Prunskienė: prieš mane naudojamos juodosios technologijos

– Kaip atsirado Jūsų pravardė Gintarinė ledi?

– 1988 metais mane imta vadinti Lietuvos Geležine ledi, Lietuvos Margaret Thatcher. Tuomet pasigirdo balsų, vadinančių Gintarine ledi, o pirmasis tai viešai pareiškė greičiausiai Algimantas Čekuolis. Ilgainiui toks vardas prigijo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

– Kai vadovavote Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, Jūsų elektoratas (pvz., per Seimo rinkimus) buvo daugmaž aiškus. O kaip dabar, kai rinkimuose dalyvaujate savarankiškai, atrodo Jūsų statistinis rinkėjas, t. y. kokiems žmonėms atstovaujate?

– Mano rinkėjų yra įvairiose socialinėse grupėse ir veiklos srityse bei įvairaus amžiaus. Ypač tarp tų, kurie gali įvertinti mano politinę kryptį, palankią ekonomikai skatinti ir kartu – socialiai jautrią. Tai ir išsilavinę, intelektualinį darbą dirbantys vidutinio bei vyresnio amžiaus žmonės. Lygiai kaip jaunimas ar kaimo žmonės. Daug mano rėmėjų yra tarp moterų.

– Kokius dabartinio prezidento veiklos trūkumus matote?

– Per mažai dėmesio vidaus reikalams. Didelė patarėjų, kurių sudėtis daug kartų keitėsi, įtaka. Per mažai aktyvumo inicijuojant įstatymus. Pavėluotai reaguojama į bręstančias problemas.

Užsienio politikoje dominuoja ne atstovavimas Lietuvos nacionaliniams interesams, o tarpininkavimas kitų šalių tarpusavio santykiams.Tai nėra malonus įvykis nei man, nei dukrai. Tik jį vertinant reikėtų viso vaizdo, o ne jo dalies. Žurnalistė sau nepalankią tiesos dalį iškirpo, ją slepia, – apie plačiai nuskambėjusį dukros kivirčą su vienos televizijos žurnaliste kalbėjo K.Prunskienė.

– Kokius užsienio politikos prioritetus matote?

– Mano pagrindinis prioritetas šioje srityje – užsienio politikos tęstinumas ir didesnis racionalumas. Pagrindinės nuostatos būtų tokios, kad Lietuvos užsienio politika turi labiau tarnauti nacionaliniams interesams. Lietuvos išorinį saugumą užtikrina dalyvavimas NATO, tarptautinį statusą – ES narystė. Užsienio politikoje, kuri vis labiau integruos ES mastu, turėtų labiau dominuoti ekonominių ryšių skatinimas. Lietuva turi prisidėti prie ES ir JAV vaidmens NATO sudėtyje subalansavimo, prie konfliktų prevencijos prioriteto, vengiant karo veiksmų ir jų daromų nuostolių šalims.

Taip pat užsienio politikai reikėtų daugiau racionalumo ir pragmatiškumo, europinio prioriteto bei gerų santykių su šalimis kaimynėmis: Lenkija, Latvija, Estija, Rusija, Baltarusija, Ukraina, puoselėjant Lietuvai naudingus tikslus, t. y. regiono stabilumą ir modernios infrastruktūros kūrimą, eksporto plėtrą, energetinį ir ekologinį saugumą.

Lietuvos įvaizdis pasaulyje, kuris daug priklauso nuo prezidento, šiandien tampa sunkia misija. Nekompetentingas dabartinės valdžios darbas dar labiau mažina šalies tarptautinį autoritetą.

– Ar nebijote, kad Šatrijos Raganos istorija gali Jums pakišti koją per rinkimus?

– Teisine prasme seniai taškai sudėti, bet oponentai vis bando ją reanimuoti. Nebijau, nes jau ir plika akimi žmonės mato, kad tai ilgametis mano konkurentų inicijuotas persekiojimas. Atlaikiusi jį ir nepalūžusi, sugebėsiu pakovoti ir už kitą nuo neteisybės nukentėjusį žmogų, už jo likimą.

– Esat sakiusi, neva prieš jus, kaip prieš rimčiausią D.Grybauskaitės konkurentę, konservatoriai nebijos panaudoti juodųjų technologijų. Ar toks nerimas buvo su pagrindu, t. y. ar jaučiate kokių nors nešvarių rinkimų žaidimų?

– Ankstesnio klausimo atnaujinimas, įvairių naujų istorijų kūrimas, bandant susieti nesusiejamus dalykus, tiekiant juodą, nesąžiningą informaciją į žmonių sąmonę ar pasąmonę – tai ir yra tos juodosios technologijos, politinio klimato aplink mane nuodijimas.

– Kaip gali paveikti rinkimų rezultatus plačiai nuskambėjęs Jūsų dukros konfliktas su televizijos žurnaliste V.Grainiene?

– Būtų gerai, kad žurnalistė sąžiningai parodytų ir pirmąją „spektaklio“ dalį, jos 87 metų neįgaliai senutei, tetai, primestą „interviu“, kelioms dienoms sutrikdžiusį jos dvasinę pusiausvyrą. Dukros atžvilgiu – patyčias ir žeminimą esant vidiniame sodybos kieme. Tada įspūdis apie konfliktą būtų kur kas pilnesnis. Tai nėra malonus įvykis nei man, nei dukrai. Tik jį vertinant reikėtų viso vaizdo, o ne jo dalies. Žurnalistė sau nepalankią tiesos dalį iškirpo, ją slepia.

– Ką veiksite, jei nepavyks tapti Lietuvos prezidente? Ar bandysite grįžti į aktyvią politiką?

– Turiu daug įdomios veiklos sričių. O apie tai, kas bus, verčiau kalbėsimės po rinkimų.

– Kokias didžiausias blogybes matote Lietuvoje ir kaip jas spręstumėte?

– Tapusi prezidente ryžtingai stabdysiu pražūtingą valdančiosios koalicijos politiką, formuosiu naują Vyriausybę. Taip pat teiksiu įstatymų pataisas dėl mokesčių mažinimo, kad verslas, visų pirma, smulkusis ir vidutinis, vėl būtų konkurencingas, kad galėtų išsaugoti bei kurti naujas darbo vietas,  taip pažabotume nedarbą tiek mieste, tiek kaime. Kovosiu už Ignalinos AE reaktoriaus pratęsimą ir visų rūšių energijos atpiginimą vartotojams.

PVM lengvatos maistui, šildymui, vaistams, spaudai privalo būti grąžintos, nes neteisinga, kad už būtiniausias prekes mokame gerokai daugiau nei šalyse kaimynėse.

Žmogus neturi būti paliktas likimo valiai. Pensijos, sveikatos draudimas, nedarbingumo, motinystės pašalpos – visa tai valstybė privalo užtikrinti kiekvienam piliečiui, kiekvienai šeimai. Neleisiu „praskolinti“ mūsų jaunimo – gerai besimokantiems studentams valstybė turi garantuoti nemokamą kokybišką mokslą Lietuvoje. Neteisinga jaunus žmones priversti skolintis, kad gautų deramą išsilavinimą.

– Kaip vertinate dabartinę Vyriausybės politiką? Ar tvirtintumėte tą pačią jos sudėtį, jei taptumėte prezidente? Kaip įsivaizduojate savo, kaip prezidentės, darbą su dabartiniais valdančiaisiais?

Vyriausybės vykdoma antikrizinė politika visiškai nepasiteisino ir reikia neatidėliotinos korekcijos. Krizei įveikti reikia žymiai aukštesnės pareigūnų kompetencijos ir administracinių gebėjimų vadovaujamose ekonomikos srityse. Antikrizinei programai ir veiksmams parengti turi būti pasitelkta kur kas efektyvesnė kitų Europos ir pasaulio šalių Vyriausybių patirtis. Dabartinė valdančioji koalicija ne tik kad nepasirengusi, bet ir dėl daugelio jos pareigūnų nekompetencijos yra nepajėgi to padaryti. Kiekvienas mėnuo, kiekviena diena didina ekonomikos smukimo pagreitį.

Politinė atsakomybė, kuri turi būti įgyvendinta aukščiausiu – valstybės vadovo – lygiu, neišvengiamai reikalauja koreguoti Vyriausybės sudėtį. Laikyti šalį pareigūnų nekompetencijos įkaite yra ne tik neišmintinga, bet ir pavojinga.

Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, negavo iš ES institucijų aiškaus ir sukoordinuoto strateginio plano dėl prevencinių antikrizinių veiksmų, o Lietuvos Vyriausybių vadovai ir finansų ministrai, tiesiogiai atsakingi už realų situacijos vertinimą, nesugebėjo kvalifikuotai atlikti savo funkcijas.

Taigi ši Vyriausybė privalo savo darbą kuo griečiau baigti, o naujoji būtų formuojama iš kompetentingų asmenų. O tai reiškia, kad neatmetu galimybės kalbėtis su visomis politinėmis partijomis.