita – memorialinė lenta, pritvirtinta (kiek aukščiau žmogaus ūgio) prie įėjimo į garsiausią pasaulio biržą. Didžiosiomis raidėmis angliškai parašyta: „Pirmoji lotyniška Naujojo Amsterdamo mokykla buvo įkurta šioje vietoje 1659 metais daktaro Aleksandro Karolio Kuršiaus Kurcijaus, lietuvio didiko ir mokslininko, kuris atvyko į olandų koloniją kaip lotynų mokyklos vadovas gubernatoriaus Peterio Stuyvesanto kvietimu.“ Apačioje pasirašo Lietuvių dutūkstantųjų metų komitetas.

Dera priminti, kad dabartinis Niujorkas pirmiausia buvo vadinamas Naujuoju Amsterdamu, mat jį įkūrė atvykėliai iš Olandijos. Senajame europiniame Amsterdame veikusi Vakarų Indijos bendrovė rūpinosi ne tik laivyba ir prekyba, bet ir Naujojo pasaulio ateivių švietimu. Jo ašis buvo lotynų kalba, o šios mokyklos rektoriumi pakviestas profesorius iš Lietuvos. Tas pareigas A.K.Kurcijus (Kuršius) ėjo iki 1661 metų ir kartu vertėsi gydytojo praktika. Grįžęs į Olandiją, 1662 metų liepą Leideno universiteto Medicinos fakultete pateikė viešai svarstyti „Įvadinį medicinos disputą apie inkstų ir pūslės akmenį“. Daugiau žinių apie šį Lietuvos bajorą neišliko.

Lakūno dukros dovana

Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Antrieji po Charleso Lindbergho – nenutūpdami per Atlantą nuskrido 6411 kilometrų, ketvirtieji pagal greitį – nuotolį įveikė per 37 valandas ir dvylika minučių, bet patys pirmieji oficialiai gabenę oro paštą iš Šiaurės Amerikos į Europą. Žmonės iš viso pasaulio sužino šiuos faktus skaitydami didžiulę bronzinę lentą „Floyd Bennett Field“ oro uosto administraciniame pastate. Netoli jo dunkso senieji angarai, kurių viename „Lituanica“ buvo ruošiama didžiajam skrydžiui. Jis ir prasidėjo čia pat, prieš 76-erius metus lėktuvas riedėjo iki mūsų dienų išlikusiu pakilimo taku.

Memorialinė plokštė liūdnai primena: „Nelaimei, „Lituanica“ sudužo prie Soldino, dabartinėje Lenkijoje, likus tik per 650 kilometrų iki jų tikslo. (Tiksli katastrofos priežastis niekada nebuvo nustatyta, bet kai kurie tyrėjai mano, kad dėl blogo oro). Abu lakūnai S.Darius ir S.Girėnas žuvo per katastrofą.“

Išvyką į „Floyd Bennet Field“ oro uostą mums padovanojo niujorkietė literatūrologė ir uoli visuomenininkė Giedrė Kumpikas. Ji sakė, kad jai visada svarbu atvykti į šią vietą, kuri susieja su tėčio atminimu. Žemaitis Julijonas Kumpikevičius, nuo jaunumės mėgęs mechaniką, 1930 metais tapo užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus vairuotoju. Labai troško skraidyti, tačiau jam nepavyko patekti į karo lakūnų būrį, nors tarnaudamas kariuomenėje buvo gerai vertinamas kaip lėktuvų mechanikas. Ministras suprato dvidešimtmečio jaunuolio troškimus ir pasiuntė jį dirbti į Lietuvos ambasadą Prahoje. Ten Julijonas čekų kalba puikiai išlaikė egzaminus ir tapo pirmuoju lietuviu, gavusiu tarptautinio civilinės aviacijos lakūno licenciją.

Įsigijęs senutėlį lėktuvą J.Kumpikevičius 1934 metų kovą ryžosi iš Prahos skristi į Kauną. Su keliais tarpiniais nutūpimais nuotolį pavyko įveikti per penketą dienų. Tačiau prieš kelionės pabaigą stiprus vėjo gūsis lėktuvą apvertė aukštyn ratais ir skrydis vos nesibaigė tragiškai, kaip prieš aštuonis mėnesius S.Dariui ir S.Girėnui. Jaunam lakūnui vargais negalais pavyko atvirsti ir sėkmingai nutūpti Aleksoto aerodrome.

Štai kodėl jau gyvendamas emigracijoje jis mėgdavo su dukra Giedre važiuoti žvejoti prie įlankos, kur yra „Floyd Bennett Field“ senasis oro uostas. Apie didvyrišką tėvo odisėją ir tolesnį jo gyvenimą G.Kumpikas pernai sukūrė pilnametražį filmą „Sparnams prisiminti“. Jis pelnė aukščiausią Platininį prizą Hjustono tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje.

Marmurinė bernioko padėka

Pačioje judriausioje ir, kaip dabar sakoma, prestižiškiausioje Niujorko vietoje – prie Amerikos aveniu ir Keturiasdešimt antrosios gatvės sankryžos – beveik šimtmetį stovi šio miesto viešoji biblioteka. Pro masyvias sukamas duris įžengęs į erdvų vestibiulį netrunki pastebėti marmurinėse grindyse įkomponuoto stačiakampio, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta: „Martino Radtkės (1883–1976) atminimui.“ Ne vienas skaitytojas stabteli ir perskaito tokius žodžius: „Aš turėjau mažai galimybių lavintis, kai buvau jaunuolis Lietuvoje, ir esu labai skolingas Niujorko viešajai bibliotekai už galimybę lavintis. Atsidėkodamas palieku bibliotekai savo turtą trokšdamas, kad jis būtų panaudotas sudaryti kitiems tokią pat galimybę.“

Nepasisekė išsiaiškinti iš kokios pavardės – Ratkevičiaus, Radkevičiaus ar Ratkaus – atsirado pavardė Radtkė. Bet tai galėjo būti ir nepakitęs vokiškas paveldas, nes štai 1938 metų Pagėgių apskrities žinyne įrašytas Žūkuose gyvenęs evangelikų kunigas Martinas Radtke. Jis neabejotinai mokėjo lietuviškai ir galėjo laikyti save lietuviu, kaip ir jo bendravardis Niujorke. Šimtai žmonių tokia pavarde per kartų kartas gyveno Vokietijoje ir kituose kraštuose.

Viename interneto šaltinyje tepavyko aptikti, kad „Martin Radke, imigrantas, kuris prarado viską per 1929 metų biržos griūtį“. Toliau stebimasi, kaip jis sugebėjo atsigauti, nes prieš mirtį 1973–iaisiais paliko bibliotekai 386 tūkst. dolerių vertės turtą. O tais laikais tai buvo dideli pinigai. Ir panaudoti jie itin prasmingai.