Aleksandras Pogrebnojus: mano kūryba – ne idiotams

Vardas, pavardė: Aleksandras Pogrebnojus.

Gimimo data, vieta: 1968 01 20, Vilnius.

Šeima, kurioje gimė: blaškosi po pasaulį.

Šeiminė padėtis: nevedęs ir niekam neįsipareigojęs.

Karjera: vienas žinomiausių Lietuvos drabužių dizainerių, išleido dvi knygas; Aleksandro žodžiais tariant, jis yra olimpinis makaronų kabinimo čempionas.

Pasirodžius naujajai Aleksandro knygai, Lietuvos žiniasklaida jį jau spėjo pakrikštyti lietuviškuoju Oliveriu. Nieko nuostabaus, kad šalia dizainerio - tik gražios ir protingos moterys.

Apie myli nemyli kalbų nebus

- Žurnalistai mėgsta paklausti: „Į kokį gyvūną esate panašus?“ O aš paklausiu, koks patiekalas primena Tave?

- Net nežinau... Gal rauginti kopūstai (šypsosi)? Lengviau atsakyti, į kokį aš gyvūną panašus. Į varną arba į žiurkę.

- Kažkada minėjai, kad gaminti pradėjai todėl, jog restoranuose tau neskanu.

- Gaminti aš pradėjau dar tada, kai restoranų iš viso nebuvo. Visą gyvenimą gyvenau su žmonėmis, kurie gaminti nemėgo, taigi tą daryti teko man.

- Eksperimentuoti pradėjai dar tarnaudamas Sovietų Sąjungos armijoje?

- Taip. Vienus kareivius maitino valgykloje, o mes keturiese tarnavome miške, teko patiems gaminti. Bulvinius blynus kepdavome, sriubas virdavome. Bulvių naktį kolūkyje išsikasdavome.

- O namuose gamini tik tu?

- Taip. Juk reikia leisti gaminti tiems, kurie tai geriau daro. Aš gaminu tikrai gerai. Visi gyrė, kas tik ragavo mano patiekalų. Taigi dėl to man ne gėda.

- Vadinasi, gyveni ne vienas...

- Kartais vienas, kartais ne vienas. Koks kieno reikalas su kuo gyvenu?!

- Kodėl taip slepi savo asmeninį gyvenimą?

- Aš tikrai nenoriu būti kompanijoje tų žvaigždžių, kurios pasakoja apie myli-nemyli. Mano kūryba nėra  skirta tiems idiotams, kurie žiūri pramogines televizijos laidas, ir tų laidų kūrėjams, ir tiems, kas jas žiūri. Jiems reikėtų pasigydyti. Tačiau aš net neabejoju, kad Lietuvoje dar liko sveiko proto žmonių, ne visi emigravo. Skandalai, muštynės, meilės trikampiai - pats pigiausias ir šlykščiausias pinigų „darymo“ būdas.

Kas tas Oliveris?

- Girdėjai, kad tave jau vadina lietuviškuoju Oliveriu?

- Aš iš viso nežinau, kas tas Oliveris. Kažkoks „bičas“, kuris gerai gamina. Tokių - daug! Žmonės galvoja: „Jei jį rodo televizija, vadinasi - jis talentingas.“ Aš irgi galėčiau turėti savo laidą...

- Turbūt dabar ne pats geriausias laikas kurti televizijos laidą, juk ekonomikos krizė ant nosies galo lipa.

- Visi rėkia: „Krizė, krizė!“ Jau mane „užkniso“. Kuo daugiau apie tai kalba, tuo labiau žmonės bijo. O juk krizė - tai ne karas! Išgyvensime.

- Bet jau ruošiesi jai?

- Ne, aš manau, kad krizė turi būti netikėta. Visi menininkai dažnai išgyvena krizę. Prisiminkime, kaip gyvenome prieš penkiolika metų. Juk buvo daug blogiau. Neprapulsime. Mažiau valgysime, bankrutuos įvairios nereikalingos organizacijos. Patirsime savotišką išsivalymą. Tie, kurie dabar verkia, kaip reiks išmokėti paskolą bankui, tegul nuvažiuoja į ligoninę, kurioje gydomi vėžiu sergantys vaikai. Tada jie pamatys, kas yra tikra nelaimė.

- Per tavo knygos pristatymą vyko aukcionas. Už surinktas lėšas pirksi... žuvyčių?

- Taip, pavasarį nusipirksiu žuvyčių ir jas paleisiu į Nerį. Tiesiog norėjau padaryti gerą darbą. Ir kitiems tą patį patarčiau. Norėčiau, kad visos žiniasklaidos priemonės susitartų ir nebefotografuotų visokių tetų ir dėdžių, kurie tik patys sau atrodo žvaigždėmis šalia savo naujų automobilių. Jei jie tą automobilį padovanotų greitosios pagalbos stočiai, tada tegul fotografuojasi. Tuomet gal tie popso zombiai pradėtų galvoti, ką daro. Kaip galima būti sveikam ir leistis fotografuojamam prie savo naujojo automobilio vien tam, kad apie tai sužinotų Lietuva?!

Aš pakankamai bjaurus

- Aleksandrai, neturi automobilio. Negi jis dar neįrašytas į artimiausių pirkinių sąrašą?

- Ne. Man jo tiesiog nereikia. Jei galėčiau, įsigyčiau senovinį automobilį, bet per brangu. O idealiausias variantas būtų automobilis su vairuotoju.

- Ir važinėtumeisi prabangiai kaip Rytis Cicinas?

- Aš manau, kad Rytis vairuotojo neturi - tik daug šneka. Vienintelis žmogus, turintis vairuotoją iš tų, kuriuos aš pažįstu, tai Asta Valentaitė.

- Dar ir Eugenijus Ostapenko su vairuotoju važinėja.

- Jie abu su Ryčiu Cicinu yra beviltiškai vienodi. Kuria baisią muziką ir dar turi įžulumo ją visur kišti. Popsistams aprangos kurti dar neteko, bet ir neteks. Jie net neturėtų tiek pinigų, kiek paprašyčiau, nes už normalią sumą aš jų nerengčiau, o jei rengčiau, stengčiausi, kad to niekas nesužinotų.

- Pakalbėkime apie meilę. Sakei, kad myli tik save.

- Dar Tėvynę myliu. O apie meilę moterims tegul šneka kas nors kitas.

- Bet savo moters namie uždaręs nelaikai ir net jos vardo neišduodi žurnalistams.

- Vieni save dalija į kairę ir į dešinę, o kiti savo žmonas namie laiko. Niekas paskui mus su kameromis nelaksto. O jei kas nors taip galvoja, tegu gydosi paranoją. Štai Jurgis Didžiulis po Senamiestį kaip važinėjo su dviračiu, taip ir toliau sau ramiai važinėja.

- Grįžkime prie to paties klausimo. Gyveni ne vienas?

- Nesakysiu. Galiu pasakyti, kad jokio džiaugsmo nėra su manim gyventi. Aš pakankamai bjaurus.

Salomėja Marcinkevičiūtė. Širdies draugė ar draugė?

Renginiuose dizaineris ne kartą pastebėtas su šviesiaplauke banko darbuotoja Salomėja. Niekas net neabejoja, kad ši moteris - Aleksandro mylimoji. Tačiau jis ne iš tų, kuris imtų ir iš karto atskleistų visas kortas. „Galite rašyti, kad ji tik draugė. Kas man iš to, jei imčiau ir prisipažinčiau?“ - sako Aleksandras. O kai netrukus užsiminė apie retas, bet romantiškas vakarienes žvakių šviesoje, mes viską supratome ir be žodžių.