Žūklės arsenalas. Pučia šiaurys – meškeriok su kauke

Žūklės draugai renkasi čia.

Koks klastingas ledinis vėjas ar lijundra, nugulanti ant skruostų stingstančia šaltyje dulksna, įsitikino ne vienas lengvabūdis, išsirengęs vėjuotą dieną ant ledo, bet nepatepęs veido bent jau vazelinu. Šią žiemą meškeriodamas Švedijoje pastebėjau, kad apsaugą ir komfortą užtikrinančios priemonės čia laikomos svarbesnėmis už meškeres ir masalus. Prieš išvyką ant ledo žūklės vadovas kiekvieną ekipažo dalyvį asmeniškai paklausia, ar veidas ir rankos pateptos apsauginiu kremu, ir patikrina, ar nepamiršote pasiimti dviejų porų pirštinių, šerpės arba kaukės. Jei kam nors toks skrupulingumas pasirodo keistas, jis paaiškina, kad be apsaugos priemonių galite nušalti skruostus, tad kolegoms sugadinsite žūklę, nes jus teks gabenti į šiltą patalpą ar net pas medikus.  Žūklės vadovas neturi teisės palikti kitus meškerioti, jei vienam kuriam ekipažo nariui prireikia pagalbos. Keliauja namo visi. Tad jei kibimas geras, jūsų aplaidumas – ne kas kita, o kiaulystė kitų atžvilgiu ir daugiau nieko.

Todėl Švedijos šiaurėje nemačiau nė vieno tenykščio meškeriotojo, kuris nevilkėtų specialaus kostiumo su dviguba apykakle ir gobtuvu, o kai kurie turi net specialius akinius, išvaizda beveik niekuo nesiskiriančius nuo slidininko akinių, tačiau pirmuosiuose – ne paprasti, o poliarizuoti stiklai. Ne tik meškeriojant ant Laplandijos ežerų, kurių ilgis siekia kartais pusšimtį kilometrų, bet ir ant Kuršmarių veidą galima nušalti per trumpą laiką, jei staiga papūs stiprus šiaurys. Bet kol kas mūsų krašte nedaug meškeriotojų įsigyja apsaugos priemones, nors jos kainuoja tik  kelioliką litų. Čia suveikia ta pati logika kaip ir su apsaugos priemonėmis, kurios būtinos vaikštant pirmuoju ledu. Kiekvienas žino, kad reikia turėti „ledo ylas“ – specialius įnagius su labai aštriais smaigais, kurie padeda įsikibti į ledą įlūžus ir išlipti iš eketės. Tačiau retas šį įnagį turi. Tikisi, kad staigmenos jį aplenks.

Švedijos šiaurėje nemačiau nė vieno tenykščio meškeriotojo, kuris nevilkėtų specialaus kostiumo su dviguba apykakle ir gobtuvu.

Kartais tenka girdėti, kad užtenka veidą  ir rankas ištepti žąsies taukais ir joks šaltis nebaisus. Riebalai ir kremai – apsaugos priemonė, tačiau jie negali užtikrinti ilgalaikės apsaugos. Šį dalyką ypač pabrėžia švedai, teigiantys, kad realiai apsaugoti nuo nušalimo gali tik šerpė arba speciali kaukė. Kuo šie du dalykai skiriasi? Šerpė – mūvima ant kaklo, tačiau ji yra kiek kitokia nei nešiojama miesto sąlygomis. Meškeriotojams skirta šerpė yra šiek tiek ilgesnė nei kaklo perimetras, o jos galai – susiūti. Nors šerpė – trumpa, tačiau jos plotis gali siekti net 50 cm. Tad ant kaklo užmauta ji susigarankščiuoja, o klostės – tampa idealia užtūra šaltam orui skverbtis už apykaklės. Paprasčiausiai nelieka jokio plyšelio. Jei vėjas stiprėja, šerpę galima užtempti ant veido iki pat akių, ir apsauga garantuota.

Nors šerpė – universaliausias variantas, tačiau speciali kaukė – kitas lygis.  
Tiesa, ji niekuo neprimena karnavalinės kaukės, kuri tvirtinama ant galvos gumele ar virvute. Ekstremaliose situacijose naudojama kaukė – gluotniai priglundantis prie galvos ir veido gobtuvas su vienu ar keliais plyšiais akims, nosiai ir burnai. Tokia kaukė maunama ant galvos, o jos apačia atlenkiama. Tada kaukė atrodo kaip megzta kepuraitė. Paprastai ant kaukės, užlenkta į viršų apačia, dėvima ausinė arba šilta kepurė su snapeliu. Papučia šiaurys, kaukės apačia užtempiama ant veido, ir šaltis – nebaisus.

Kaukės labai įvairios, tačiau dauguma jų – trijų tipų ir siuvamos iš minkšto sintetinio, tačiau labai tankaus ir praktiškai neperpučiamo audinio. Vienas kaukių tipas primena Holivude sukurtą kinematografinę gladiatorių kaukės versiją – joje išpjautos kiaurymės akims, grotelių formos kiaurymė nosiai ir ovalinė kiaurymė burnai. Tokia kaukė atrodo įspūdingai, tačiau kiaurymės nuolat „migruoja“ tai į vieną, tai į kitą pusę, kai lenkiamasi prie eketės, kai smukčioja kepurė, tad ją tenka nuolat timptelti į vietą.

Kaukės labai įvairios, tačiau dauguma jų – trijų tipų ir siuvamos iš minkšto sintetinio, tačiau labai tankaus ir praktiškai neperpučiamo audinio.

Antra, kvėpuoti lengviau įvairios kiaurymės nepadeda, o žvarbus vėjas pro jas skverbiasi kaip pro išdaužtą langą. Antrojo tipo kaukėse tik akims ir nosiai išpjaunamos kiaurymės. Tokia kaukė nepatogi, jei prireikia paprasčiausiai nusispjauti, su ja sunkiau kvėpuoti, o toje vietoje, kur po audiniu – burna, iš išorės ji dar ir apledėja. Trečio tipo kaukių konstrukcija paprasčiausia – pačiame centre išpjauta gulsčio ovalo formos kiaurymė akims, tačiau kaukę galima patempti į apačią ir atidengti nosį bei burną, jei vėjas nėra uraganinis ar norima kurį laiką nevaržomai pakvėpuoti. Šis kaukių tipas – praktiškiausias. 

Praktinis patarimas, kurį gavau pirkdamas kaukę ir kuris absoliučiai pasitvirtino: kaukę imkite vienu dydžiu didesnę, nes jei ūgtels plaukai, ji tuoj pat taps ankštoka. Nebijokite, kad kaukė neišsiteks po kepure. Geriau įsigykite erdvesnę kepurę, kad užsitikrintumėte komfortą. Beje, būnant Švedijoje, kaukę mūvėkite tik ant ledo, o jei stabtelėjote degalinėje, užėjote į svarbiausią švedų įstaigą – paštą, tiesiog išlipote ant kelio apsižvalgyti, veidą atidenkite. Būdrūs vietos gyventojai tuojau pat mobiliaisiais signalizuoja policijai, kad pastebėjo įtartinus subjektus. Teks susipažinti su tvarkos sergėtojų patruliu. Na, o kaip mūsų policininkai reaguoja į kaukėtus meškeriotojus, patirti neteko.