Dviračių „virusas“ Kaune plinta vis plačiau

„Dviratininkai, o ypač mažiau patyrę, žiūri į kelio dangą ir bijo greitai važiuojančių automobilių. Juk važiuoti ramiomis gatvelėmis nebijo niekas. Tai reiškia, kad Kaune reikia tokio maršruto, kad žmogus jį atpažintų ir jame jaustųsi pirmateisis eismo dalyvis. Beje, toks maršrutas nebūtinai turi būti dviračių takas – tai gali būti ir mišri trasa“, – įsitikinęs Lietuvos dviratininkų bendrijos (LDB) pirmininkas Linas Vainius.

43 metų kaunietis, dviračio pedalus minantis beveik kiekvieną dieną, su džiaugsmu stebi pastaruoju metu Kauną vis labiau užkrečiantį dviračių virusą. Tačiau paklaustas, ar Kaunas turi galimybių tapti dviračių sostine, L.Vainius kalbą iškart pakreipė kita linkme. „Nėra gerai išsikelti tokį plikbajorišką tikslą. Dviračių sostine nori tapti ir Klaipėda, ir Vilnius. Aš tikslą formuluočiau kiek kitaip. Jei Kaune 10 proc. žmonių iškeistų automobilius arba viešąjį transportą į dviračius, tai būtų stebuklas“, – mano jis.

Stebuklas, kuriam, anot L.Vainiaus, virsti realybe yra visos sąlygos: „Žiūrint į geografinę platumą, mūsų važinėjimo dviračiu sezonas yra ilgas ir trunka apie 7–8 mėnesius. Kol nėra sniego, gali drąsiai važinėti dviračiais. Kitaip tariant, žiūrint į klimato sąlygas, pas mus jos dažnai geresnės nei Olandijoje, Suomijoje ar Danijoje. Tačiau nors ten dažniau lyja, būna žvarbu, žmonės daug aktyviau važinėja dviračiais.“

Pasak LDB pirmininko, į dviratį reikia žiūrėti ne kaip į „peraugusių vaikų užsiėmimą, o kaip į rimtą transporto priemonę“.

„Ne tik kaip į transporto, bet ir kaip į darbo, poilsio ir gydymo. Dviračio panaudojimą sudaro šie keturi elementai“, – L.Vainių papildė Kauno savivaldybės gydytojas Algimantas Kažemėkaitis. Beje, šis valdininkas gali pasigirti prieš kelerius metus sugalvojęs vis labiau populiarėjantį terminą „dviratininkystė“, kuris, anot vyro, tiksliausiai ir plačiausiai apibūdina dviračių kultūrą.