Aktorė Dalia Michelevičiūtė ant parketo – ne naujokė

Aktorė Dalia Michelevičiūtė su didžiausiu džiaugsmu sutiko išmėginti jėgas atrankoje į šokių Euroviziją. „Ant parketo jaučiuosi ne naujokė, nes kadaise lankiau pramoginius šokius. Bus smagu vėl prisiminti.“

Keletas faktų
Gimimo data ir vieta: 1967 m. balandžio 17 d., Kaunas (augo Alytuje ir Anykščiuose).
Mokslai: 1992 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė aktorinį meistriškumą, 1994 m. Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą.
Darbas: vaidina Valstybinio nacionalinio teatro scenoje. Yra kviečiama dirbti su garsiais režisieriais O. Koršunovu, A. Cholina (šoka A. Cholinos spektaklyje „Moterų dainos“).
Filmografija: sukūrė vaidmenis kino filmuose „Nuomos sutartis“, „Jonukas ir Grytutė“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Mėnulio Lietuva“, „Nereikalingi žmonės“ ir kt.
Pasiekimai: ne kartą pelnė apdovanojimus už vaidmenis tarptautiniuose teatro festivaliuose, dusyk išrinkta geriausia metų aktore, už geriausią epizodinį vaidmenį filme „Nereikalingi žmonės“ apdovanota Sidabrinės gervės statulėle ir kt.
Veikla: veda aktorinio meistriškumo kursus, dirba šokių mokytoja „Kristinoss šokių namuose“.


Aktorė – ant parketo! Kas paskatino dalyvauti šokių Eurovizijoje?
Man paskambino LTV prodiuseriai ir pasiūlė dalyvauti atrankoje. Gerą savaitėlę svarsčiau, bet neatsilaikiau pagundai prisiminti tuos laikus, kai šokau pramoginius šokius. Tai buvo gal prieš dvidešimt metų (šypsosi). Su šokių partneriu buvome pasiekę pačią aukščiausią A kategoriją (iki profesionalų kategorijos teliko žingsnis), bet toliau siekti šokėjų karjeros sutrukdė aplinkybės.

?..
Mano šokių partneris buvo vyresnis ir įstojo į universitetą. Pradėjau lankyti dramos būrelį, nors šokiai buvo ir liko mano aistra. Savo gyvenimą norėjau pašvęsti šokiams.
Paradoksas – aš tapau aktore, o mano buvęs šokių partneris vėliau grįžo į sceną ir tapo profesionaliu šokėju.

Bet nesigailite pasirinkusi aktorystę?
Tikrai ne. Vaidindama scenoje jaučiuosi laiminga. Esu dirbusi su daugeliu režisierių. Gal pati apvaizda lėmė, kad režisieriai pastebėjo mano talentą ir padėjo jam atsiskleisti. Yra daug gabių aktorių, tiesiog jie kartais lieka nepastebėti, neįvertinti. Man pasisekė. Likimas ar kažkas iš aukščiau pakoregavo mano planus. Kai pomėgis tampa profesija, rutina, tas dalykas praranda dalį žavesio, tampa kasdienybe. O dabar šokiai man liko didžiausiu pomėgiu. Net mokiausi šokti flamenko, deja, dėl kojos traumos tada šokius turėjau palikti.

Turbūt repetuojate kasdien?
Taip, repeticijų grafikas labai įtemptas, nes laiko su Sergeju Jerpyliovu turime labai nedaug. Norime pasirodyti kuo geriau, rengiame staigmeną, todėl nenoriu išduoti visų paslapčių. Labai norėtųsi pakliūti į finalą. Juolab kad dabar teatre atostogos, turiu laiko ir galiu atsiduoti šokiams.

Ar šokių partneris labai reiklus? Juk du profesionalai ant parketo...
Sergejus – nuostabus šokių partneris, labai kūrybingas. Taip intensyviai repetuojame, jog nelieka laiko nesutarimams. Būna, kai kūnas neklauso, negaliu tobulai atlikti kokio nors šokio judesio, susierzinu, supykstu ant savęs. Bet Sergejus turi auksinę kantrybę, mokomės tol, kol judesį nušlifuojame tarsi deimantą.

Po repeticijų tikriausiai būnate išsunkta lyg citrina. Kaip atsipalaiduojate?
Klausydamasi muzikos arba skaitydama. Kartais įtampos padeda atsikratyti ir jogos pratimai. Esu lankiusi kursus, bet dabar praktikuoju tik priebėgomis. O didžiausią atgaivą teikia malda. Esu tikinti. Pabuvus Dievo namuose, apsivalo ir kūnas, ir siela. Manau, tikėjimas padeda nesuklysti renkantis gyvenimo vertybes, suteikia didžiausią atgaivą dvasiai.

Turite moteriškų silpnybių?
Be abejo, turiu, ir ne vieną. Viena jų – gurmaniški patiekalai. Negaliu atsispirti japonų virtuvei.

Esate viena populiariausių aktorių, jus kviečia garsiausi režisieriai. Prisijaukinote fortūną?
Sėkmė – kaip lengvabūdė moteris, vaikšto kur nori ir kada nori. Jos neprisijaukinsi. Manau, daug lemia ne vien sėkmė. Ji aplanko tuos, kurie dirba iš visos širdies, negalvodami apie išankstinį rezultatą. Kartais reikia mokėti ir pralaimėti, nes pralaimėjimas suteikia daugiau patirties, priverčia į save įsiklausyti. O sėkmė apakina, apsvaigina. Gyvenimo tragedija ne ta, kad žmogus pralaimi, o ta, kad beveik laimi. Sėkmės vienatvė ir nugalėtojo silpnumas paprastai suplėšo širdį. Laimė, mano gyvenime nestinga tiek laimėjimų, tiek pralaimėjimų.